E. Lucas: Rusijos slaptosios tarnybos mulkina Vakarus

Vasaros pradžioje Londono knygynuose pasirodė nauja žinomo žurnalisto, žurnalo “The Economist” vyresniojo redaktoriaus Edvardo Lucaso knyga “Deception. Spies, Lies and how Russia Dupes the West” (Apgaulė. Šnipai, melai ir kaip Rusija mulkina Vakarus), skirta šiuolaikinės Rusijos politinio gyvenimo analizei. Kaip ir ankstesnioji šio autoriaus knyga “Naujas šaltasis karas” (The New Cold War), ji pasakoja apie šiuolaikinę Rusiją. Bet šį kartą dėmesį E. Lucas sutelkė į tai, kaip buvusi sovietinė saugumo tarnyba KGB persiorganizavo į dabartinę FSB, aptarnaujančią ir nusikaltėlių klanus, ir valdžios elitą.

Knygos pabaigoje autorius cituoja prieš dešimtmetį CIA (JAV Centrinės žvalgybos agentūros) direktoriaus James Woolsey pasakytus žodžius: “Jeigu jums pasitaikytų įsivelti į diskusijas su laisvai angliškai kalbančiu rusu, kuris dėvi 3 tūkstančius dolerių kainuojantį kostiumą, avi “Gucci” pusbačius ir prisistato esąs kokios nors prekybos kompanijos direktorius… galimi keturi variantai. Galbūt jis iš tiesų yra tas, kuo sakosi esąs. Gali būti, kad jis yra specialiosios tarnybos darbuotojas, naudojantis komersanto įvaizdį kaip priedangą. Jis gali būti ir organizuoto nusikalstamo pasaulio atstovas. Bet pati įdomiausia galimybė - kad viename asmenyje dera visi trys variantai, ir nei viena iš paminėtų grupių dėl to nejaučia jokio nepatogumo.”   

Kas nutinka, kai saugumo tarnybos randa bendrą kalbą su nusikalstamomis stuktūromis, E. Lucas atskleidžia nuodugniai išnagrinėdamas rusų teisininko Sergejaus Magnickio žūties istoriją. Tai buvo jaunas, perspektyvus, tarptautines kompanijas aptarnaujančioje firmoje dirbęs laisvai angliškai kalbantis teisininkas - vienas iš tų, kurie, autoriaus nuomone, galėjo puikiausiai rasti darbą bet kurioje Vakarų šalyje. Tačiau jam gerai sekėsi ir Maskvoje. Kol kartą susidūrė su byla, kurią nagrinėdamas išsiaškino ne tik kaip buvo užgrobta ir sunaikinta vieno Amerikos investuotojo kompanija, bet ir kaip į privačias kišenes šimtais milijonų susišluojami mokesčių mokėtojų pinigai. Siekdamas, kad nusikaltėliai neišsisuktų nenubausti, jis pats atsidūrė už grotų, kur buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis ir po metų mirė, taip ir nesulaukęs jam iškeltos bylos nagrinėjimo. Oficialiai teigiama - dėl širdies smūgio. Daug metų žurnalistu Rusijoje dirbęs E. Lucas daro prielaidą, jog čia neapsieta be saugumo tarnybų, padėjusių nusikaltėlių grupei pasisavinti didžiules pinigų sumas ir atsikratyti pernelyg sąžiningo, teisybės ieškojusio teisininko. Beje, visus su šia byla ir Magnickio mirtim susijusius tyrimus teisėsaugos institucijos nutraukė. “Tiesa tokia, kad Rusijoje teisinė sistema yra spąstai drąsiems, o ne ginklas silpniesiems apginti”, – teigia E. Lucas.    

Ši knyga skamba kaip perspėjimas patikliems vakariečiams. Autorius šios intencijos nė neslepia, ne kartą pabrėždamas, kad Vakarų demokratijai būdingą atvirumą ir pasitikėjimą piktam panaudoja negarbingais žaidimais užsiimančios šalys, kokia jis laiko šiuolaikinę Rusiją. Jis vadina naiviu įsitikinimą, kad žlugus komunistinei sistemai Rusija prarado interesą šnipinėti Vakarus ir tai įrodo pasitelkdamas nesenus pavyzdžius.

Kai kurie jų bemaž negirdėti arba menkai nušviesti Lietuvoje, tačiau nuskambėję Vakaruose. Viena tokių istorijų Rusijoje į žvaigždes iškėlė Anną Chapman, buvusio sovietų žvalgybininko dukrą, kuri ištekėjusi už brito gavo britišką pasą, po skyrybų įsikūrė Amerikoje ir buvo prieš porą metų sugauta šnipinėjanti Rusijai. Sučiupo ne tik ją, buvo išaiškintas visas svetimais vardais prisidengusių, slaptą informaciją renkančių šnipų tinklas. Jie buvo nuteisti ir sugrąžinti į Rusiją (su šnipais dabar elgiamasi humaniškai), kur A. Chapman tapo žvaigžde, o Vakarų tarnybos nurimo, nustačiusios, kad jokie svarbūs duomenys nebuvo perduoti. Tačiau, E. Lucaso įsitikinimu, svarbu ne perduotos informacijos reikšmingumas ar nereikšmingumas - jis ragina atkreipti dėmesį į tai, kad mechanizmas veikia ir niekas nežino, kiek Vakaruos yra tokių “miegančių”, neaktyvuotų agentų, kurie prireikus bet kada gali būti panaudoti.

Neseniai Lietuvoje gana garsiai nuskambėjusi šnipinėjant Rusijai pagauto esto Hermano Simmo istorija irgi nepraslydo pro E. Lucas pirštus – jis ją labai atidžiai pačiupinėjo ir net pateikia ištraukas iš interviu su pačiu šnipu, dabar jau atsidūrusiu už grotų. 

Nenuostabu sužinoti, kad H. Simmas buvo dar sovietmečiu užverbuotas KGB. Estijai tapus nepriklausoma jis darbavosi policijoje, ir atrodė, kad niekam jau neberūpi. Tačiau 1995 metais atostogaujantį Tunise H. Simmą susirado buvęs oficialus Estijos KGB pareigūnas ir pasiūlė bendradarbiauti. Jis sutiko, išsigandęs, kad kitu atveju jo karjerai bus galas, mat kaip tik tuo metu buvęs policininkas pradėjo darbą neseniai susikūrusioje Estijos gynybos ministerijoje ir ėmė sparčiai kilti tarnybos laiptais. Kai Estija tapo NATO nare, jis buvo vienas iš tų, kurie dalyvaudavo slaptuose pasitarimuose, ir, žinoma, viską greit sužinodavo Rusijos tarnybos. Kilę įtarimai galiausiai atvedė prie išdaviko arešto.

E. Lucas ne tik detaliai papasakoja šią istoriją - svarbiausia, kad jis iškelia daugybę klausimų, į kuriuos liko neatsakyta. Pirma, kodėl H. Simmas, turėjęs teisę tikrinti kitų patikimumą, pats nebuvo nuodugniai patikrintas? Antra, kaip nutiko, kad nuo 1995-ųjų jis pradėjo taip sparčiai kilti karjeros laiptais Gynybos ministerijoje? O kur jo arešto dieną staiga dingo jį kuravęs “verslininkas iš Ispanijos”? Gal jis buvo perverbuotas Amerikos žvalgybos? O gal Simmas buvo dvigubas agentas, dirbęs ir Vokietijai, ir Rusijai? Pats Simmas interviu metu nepanoro atsakyti į daugybę E. Lucasui rūpėjusių klausimų, tikindamas, kad jei viską papasakotų, jo laukia mirtis. Tačiau ir to, kas papasakota, pakanka pagrįstam nerimui – o kiek dar tokių “simmų” palikta postsovietinėse teritorijose?

Kaip naujojoje knygoje teigia E. Lucas, “KGB vadovybė pasistengė, kad žlugus Sovietų imperijai jie ir tik jie vieni turėtų tikslų sąrašą, kas ir kodėl su jais bendradarbiavo. Tai sudarė Rusijos specialiosioms tarnyboms unikalias sąlygas net du dešimtmečius šantažuoti ar daryti spaudimą iš pažiūros nepriekaištingos reputacijos pokomunistinio viešojo gyvenimo veikėjams, manusiems, kad jų praeities paslaptys nugrimzdo užmarštin.”

Ar nebus taip, kad šiandien kartkartėmis išsprūstanti frazė, jog KGB įtaka Lietuvoje yra mitas, skamba kaip ausiai maloni apgaulė, kurios užliūliuojantys garsai pridengia šnipus ir melus?  

[gallery columns="7"]