D. Grybauskaitės disertacija – Maskvos „dovana“ juodųjų technologijų Buduliams

Yra nuostabus portalas rubaltic.ru. Jis nuolat dergia Baltijos valstybes, stropiai vykdo vienos mums draugiškos šalies spectanybų užsakytas diversijas bei informacinius karus prieš Lietuvą. Šis portalas ištraukė iš dulkančių archyvų 1988 m. Maskvoje D. Grybauskaitės apgintą ekonomikos mokslų kandidato disertaciją ir ją iškabino peržiūrai. Šiaip jau bet kuri disertacija yra viešai prieinamas kūrinys, tik paprastai tų disertacijų normalūs žmonės neskaito.

Disertacijos iškabinimo masiškai lankomame portale faktas, tegul ir kraštutinai retas, pats savaime nėra blogas dalykas. Visgi žmonės turėtų savęs paklausti, kodėl 25 m. senumo disertacija viešai išstatyta būtent dabar, kuomet vyksta nuožmi rinkiminė politinė kova, kuomet prasidėjo intensyvi Prezidentės įvaizdžio griovimo kampanija?

Praeityje apginta aukšto politiko disertacija, neretai pasitelkiama kaip jo (politiko) reputacijos žudymo ir politinės karjeros sunaikinimo instrumentas. Visa serija skandalų neseniai nuvilnijo Vokietijoje, kur vienas po kito virto gana aukšti politikai. Tik ten buvo pasitelktas ne sovietinio ideologinio paveldo, bet moraliniu požiūriu dar baisesnis argumentas - plagiatas. Kai kur plagiato tikrai būta. Vokietijoje, prasidėjo politikų-plagiatorių virtimo paradas, visai, kaip domino. Kita vertus, Vokietija susivokė, jog, prisidengiant skandalais, politikų, kadaise apgynusių disertacijas atžvilgiu, taikomos juodosios technologijos. Vyksta necivilizuota politinė kova. Jau yra precedentų, kuomet puolami politikai apsigynė teismuose arba nepriklausomose mokslo ekspertizės institucijose. Maskvos ir jos samdinių bei agentų pagalba politinės kovos ir šmeižimo įrankiu posovietinėje Lietuvoje bandoma pavesrti Grybauskaitės disertacija.

Nors nesu ekonomistas, visgi esu tų pačių - socialinių mokslų - profesorius. Nepriklausomo recenzavimo procese kūrinį dažniai specialiai atiduoda vertinti ne tos pačios, bet giminingos šakos mokslininkui. Aš D. Grybauskaitės disertaciją atidžiai perskaičiau. Pusę dienos užtrukęs darbas man leido suformuluoti bent dvi esmines išvadas.

Pirma. Pagal to meto visuomeninių mokslų buvusioje SSRS standartus aptariama disertacija yra normalaus mokslinio lygio. Maža to, anuometinio mokslinio ir visuomeninio politinio diskurso kontekste Grybauskaitės disertacija propagavo labai drąsias ir progresyvias idėjas. Antra. Ši disertacija šiandien specialiai išmesta į viešumą juodųjų technologijų darymo tikslais, mūsų Prezidentės nepelnyto žeminimo tikslais. Vyksta labai nešvari politinė kova, nesuderinama su tais standartais, kurie paprastai yra būdingi demokratinių šalių politinei kultūrai ir viešajam diskursui. Šias dvi išvadas norėčiau pagrįsti konkrečiais argumentais ir pastebėjimais.

Grybauskaitės disertacija ginta 1988 m., vadinasi, pradėta rengti 3-4 metais anksčiau – gūdžiais sąstingio metais. Tas laikotarpis be kita ko įžymus tuo, kad vienas po kito išmirė Sovietų sąjungos vadovai: K. Černenka, J. Andropovas.

Tuo metu rengtose ir gintose visuomeninių mokslų disertacijose neišvengiamai pasikartoja sąvokos, kaip antai: „socializmas“, „socialistinė santvarka“ ir pan. Grybauskaitės disertacija yra apie asmeninį („pasodybinį“) kolūkiečių ūkį. Joje taip pat pasikartoja sąvokos „socializmas“, „socializmo ekonomika“ ir pan. Disertacijos pavadinime yra terminas „asmeninis kolūkiečio namų ūkis“. Tie formalūs dalykai dabar ir taps pretekstu nepelnytai niekinti disertacijos autorę. Disertacijos niekas neskaitys, bet kažkas tiesiog išraus iš konteksto keletą sultingų citatų ir bus galima visur skalambyti – „žiūrėkite, kokia dogmatikė, kokiu marazmu užsiiminėjo, rašė apie kolūkius ir kolūkiečius, jokia ji ne ekonomistė ir apskritai ji niekas“. Iš esmės būtent šitaip nelabai galinčią apsiginti autorę teisuolės rimbu nupliekia žurnalistė R. Janutienė. Turiu galvoje jos knygą: „Raudonoji Dalia“. Pasak Rūtos, disertacija apie tai, kaip kolūkiečiai kapstėsi savo kolektyviniuose soduose...

Šitaip šiandien galima suniekinti bet kurį Lietuvos (netgi bet kurį Rytų Europos) socialinių ar humanitarinių mokslų atstovą, kuriam yra sukakę 50 m. ar daugiau ir kuris disertaciją gynė sovietmečiu. Šiaip, įdomus faktas palyginimui – Raisos Gorbačiovos disertacija taip pat buvo apie kolūkį ir kolūkiečius, tik apginta ji buvo sociologijos srityje. Raisa – pilkasis kardinolas ir politinio makiavelizmo genijus, nuolat skatinęs ir įkvėpęs M. Gorbačiovą sunaikinti socializmą ir Sovietų Sąjungą.

Visgi pažvelkime į Grybauskaitės disertaciją apie asmeninį pagalbinį anuometinių Lietuvos kolūkiečių ūkį atidžiau. Be abejo, kad SSRS buvo pastatyta ant žmonių kraujo ir kaulų, viskas rėmėsi marazmine dogmatine ideologija ir prievarta. Tie „civilizaciniai paklydimai“ vienaip ar kitaip atsispindėjo ir anuometiniuose sovietų visuomenės moksluose. Visgi tada SSRS buvo tarptautinės teisės subjektas, pripažinta valstybė, JT nuolatinės tarybos narė. SSRS turėjo specifinę ekonomiką ir specifinį žemės ūkį. Ta sistema egzistavo ilgus dešimtmečius, o SSRS ekonomika dar pajėgė finansuoti ir dotuoti dešimtis kitų valstybių – Kubą, Vietnamą, Angolą ir t.t.

Tuo metu gyvenę žmonės turėjo teisę anuometinio mokslo metodais tą sovietinę ekonominę sistemą tyrinėti. Tatai darydami, jie neatliko kokių nors teisiškai ar moraliai smerktinų veiksmų. Žmonės turėjo teisę užduotų galimybių ribose nagrinėti aplinką, užsiimti moksline kūryba, siekti mokslinės karjeros. Tiems, kas galvoja, kad marksizmas yra antimokslinis marazmas ir klystkelis, tik keletas nuogų faktų. Iki įvedant Eurą, vadinasi, iki 2001 m. (!) ant Vakarų Vokietijos 5 markių vertės monetos puikavosi mūsų visų prakeikto ir užmiršto K. Markso bareljefas. Vakaruose, ypač Europoje, vargiai rasite modernų sociologijos ar jos istorijos vadovėlį, kur nebūtų skyrelio apie K. Marksą ir jo teoriją.

Buvusioje SSRS asmeninis kolūkiečių ūkis ilgą laiką buvo draudžiamas ir persekiojamas. Bet kokia asmeninė nuosavybė buvo traktuojama kaip blogis, kurį privalu toleruoti tik laikinai ir tik socializmo statybos kovinės taktikos sumetimais. Na, pagaliau žmogus juk turi turėti batus, rūbus, akinių futliarą, lovą ir pan. Laikas nuo laiko sovietų valdžia inicijuodavo asmeninio kolūkiečių ūkio naikinimo kampanijas. Apdėdavo mokesčiais vaismedžius, net vištas. Žmonės neapsikentę viską išpjaudavo. Lietuviai labai gerai prisimena ir tokį žiaurų dalyką, kaip kaimo sodybų griovimas, prisidengus melioracija. Ir tai vyko bemaž iki Sąjūdžio pradžios. Natūralios kultūrinės ir ūkinės evoliucijos būdu susiformavusias gražiausias kaimo sodybas nugriaudavo, išmokėdavo simbolines kompensacijas, o žmones perkeldavo į šlykščius dviaukščius daugiabučius iš baltų silikatinių plytų.

Grybauskaitė savo disertacijoje, remdamasi anuometine ekonomine statistika, parodė, kad net 30-40 proc. Lietuvos TSRS žemės ūkio produkcijos buvo pagaminama būtent asmeniniame kolūkiečių ūkyje, kad 60-70 proc. asmeninių namų ūkio pajamų kolūkietis gaudavo ne iš valdžios už darbą kolūkyje, bet sugeneruodavo iš savo ūkinės veiklos prie namų.

Visi mes Lietuvoje esame antra arba trečia karta nuo žagrės. Visi, kurie pasiekėme vidutinį amžių, prisimename, kaip mūsų tėvai, seneliai arba artimi giminaičiai kaime augino kiaules ir veršius, pridavinėjo viską į mėsos kombinatą, pridavinėdavo pieną. Keldavo 5 ryto, pasišerdavo ir 8 valandai jau bėgdavo į kolchozą, o vakare, iki nakties, vėl prie darbo savo ūkelyje. Už tuos sunkiu darbu uždirbtus pinigus pirko vaikams butus mieste ir žiguliukus.

Taigi, gryna tiesa toje Grybauskaitės disertacijoje. Pagal anuometinius standartus ir požiūrius, disertacija yra pažangi ir netgi drąsi. Niekas tada nežinojo, kad Sąjunga žlugs. Egzistavo tikimybė, kad nustūmę Gorbačiovą į šalį, valdžią Maskvoje susigrąžins ortodoksalūs stalinistai, kad vėl prasidės represijos. Sovietų sąjunga buvo istorinėje kryžkelėje, kurios viena iš gatvių galėjo nuvesti link dabartinės Šiaurės Korėjos modelio... Per visą Grybauskaitės disertaciją raudona gija eina anuomet ganėtinai pažangi idėja – prisidengus pertvarkos retorika, visiškai išteisinti asmeninį kolūkiečių ūkį, išsklaidyti neigiamus ideologinius stereotipus, pripažinti jį efektyvia, pilnaverte ir „reformuotam socializmui“ neprieštaraujančia ūkininkavimo forma. Sakykime, savotiškas smulkiojo verslo žemės ūkyje gynimas ir propagavimas Sovietų sąjungoje. Grybauskaitė tą darė remdamasi faktiniais tokio ūkininkavimo būdo efektyvumo rodikliais sovietų Lietuvoje. Tai - anuomet visai pažangių, teisingų ir visuomenei reikalingų ekonominių idėjų generavimas bei gynimas. Žinoma, šiandien galima atsainiai mestelti: „rašė apie kolchozus ir kolchozninkus...“.

Pačiame kūrybiniame disertacijos sumanyme visumoje nėra dogmatizmo ir ideologinio marazmo. Žinoma, tekste atsiranda kai kurios anuomet madingos ir neišvengiamos tekstinės klišės. Jos nesusiję su disertacijos kūrybinio sumanymo esme. Atitinkami tekstiniai pasažai iš principo aptinkami kiekvienoje anuometinėje vadinamųjų visuomeninių mokslų disertacijoje. Be šių tekstinių klišių anuomet neįmanoma buvo apsiginti. Aspirantams kuris nors įtakingas akademinis monstras pasakydavo savo verdiktą ir nurodymą: „darbas per silpnai funduotas marksizmo leninizmo klasikų veikalais ir aktualiais partijos dokumentais. Prašau pataisyti“. Kitaip, neprileisdavo iki gynimo. Ideologinės klišės grynai mechaniškai būdavo įklijuojamos net ir tose ekonominėse disertacijoje, kurios rėmėsi matematiniu modeliavimu ir daugiau panašėjo į fizikos ar matematikos mokslus.

Grybauskaitės disertacija buvo ginama Visuomeninių mokslų akademijoje prie TSKP CK. Ta mokslinės įstaigos pavadinimo pabaiga šiandienos požiūriu Lietuvoje labai nepatraukliai skamba. Deja, tam pačiam CK, kad vykdyti vienos iš pasaulinių supervalstybių funkcijas, reikėjo intelektinio kapitalo ir gausybės kvalifikuotų ekspertų. Minėta akademija, kartu su JAV ir Kanados institutu bei Pasaulinės ekonomikos institutu (visi veikė Maskvoje) kaip tik ir buvo intelektinio kapitalo kaupykla bei aukščiausio lygio ekspertų ugdymo institucija. Geresnių mokslinių struktūrų (na dar pridėjus Maskvos ir Leningrado universitetus) buvusioje SSRS nebuvo. Tai buvo pasaulinio lygio institucijos.

Dabar juodieji buduliai apsiputoję kabinsis už to CK ir sakys, kad mūsų Prezidentė yra mažaraštė, kad ji, baigusi nebent tik dogmatinius sovietinius visuomeninius mokslus. Iš tikrųjų Grybauskaitė jaunystėje įgijo elitinį išsilavinimą. Būdama kilusi iš šeimos su silpnu kultūriniu kapitalu (tėvas - vairuotojas, o motina „univermago“ pardavėja) ji su pagyrimu baigė Ždanovo universitetą anuometiniame Leningrade. Visai Jauna būdama, parašė pagal anuometinius standartus normalaus mokslinio lygio, visuomeniškai progresvyvią disertaciją, pasižyminčia netgi tam tikru disidentiniu užtaisu.

Beje, tikrai žinau, kad tuo metu minėtoje akademijoje prie TSKP CK, neakivaizdinę aspirantūrą baigė ir sociologijos mokslų kandidato laipsnį įgijo kitas iškilus politikas iš Lietuvos. Turiu galvoje ilgametį Seimo narį, daugelio LR Vyriausybių narį dr. A. Monkevičių. Keliais metais vėliau toje pačioje mokslo įstaigoje Maskvoje filosofijos kandidato mokslo laipsnį įgijo kitas svarbus ir viešas Lietuvos asmuo - Z. Vaigauskas. Pasidžiaukime visi šių žinomų Lietuvos žmonių akademine jaunyste ir vienoje iš pasaulinių sostinių įgytais mokslo laipsniais. Prisiminkime ir tai, kad anuometinės SSRS piliečiams įgyti mokslo laipsnį Vakaruose buvo neįmanoma. Tuo pačiu paklauskime savęs, kodėl gerb. A. Monkevičiaus dėl to niekas neniekina? Ir mūsų visų mylimo Z. Vaigausko neužsipuola? Ir dar daugelio kitų personų nepuldinėja? Kodėl gi tada dėl to paties bando niekinti ir žeminti Grybauskaitę? Neturite atsakymo? Pagalvokime apie tai visi.

Dar viena svarbi detalė. Grybauskaitės disertacijos gynimas Maskvoje 1988 m. sutapo su pačiu Gorbačiovo „perestroikos“ įkarščiu. Pertvarka buvo istorinis stebuklas ir savitas, nepakartojamas laikotarpis išsivaduojančioje iš totalitarizmo valstybėje. Tuo metu buvo viešai pasmerkti stalinizmo nusikaltimai, pasmerkta invazija į Vengriją ir Čekoslovakiją, pasmerktas prievartinis Kaukazo tautų perkėlimas, „pribaltų“ trėmimai; pasmerktas gamtos niokojimas, bažnyčios ir religijos persekiojimas; prasidėjo disidentų paleidimas iš įkalinimo įstaigų, represinės struktūros buvo pastatytos į vietą; prasidėjo glasnost (viešumas), buvo panaikinta cenzūra menuose ir žiniasklaidoje; įvyko atšilimas užsienio politikoje, buvo prisiminta, kas yra teisinė valstybė ir parlamentarizmas; prasidėjo ekonomikos liberalizavimas, prasidėjo anksčiau draustų užsienio mokslininkų veikalų vertimas, masiniai sovietinių mokslininkų vizitai už griūvančios geležinės uždangos. Tai buvo nepakartojamas laikas, labai palanki terpė jauno žmogaus socializacijai ir mokslinei profesionalizacijai. Prie visų šitų esminių demokratijos laimėjimų griūvančioje totalitarinėje valstybėje prisidėjo ne tik sovietų meno ir kultūros žmonės, bet ir visuomeninių mokslų atstovai. Paradoksas, bet Sovietų sąjungos griovimo ir/arba reformavimo ideologija bei politinė praktika buvo kuriama ir minėtoje Visuomeninių mokslų akademijoje prie komunistų partijos CK.

Bet šitų argumentų niekas dabar Lietuvoje negirdės. Spėkite, kas laimės, kai susitiks buvusios mokslininkės, tarptautiniu mastu pripažintos politikės, moters orumas ir pasamdyti žiniasklaidos buduliai? Klausimas retorinis. Aš niekada nebalsavau už Grybauskaitę. Per paskutinius Prezidento rinkimus aš buvau apžavėtas A.Butkevičiaus ir balsavau už jį. Aš dar neapsisprendžiau už ką balsuosiu artimiausiuose mūsų Prezidento rinkimuose. Nesvarbu už ką kuris iš mūsų balsuojame. Čia ne politinių preferencijų, bet elementarios kultūros, padorumo ir civilizuotumo klausimas. Visuomet apmaudu, kai nepelnytai žeminama moteris. Kai nepelnytai dergiama valstybės vadovė, pažeminama pati valstybė, pažeminami visi piliečiai ir rinkėjai. Daugeliui Lietuvos žmonių šiandien apmaudu ir gėda dėl politinio korektiškumo ir kultūros stokos, dėl viešoje erdvėje masiškai plintančio „budulizmo“.

P. S. Su prezidentės disertacija galite susipažinti ČIA.