Demokratijos ūkanos

Susirūpinimas demokratija vis labiau atrodo nenuoširdus. Lietuvoje iš esmės beveik nebuvo demokratijos, gal veikiau partokratija. Akivaizdu, kad realiai pilietinės visuomenės Lietuvoje nėra. Jos ir negali būti, nes valstybės valdymo svertai yra tik partijų rankose, kurios, įvairiais duomenimis, atstovauja vos 5 procentus Lietuvos gyventojų. Visuomeninės organizacijos ir vietos bendruomenės mažai tegali įtakoti valstybės valdymą. Štai Savivaldybių rinkimų įstatymas suteikia partijoms išskirtinę teisę siūlyti (kelti) savo kandidatus į vietos savivaldos tarybas. Tarkime, Kristinos Brazauskienės partija gali neturėti nė vieno partijos nario Visagine, ji gali netgi metų metais nesilankyti šioje gyvenvietėje, tačiau turi teisę siūlyti vietos gyventojams savo kandidatą į vietos savivaldą. Tuo tarpu Visagino bendruomenė pagal minėtą įstatymą savo kandidato pasiūlyti negali, nors būtent vietos bendruomenė geriausia pažįsta aplinkinius žmones, kuriais gali pasitikėti. Analogiškų teisių neturi jokia kita organizacija (juridinis asmuo), išskyrus partijas.

Beje, Lietuvos Konstitucijoje tokia teisė partijoms nėra deleguota. Jos pačios pasisavino ją. Išskirtinė partijų teisė  įtvirtinta ir Seimo rinkimų įstatyme.

Be to, rinkimuose partinis elitas gali įtakoti valstybės institucijas (prokuratūrą, policiją, ką parodė Signatarų teismai dėl surengtų neva „neteisėtų“ mintingų), šiam elitui tarnauja žiniasklaida, kurios didžioji dalis turi aiškiai išreikštą partinę priklausomybę arba yra partijų atstovų valdoma.

Partijoms tarnauja ir nauja partijų finansavimo tvarka, pagal kurią juridiniai asmenys nebegali jų remti, o fiziniai asmenys gali aukoti ne daugiau kaip 40 litų, priešingu atveju jiems būtina pateikti gyventojų pajamų ir turto deklaracijas nuo 2003 metų, o tai daugelį gyventojų atbaido. Sisteminėms partijoms iš biudžeto skiriamos milijoninės pinigų sumos, o naujai besisteigiančios partijos jokių lėšų negauna, todėl naujų partijų steigimasis tampa nebeįmanomas.

Štai ir turime tokį sisteminį vaizdelį: partijos, kurios atstovauja vos 5 procentus Lietuvos gyventojų, iš esmės yra uzurpavusios visą pilietinę valdžią. Kadangi beveik pusė gyventojų nedalyvauja rinkimuose (jie mano, kad demokratija yra deklaratyvi), partijos atstovauja tik likusiai aktyviai pusei gyventojų, t. y. atstovauja tik pusei Lietuvos piliečių. Atsižvelgiant į tai,  kad šimtai tūkstančių piliečių emigravo, ir nors jie tebeturi rinkimų teisę, šios teisės realizuoti negali (elektroniniam balsavimui nepritarta, o šimtus kilometrų vykti balsuoti į ambasadas, kurios užsidaro prieš pat balsavimą, yra pernelyg sudėtinga), iš politinio gyvenimo eliminuota  dar ketvirtadalis rinkėjų. Iš čia rezultatas: partijų kandidatus į Seimą remia gal kiek daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų (rinkėjų). Turėdami tokį atstovavimą, turime ir atitinkamą politinį elitą. Visuomenei neleista tiesiogiai (be tarpininkų) rinkti savivaldybių tarybas (tik nuo 2007 metų vasario 9 dienos Konstitucinis Teismas pripažino, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnis prieštarauja Konstitucijai. Tokiu būdu visuomeninės organizacijos iškovojo teisę piliečiams kelti save kandidatais), neleista jos atstovams dalyvauti rinkimų komisijose, neleidžiama dalyvauti teismuose vykdant teisingumą ir t. t. Taigi, visuomenei neleidžiama įtakoti valstybės valdymą. Visi tai puikiai supranta, tik nepasakoma, kodėl neleidžiama. O neleidžiama todėl, kad taip patogiau valdyti visuomenę. Kažkoks įdomus feodalinis-demokratinis-partokratinis visuomenės valdymo modelis.

Atvirai tariant, visai nesvarbu, pagal kurios partijos sąrašą daugiau narių pateks į Seimą. Jų programos gal šiek tiek ir skiriasi, tačiau veiksmai yra vienodi – daugiau kaip 20 metų gyvename tarsi užsitęsusiu pokariu. Galiausiai visuomenė vis tiek neturės jokių svertų paveikti įstatymų leidybą.

Partinis elitas pešasi tarpusavyje dėl vietų valdžioje, o visuomenė lieka nuošalėje. Todėl mums svarbiausia suvokti, kad ne partijų atstovai turi lemti valstybės likimą, o patys piliečiai, vietos bendruomenės, pradedant nuo savivaldos ir baigiant Seimo rinkimais, turi spręsti opius valstybės klausimus. Visuomenė turi išsikovoti, kad vietos bendruomenės turėtų tokias pat teises, kaip ir partijų atstovai, kad į Seimą patektų ne urmu pagal partinius sąrašus surašyti asmenys, dažnai neturintys jokio supratimo apie įstatymų leidybą ir valstybės valdymą. Partijų deleguoti asmenys privalo rungtyniauti vienmandatėse rinkimų apygardose tokiomis pat teisėmis, kaip ir bendruomenių atstovai. Deja, jos iki šiol neturi teisės deleguoti nė vieno kandidato, nekalbant apie kandidatų sąrašus, kuriuos sudaro partijos ir kurie visuomenės neaprobuoti pateikiami balsavimui. Šiuos sąrašus visuomenė bejėgė keisti. Jai suteikiama simbolinė sprendimų teisė - „reitinguoti“ kandidatus. Todėl pirmiausias uždavinys – keisti rinkimų įstatymus, siaurinti partijų ir didinti pilietinės visuomenės vaidmenį valstybės politiniame gyvenime.