Drąsindami ateitį – pirmyn į pamazgų duobę

Pirmiausia skaitytojams norėčiau paaiškinti, kodėl pasirinkau tokį drastišką ir radikalų straipsnio pavadinimą. Dėl to, kad Lietuvoje vyksta sveiku protu nebesuvokiami procesai, kurių pasekmės gali būti ne tik labai liūdnos, bet ir labai tragiškos. Tuos procesus drąsiai inicijuoja mūsų valdžios vyrai ir moterys, kurie visus abejojančius jų veikla ragina „atsikratyti nepagrįstų baimių“. Mes neturime bijoti atominių elektrinių, nes sprogsta tik rusiški ir japoniški branduoliniai reaktoriai, o lietuviški – niekada. Mes neturime bijoti daniškų kiaulių smarvės, nes gyvenimas nuolatiniame srutų tvaike numatytas kažkur tarp eilučių stojimo į ES sutartyje. Mes taip pat nepagrįstai bijome ševronų ir skalūnų dujų gavybos, nes mūsų geriamasis vanduo yra per daug grynas ir truputis chemikalų būtų naudinga mūsų sveikatai. O kad atliekų deginimas yra nepaprastas gėris, mus informavo pati Jos Ekscelencija dar per prezidento rinkimų kampaniją, nes deginant atliekas atpigs šildymas ir tapsime energetiškai nepriklausomi nuo Rusijos.

Ir iš balos tas drąsumas?

Ir iš kur mūsų „didžiavyrių“ toks užtikrintumas ir drąsa? Pasirodo, Lietuvos mokyklose jau daugelį metų įgyvendinams projektas „Drąsinkim ateitį“, kurio tikslas yra mokyti jaunąją kartą „atsikratyti nepagrįstų baimių, atgauti pasitikėjimą savimi ir motyvaciją“. O kas juos moko? Žinoma, mūsų drąsusis elitas! Drąsus elitas jau išugdė daug drąsių jaunų žmonių. Tik labai drąsus jaunas žmogus gali 50-mečiui išrėžti į akis: „O man nerūpi Lietuva!“, „Aš už žemės pardavimą užsieniečiams!“ Ne vieną ir ne du kartus girdėjau šiuos žodžius iš jaunų, universitetuose mokslus kremtančių žmonių lūpų, rinkdamas parašus referendumui, kad Lietuvos ŽEMĖ (TĖVYNĖ) nebūtų parduodama užsieniečiams.

Taigi, rezultatai akivaizdūs: pasidrąsinam ir – pirmyn iš Lietuvos į Europą rūšiuoti šiukšlių, o rūšiuoti netinkamas šiukšles iš Europos – pirmyn į Lietuvą, į deginimo krosnis. Kol Lietuva drąsiai „vadovauja“ Europai ir nesėkmingai rūpinasi Ukrainos integracija į ES, tarptautinės kompanijos su ne mažesne drąsa perima vadovavimą Lietuvai, o „Chevron“ su Ukraina jau pasirašė 10 mlrd. JAV dolerių sutartį dėl skalūnų gavybos Vakarų Ukrainoje.

Lietuviai su žemaičių pagalba kol kas pristabdė „Chevron“, o ir daniškų kiaulių žygį į Lietuvą, tačiau vos ne kasdien atsiranda vis naujų „investuotojų“, siūlančių mums ir energetinę nepriklausomybę, ir naujas darbo vietas, ir pažangiausias technologijas... Bėda tik ta, kad priėmus visus tuos pasiūlymus ir įdiegus jų „pažangiausias“ technologijas oras, vanduo, žemė ir požemis būtų taip užteršti, kad normalūs žmonės čia gyventi paprasčiausiai nebegalėtų.

Duodi mažai – neinvestuoji, duodi daug – investuoji, duodi labai daug – gali Lietuvoj daryti ką nori

Per 23 Nepriklausomybės metus Lietuvoje prikurta tiek vizijų, strategijų ir planų, kad visų tų popierių nepavežtų net „fūra“ su priekaba. Antrą „fūrą“ galėtume prikrauti pinigų, kurie sumokėti tų popierių rengėjams. Deja, tos vizijos, strategijos ir planai neįdomūs nei jų užsakovams, nei investuotojams. Lietuvos politikai ir biurokratai dažniausiai vadovaujasi vienintele – „Kietai pinigų prikimštos kišenės vizija ir strategija“. Nors tas dokumentas niekur neparašytas, niekur neišspausdintas, jokios ministerijos nepatvirtintas, tačiau visiems investuotojams gerai žinomas, o jame įtvirtinta pagrindinė (ir vienintelė) nuostata įgyvendinama be sutrikimų. Šio „dokumentas“ unikalus tuo, kad jis yra labai aiškus ir paprastas: duodi mažai – neinvestuoji, duodi daug – investuoji, duodi labai daug – gali Lietuvoj daryti ką nori. Vadovaujantis tuo „dokumentu“, nesvarbu niekas: valstybės ir Tautos interesai, ekonominė logika, ekologija, svarbu tik sumos dydis. Todėl mes stebimės keistais ir sveiku protu nesuvokiamais dalykais, kurie vyksta valstybėje: kaip už vieną litą parduodama 100-as kuro kolonėlių su visa žeme arba valstybinis bankas su daugybe pastatų visoje Lietuvos teritorijoje, kaip vienu rankos pakėlimu sugriaunamas visas žemės ūkis arba per vieną naktį dėl neaiškių priežasčių likviduojamas bankas, kaip masiškai pradeda steigtis užsieniečių kiaulidės – monstrai arba atliekų deginimo gamyklos, kaip vienam pastatui – Valdovų rūmams – išleidžiama tiek pinigų, už kiek galima atstatyti visą Gedimino pilį. Tokios politikos rezultatas vienas – saujelė lobsta, o Tautos dauguma sparčiai grimzta į skurdo ir nevilties liūną.

Ministre, nesivarginkit!

Tačiau neužmirškime, kad „Žalioji Lietuva“ yra žaliųjų laikraštis ir turi rašyti apie ekologiją. Tad panagrinėkime plačiau planuojamą pačią naujausią „investiciją“ – atliekų deginimo gamyklų statybas. Kas nors truputį yra susipažinęs su atliekų tvarkymo problemomis, tas žino, kad išrūšiavus visas Lietuvoje susidarančias atliekas nerūšiuotų atliekų vos pakaktų vienai vidutinio dydžio atliekų deginimo gamyklai. Vieną tokią gamyklą suomiai jau pasistatė Klaipėdoje, o jos pajėgumas yra kelis kartus didesnis, negu susidaro jos darbui reikalingų atliekų Klaipėdos apskrityje. Todėl suomiai jau dairosi atliekų Vilniaus apskrityje ir tuo pat metu planuoja statyti dar dvi gamyklas – Vilniuje ir Trakų rajone, taip pat Karmėlavoje, prie Kauno. Žmonės pagrįstai klausia, ką tos gamyklos degins, jei atliekų nėra. Savaime supratama, kad atliekomis iš dangaus nelyja, todėl jos gali būti atvežtos tik iš užsienio. Žmonės protestuoja, o aplinkos ministras Мalentinas Mazuronis žada pasidomėti, ar planuojamos statybos neprieštarauja galiojantiems įstatymams.

Ministre, nesivarginkit! Žinoma, kad neprieštarauja! O jeigu ir prieštarauja, tai Seimo nariai, ministrai, o gal net pati Jos Ekscelecija pasirūpins, kad tokia veikla neprieštarautų Lietuvos įstatymams. Visada Seime atsiras koks nors „paliukas“, kuris per vieną naktį pateiks bet kokio įstatymo bet kokią pataisą, kurios pareikalaus ševrono tipo „investuotojas“, o Seimo pozicija ir opozicija vieningai pritars tokiai pataisai. Pvz., kad laidoti mūsų požemiuose chemines ir radioaktyvias atliekas yra normalu, pažangu ir net naudinga.

Šluotų rišykla pavojingesnė už kiaulių fermą

Nuo tokios satanistinės įstatymo pataisos turėtų ne tik žmonės, bet ir velniai pragare pradėti riaugėti. Tačiau priėmę sveiku protu nesuvokiamą įstatymo pataisą seimūnai ciniškai giriasi, kad Lietuva pirmoji Europoje sureguliavo skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos įstatyminę bazę. Kartu galėjo sureguliuoti ir daniškų kiaulidžių plėtros įstatyminę bazę, leisdami į požemius pompuoti kiaulių srutas. Tada būtume pirmieji ne tik Europoje, bet ir pasaulyje! Juk kiaulių srutos nėra pavojingesnės žmonių sveikatai už chemines ir radioaktyvias atliekas!? Matyt, danai ir amerikonai neturi savų „paliukų“, todėl kiaulių srutas išlaisto ant laukų, o iš ten jos patenka į upes, jūras ir vandenynus.

Kitas geras pavyzdys, kaip padaryti, kad investitoriai nepažeistų įstatymų, yra Sveikatos apsaugos įstatymo pakeitimo istorija. Kaip žinome, kiekvienas taršą skleidžiantis objektas turi sanitarinę apsaugos zoną (SAZ), į kurią negali patekti gyvenamosios teritorijos, mokyklos ir pan. SAZ – tai buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl ko danų kiaulės negali taip lengvai įsikurti šalia miestelių ir kaimų. Sveikatos apsaugos ministerija rado protingą išeitį ir pasiūlė Seimui pakeisti Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymą, kuris dabar numato, kad 3 000 kiaulių fermoms nereikia jokių sanitarinių apsaugos zonų. Šluotų rišyklai nustatyta 25 metrų SAZ, o 3 000 kiaulių fermai SAZ lygi nuliui. Aišku, Šluotos įstatymo niekas nekeis, nes šluotas riša lietuviai, o kiaules augina danai.

Skubu pranešti, kad tokiuose įstatymų „pakeitimuose“ pagal investuotojų pageidavimus neįžiūriu jokios korupcijos. Korupcija yra, kai kelių policininkas paima 50 Lt kyšį vairuotojui užvažiavus ant „šventos“ išilginės linijos. O tokiais įstatymų pakeitimais politikai mus moko tik „atsikratyti nepagrįstų baimių, atgauti pasitikėjimą savimi ir motyvaciją“. Pasirodo, kol vizijos, strategijos ir planai dūla stalčiuose, o įvairūs projektai įgyvendinami visu pajėgumu. Visa Lietuva yra vienas didelis projektas! Tik neaišku kieno.

Visuomeninės organizacijos „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ pirmininkas Rimantas Braziulis