Dievo tarnas vyskupas Vincentas Borisevičius

1946 metų lapkričio 18 dieną po tardymų ir kankinimų LSSR NKGB–MGB vidaus kalėjime Vilniuje buvo sušaudytas vyskupas Vincentas Borisevičius. Primindamas šią iškilią asmenybę, publikaciją pagal interneto šaltinius parengė kunigas Robertas Skrinskas.

Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius gimė 1887 metų lapkričio 23 dieną Bebrininkuose, Paežerių valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje gausioje (13 vaikų) valstiečių šeimoje. Mokėsi Petrapilio šv. Kotrynos gimnazijoje. Baigęs Seinų kunigų seminariją, teologijos mokslus studijavo Fribūro (Šveicarija) universitete, kur įgijo teologijos licenciato laipsnį. 1910 metais įšventintas kunigu. Dirbo Suvalkų Kalvarijos, Minsko ir Voronežo tikinčiųjų tarpe. Dirbdamas Minske X rusų armijoje 1917 metais šelpė lietuvių moksleivius. Šiai draugijai kun. V. Borisevičiaus padovanojo kunigaikštienės Radvilienės sidabrinį servizą (30 tūkstančių rublių vertės). Tai tapo pagrindu įsteigti ateitininkų savišalpos fondą ir padengti žymią dalį namų statybos išlaidų. Dalyvavo Petrapilio lietuvių seime. Sugrįžęs į Lietuvą 1918-iais, dirbo kapelionu Marijampolės gimnazijoje. 1922 - 1926 metais profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje, buvo Marijampolės miesto tarybos narys ir kurį laiką jos pirmininkas. 1926 metais įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis jam pavedė kurijos kanclerio pareigas. Netrukus V. Borisevičius įsitraukė į Telšių kunigų seminarijos organizavimo darbą, buvo šios seminarijos profesorius ir rektorius. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje. Jo straipsniai išspausdinti „Ateityje", „Tiesos kelyje", „Žemaičių prietelyje".

Beveik visų savo mokytų ir auklėtų kunigų atmintyje prel. V. Borisevičius išliko kaip šviesi asmenybė. Savo metu dirbęs kunigų seminarijoje, kun. dr. J. Mačernis apie V. Borisevičių yra pasakęs: „Man susidarė įspūdis, kad jeigu mūsų vyskupijoje yra šventas žmogus - juo yra V.Borisevičius. Jo šventumas nebuvo tik kontempliatyvinis, o greičiau veiklumo šventumas".

1928 metų vasario 16 dieną popiežius Pijus XI kun. V. Borisevičiui suteikė prelato titulą. 1940 metais prel. V. Borisevičius buvo pakeltas tituliniu Lizijos vyskupu ir paskirtas Telšių vyskupo pavaduotoju. Vyskupų konsekruotas 1940 metų kovo 10 dieną Telšių katedroje (konsekravo vyskupai J. Staugaitis, K. Paltarokas ir J. Kukta). Mirus vysk. J. Staugaičiui, vysk. J. Borisevičius 1944 metų sausio 21 dieną buvo paskirtas Telšių vyskupijos vyskupu ordinaru, o kovo 4 dieną iškilmingai perėmė vyskupijos valdymą.

1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, V. Borisevičius protestavo prieš Bažnyčios teisių varžymą, kunigų ir tikinčiųjų persekiojimą. 1943 metų liepą parašė antisovietinį kreipimąsi į Telšių vyskupijos kunigus ir tikinčiuosius. Nacių okupacijos metais padėjo Telšių apskrities kaimuose ir parapijose besislapstantiems žydams. Panaikinus Telšių getą, pats glaudė ir slėpė iš jo pabėgusius žydus. Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, rėmė partizanus maistu, rūpinosi, kad tai darytų ir parapijų kunigai. 1945 metų pradžioje Pašilės (Raseinių aps. Kražių vls.) klebonijoje padėjo pasislėpti buvusiam Lietuvos konsului ir Plungės burmistrui, Žemaičių legiono štabo ryšininkui Eduardui Misevičiui. 1945 metų pavasarį slapstė Žemaičių legiono štabo vado pavaduotoją Šarūną Jazdauską, įdarbindamas jį Lieplaukio (Telšių aps. Telšių vls.) klebonijos zakristijonu. Padėjo kunigams Pranui Gustaičiui ir Jonui Našlėnui slapstytis nuo NKGB, dažnai keitė jų parapijas.

1945 metų gruodžio 18 dieną V. Borisevičius buvo suimtas ir laikomas NKGB–MGB vidaus kalėjime Vilniuje. Kaltintas antisovietine veikla, ryšiais su partizanais, mėginta jį užverbuoti. Nepavykus palaužti, paleistas, kad apsispręstų. Vyskupas atsisakė bendradarbiauti su sovietiniu saugumu ir 1946 metų sausio 3 dieną NKGB–MGB vadovybei rašė: „[...] pareiškiu, kad įskundimai visiškai nesuderinami nei su mano titulu, nei su pareigomis, nei su sąžine, ir tai daryti kategoriškai atsisakau.“

1945 metų pabaigoje ir 1946 metų pradžioje slapta gyveno pas kun. Kl. Rusecką Ilguvoje. Jis ištisas dienas praleisdavo klebonijoje. Tik anksti rytais nueidavo į bažnyčią laikyti Šv. Mišių. Vieną dieną pas vyskupą į Ilguvą iš Telšių atvažiavo du kunigai ir vyskupą įspėjo, kad Telšiuose enkavedistai pradėjo ieškoti iš ten išvykusio vyskupo. Visų klausinėjo, kur jis galėjo išvažiuoti. Kunigai patarė arba grįžti į Telšius, jei manąs, kad per daug komunistų valdžiai nėra nusikaltęs ir jo neareštuotų, arba labiau slapstytis, visiškai nesirodyti žmonėms, kad negalėtų susekti, kur gyvenąs. Vyskupas Vincentas Borisevičius nusprendė pasirinkti pirmąjį variantą ir grįžo į Telšius. Bet jau netrukus, 1946 metų vasario 5 dieną, enkavedistų ten buvo suimtas, išvežtas į Vilnių, apkaltintas antisovietine veikla ir ryšiais su lietuvių partizanais. Visos lietuvių vyskupų pastangos išlaisvinti suimtąjį buvo nesėkmingos. Tų pačių metų rugpjūčio 28 dieną LSSR MVD kariuomenės karo tribunolas nuteisė vyskupą pagal RSFSR BK 58-1 str. aukščiausia bausme – sušaudyti. Po tardymų bei kankinimų nuosprendis įvykdytas 1946 metų lapkričio 18 dieną LSSR NKGB–MGB vidaus kalėjime Vilniuje.  Jo kūnas buvo išvežtas į Tuskulėnus ir užkastas greta kitų sušaudytųjų Lietuvos patriotų.

Vyskupo seseriai Marijonai buvo oficialiai pranešta, kad jos brolis mirė 1946 metų spalio 12 dieną. Tikrąja mirties data laikoma 1946 metų lapkričio 18 diena.

Skaitant V. Borisevičiui sovietinio saugumo sudarytą bylą, kuri paskelbta dokumentų rinkinyje „Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme“ (2000-iais išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija), atsiskleidžia didinga vyskupo asmenybė. Nors nuolat tardomas naktimis, kankinamas, V. Borisevičius neišdavė nė vieno. Atsakymai į tardytojų klausimus trumpi, pasakomi tik visiems žinomi faktai, šiek tiek daugiau, jei žmonės, apie kuriuos tardytojai klausė, yra mirę ar pasitraukę į užsienį. Neslėpė savo įsitikinimų. Į tardytojo klausimą: „Koks buvo jūsų požiūris į Lietuvos įstojimą į Tarybų Sąjungą 1940 metais?“, atsakė: „Manydamas, kad Lietuva turi būti savarankiška valstybė, norėčiau, kad to nebūtų atsitikę, juo labiau, kad valdanti Tarybų Sąjungoje komunistų partija propaguoja materialistinę pasaulėžiūrą ir neigiamai žiūri į religiją, o aš esu idealistas“.

Padvelkus gaiviems Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vėjams, 1989 metų lapkričio 10 dieną, praėjus tik šiek tiek daugiau nei 40 metų po vyskupo nužudymo, Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija Karo tribunolo nuosprendį panaikino, „nesant nusikaltimo sudėties“.

1991 metais pradėta V. Borisevičiaus kanonizacijos byla, jis paskelbtas kandidatu į palaimintuosius. Tuskulėnų parke buvo rasti ir identifikuoti jo palaikai. 1999 metų rugsėjo 27 dieną vyskupo V. Borisevičiaus palaikai iškilmingai palaidoti Telšių katedros vyskupų kriptoje po centriniu Katedros altoriumi. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 metų rugsėjo 24 dienos dekretu Vincentas Borisevičius apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius), 2003 metų balandžio 25 dienos dekretu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties).

Kodėl vyskupas 1944 metų rudenį nepasitraukė į Vakarus? Kodėl pasiliko Žemaitijoje? Juk aiškiai žinojo, kas jo laukia, pats išsamiai atskleidė bolševikų žiaurumus ganytojiškame laiške. Iliuzijų negalėjo turėti. Ir neturėjo. Laiške NKGB generolui rašė, kad jį labai sukrėtė Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Geras ganytojas už avis guldo galvą“ (10,11). Vysk. V. Borisevičius, kaip kažkada apaštalas Petras, suprato savo pareigą Dievui ir Bažnyčiai, liko su savo vyskupijos žmonėmis, dalydamasis su jais gyvenimu.

Vyskupas, ganytojas, nepasitraukęs, paliudijęs tikėjimą, perėjęs kančios kelią, kad tada ir dabar mums visiems eiti būtų lengviau.