Rugsėjo 3 d. Seimo Konstitucijos salėje vykusioje Stasio Lozoraičio vardo metinėje konferencijoje „Kokia Lietuvos užsienio politikos tradicija ir ateities vizija?“ kalbėjęs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius politologas, arabistas Egdūnas Račius pasakojo: „Mes laisvinome visus, pradedant Afganistanu ir Iraku, jokiu būdu ne okupavome. Orientalizmo Lietuvos politikoje sumažėjo. Ta kita ministerija (KAM – red. past.) ilgą laiką buvo aktyvesnė užsienio politikoje. Iš ten paskambino ir pasakė: „Ką tu šneki?“ Kalbu apie dviejų JAV administracijų „išlaisvinamąsias“ operacijas. Daugelis mūsų valstybės politikų ir diplomatų neturėjo galimybės mąstyti alternatyviai ir blaiviai. Jei nebūtume darę, ką liepė JAV, nebūtume turbūt buvę priimti į NATO.
Mes už karą visą laiką. Iraką reikia sutvarkyti? Sutvarkėm.
Aš galvoju, o tiems žmonėms, kurie dalyvavo tų sprendimų priėmime Irake ir Afganistane, ką mūsų politikai apie tai kalbėdavo, kodėl mes ten ėjome? Jei mes neturėjome suvereniteto, mes negalėjome kitaip pasielgti. 1978 m. Edvardas Saidas (Edward Said) klasikinėje knygoje „Orientalizmas“ aptarė tai, kaip europiečiai žvelgė į neeuropines visuomenes kolonializmo laikotarpiu, ypač akcentuodamas britų ir prancūzų kolonistus. Skaitant E. Saidą ir žiūrint, ką Lietuva darė nuo 2002 m., artėjant Irako „išlaisvinimui“, matome, kaip Ali Dži (britų komiko Sašos Barono Koeno, Sacha Baron Cohen, satyrinis personažas Ali G – red. past.) sakė: „koks skirtumas – Iranas ar Irakas“? Ką darys Lietuva, kai JAV pasiūlys „išlaisvinti ką nors“? Nesu astrologas, tad tiesiog tikiuosi, tokių liapsusų kaip tada nebus padaryta. E. Saidas kalba apie tai, kad jam nesuprantama, kodėl europiečiai save laiko šaunesniais nei kitų kultūrų atstovai. Ir jie turi moralinę pareigą kažkam pagelbėti, net jeigu nenorima, kad jiems būtų pagelbima, kaip rusai sako: nemoki – išmokysim, nenori – priversime. Įspūdis yra toks.
Tai, ką mes vaidinome darą prieš dešimtmetį, buvo tos „civilizacinimo“ misijos įgyvendinimas. Kaip seriale Keeping Up Appearances, kur viena ponia apsimeta tuo, kas ji nėra, mes labai vergiškai sekėme vienos šalies politika. Avantiūra buvo pridengta gražiais žodžiais, kad demokratija laukia Afganistane, Irake ar dar kur, o jei to nedarysime, mus Dievas ar žmonija nubaus.
2008 m. teko daryti tyrimą apie Lietuvos kariuomenę Afganistane. Skaičiau, ką rašė URM ir KAM. Apie Goro provinciją ministerija gauna žinutę „A“, o tą pačią dieną perrašo tai kaip žinutę „B“: pirmoje, kad moterys emancipuotos, joms nunertos kepurės, pirštinės, kažkas perduota, viskas puiku; o antroje, kad žmonės badauja, 400 tūkst. iš 700 tūkst. Goro srities gyventojų, ir tai oficiali Jungtinių Tautų informacija, bet mūsų spaudoje to nėra. Mes, įvykdę misiją, išėjome iškelta galva. Afganistane mes jokios misijos nepadarėme. Išvaistėme 300 milijonų litų. Esmė ne milijonai, bet kaip mes tai paaiškiname sau. Mes nesijautėme nejaukiai ir mėginome paaiškinti afganistaniečiams, kas jie yra ir kokie jie turi būti. O kai broliška šalis mums tai aiškina, kas būna?
2006 m., kai paskutinįsyk lankiausi Sirijoje, gana arti Irako sienos, prie Palmyros, kalbėjomės su žmonėmis, ir jie sakė, kaip gerai, kad jūs iš Lietuvos, nes nedalyvaujate Irako okupacijoje. Man buvo gėda prisipažinti, kad dalyvavome. Tai tikrai nepateisinama.
Reikia išmokti atskirti, kas yra eritrėjiečiai ir etiopai, kuo jie skiriasi. Klausimas apie kompetenciją – mes jos neturim. Turime gilinti savo kultūrinį išprusimą.“
Visą E. Račiaus pasisakymą žiūrėkite čia:
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
