Erotiškai džiazuojančios „Trys mylimos“ Jaunimo teatre – žavingai reanimuota klasikė Žemaitė

Neįtikėtina, bet pagaliau! Kai vietoj apipelijusio ir sunkiasvorio lietuvių klasikos literatūriškumo esi priblokštas skanaus juoko, linksmai džiazuojančios žaismės ir sveikai dilginančios pašaipos. Taip, taip – čia apie klasikę Žemaitę ir jos „Tris mylimas“ Jaunimo teatre.

Sekmadienio premjeroje šiokia tokia išankstinė skeptiška įtampa dėl giliai įsiėdusio literatūrinio kaimietiškumo išsisklaidė negrįžtamai po pirmų penkių minučių. Ir prasidėjo nuostaba – vis labiau atpalaiduojanti, su juoko gūsiais, džiaugsmingu žavesiu ir net... pasididžiavimu. Kad štai kaip reikia skaityti, statyti ir rodyti tos gąsdinančios lietuvių klasikės Žemaitės kūrinius. Ogi meistriškai šaržuojant personažus ir muzikaliai džiazuojant su erotinio flirto prieskoniu. 

Ir kas galėjo pamanyti... apie tarmių džiazą

Ir kas galėjo pamanyti, kad nuo mokyklos suolo gąsdinanti klasikė Žemaitė taip gali pakerėti, kad dar norėsis vėl ir vėl. O po spektaklio visų žiūrovų veiduose švytės nuoširdžios šypsenos ir akyse spragsės juoko kipšiukai. Neįtikėtina, bet akivaizdu.

Žemaitės „Trijų mylimų“ premjera Jaunimo teatre. D. Matvejevo nuotr.

Neginčytinai sveikinti reikia drąsųjį Jaunimo teatro režisierių Algirdą Latėną, kad vietoj lietuvių klasikos tiesmukai skandinančio literatūrinio perskaitymo ar „konceptualios didaktikos“ jis pasirinko aktorinio meistriškumo džiazą. Ir visos Lietuvos tarmių džiazą, kurio aiškiai įkvėpta ar užkrėsta yra visa spektaklio trupė. Kiekvienas aktorius ir kiekvienas vaidmuo.  

A. Latėnas prisipažįsta: „Šiam spektakliui specialiai rinkau aktorius, kurie kalba arba žino savo gimtąją tarmę. Tarmės išmokti beveik neįmanoma, nors pažįstu žmonių, kurie puikiai valdo kelias tarmes. Nuoširdžiai jiems pavydžiu. Tarmė – tai jau dalis personažo, tam tikras grūdas, kuriuo aktorius remiasi plėtodamas vaidmenį. Norėjau, kad spektaklyje aktoriai patys būtų atsakingi už muzikinį foną, kad savo balsais, dainomis kurtų spektaklio atmosferą.“

Toks rimtas pareiškimas iš anksto galėjo ir išgąsdinti, bet... 

Erotinis trileris – pagal Nijolę Narmontaitę ir Žemaitę

Dūkti ir linksmai siautėti pagal klasikę Žemaitę? Tai gali atsitikti tik teatre... kai atsiranda generatorius. Pavyzdžiui, Nijolė Narmontaitė, kuri pasiūlė klasikės Žemaitės komediją „sutrilinti“ erotiškai.

„Vaidinti „Trijose mylimose“ buvo sena mano svajonė. Dažnai pagalvodavau apie šį kūrinį ir klausdavau savęs, kodėl niekas jo nestato. Man labai norėjosi Lietuvos scenoje išvysti autentišką kūrinį.“

Ir ką gi, atėjo išsipildymas... „Repeticijų metu pajutau, kad aš galiu siautėti su tom jaunom mergaitėm. Atėjau vieną rytą ir sakau: „Sugalvojau žanrą. Čia ne komedija, čia – erotinis trileris. Ir maža to, su autobiografiniais faktais.“

Motina – aktorė Nijolė Narmontaitė, Liudvikas – Nerijus Gadliauskas. D. Matvejevo nuotr.

Bet vis dėlto – dviejų dukrų motina ir erotika Žemaitės „Trijų mylimų“ lietuviškai kaimiškoje komedijoje? Tuo sugeba įtikinti ir apsvaiginti N. Narmontaitė, kurios vaidmenų moterys gyvos ir tikros, žinančios kančią ir kovojančios, kantriai žvejojančios ir paprastai sužvejojančios. Jeigu ne kaimo gražuolį ir ūkio berną Liudviką sau, t. y. turtingai ūkininkei našlei ir dviejų dukrų motinai, tai bent seną turtuolį Kozirį vienai ar kitai dukrai. 

„Sakyčiau, kad ji –  lyg moteris amplitudė. Aš pati norėčiau, kad joje tilptų visos įmanomos moterų spalvos. Sakykime, nuo griežtos, valdingos, žinančios, ko nori iš gyvenimo, iki visiškai minkštos, jautrios, įsimylėjusios, dosnios, patiklios ir be galo trokštančios meilės. Žinoma, visame tame yra ir moteriška gudrybė.“

Ir Žemaitė prilygo Moljerui

Spektaklis išties puikus. Kai visa trupė vienu atsikvėpimu klasikę Žemaitę prilygino juokingai pašaipiai moralizuojančių komedijų etalonui – didžiam Moljerui. Štai taip ir dar daugiau, nes kalbam apie mūsų klasiką. Lietuvišką.

Meistriškos vaidybos aktorių ansamblis su moljeriškomis, atsiprašau, žemaitiškomis, mizanscenomis. Švelniai kvailoka dzūkuojanti ūkininkės jaunėlė dukra Domicėlė, vardan savo meilės gražuoliui ūkio bernui Liudvikui pasiryžusi pavogti vyresniajai pažadėtą kraitį. Suvalkietiškos tarmės skardžiabalsė netašyta smarkuolė – vyresnioji sesuo Petronėlė, iš pavydo jaunėlės ir motinos meilei Liudvikui pasiryžusi tapti „subtilaus“ senbernio Koziriene. Aklai Liudviką įsimylėjusi dviejų dukterų žemaičiuojanti motina vis dėlto nepraranda gudrumo paslėpti savo pinigus po erotiškai svaigios atvirumo valandėlės. Bet kaip galima pykti ant tris įsimylėjėles kvailinančio gražuolio kaimo berno Liudviko, kai jis ištikimai svajoja apie savo beturtę mylimąją Barborą? O ir „subtilusis“ kaimo turtuolis senbernis Koziris ne toks jau ir atgrasus, kai tirpsta nuo švelnumo kvailelei Domicėlei.

Tad sveikinimai visų meistriškai sukurtų vaidmenų aktoriams – Nijolei Narmontaitei, Neringai Varnelytei, Giedrei Giedraitytei, Jonei Dambrauskaitei, Nerijui Gadliauskui,  Gediminui Storpirščiui. Ir nuoširdžios pagyros už spektaklio scenografiją Giedrei Brazytei bei kostiumų dailininkei Sandrai Straukaitei. Gal buvo sudėtinga rasti raktą, bet puikiai pavyko. Kaip ir chorvedžiui Romualdui Gražiniui, kuris spektakliui parinko ir aktoriams pritaikė lietuvių liaudies dainas.

Belieka asmeniškai padėkoti režisieriui A. Latėnui už žavingai reanimuotą klasikę Žemaitę XXI a. teatro scenoje. Ir  aktoriams – už žiūrovų natūralų juoką. O scenoje – už pašaipą ir net erotiką. Gal kaimo kultūra pradės tirpti mieste, pagaliau...