Finansiniai resursai ir propagandos mašina, nukreipti prieš skalūnų dujas – Rusijos darbas

Skelbiame Gedminų bendruomenės pirmininko, geologo, naftos gavybos inžinieriaus Vytauto Švanio straipsnį „Ar ir geri darbai daromi tik už pinigus?“, o po šiuo tekstu pridedame naujausią LR prezidentės Dalios Grybauskaitės pasisakymą šiuo klausimu.

Laikraščio „Banga“ 2013 m. rugpjūčio 31 d. numeryje pasirodė net trys publikacijos, palietusios skalūnų angliavandenilių gavybos temą. Jolantos Venskutės komentaras „Ar laidyt liežuvį už dyką“, kuriame autorė piktinasi tamsiais kaimiečiais bei jiems padedančiais aktyvistais, stabdančiais investicijas į energetiką, ir pateikia savo nuomonę, kad visa tai daroma ne už dyką. A. Vainienės straipsnyje „Dar nerastos skalūnų dujos – Rusijos akiratyje“ taip pat piktinamasi pasipriešinimu skalūnų dujų gavybai ir antiskalūnininkų laišku Rusijos ir Baltarusijos prezidentams. Trečioji publikacija – Vyriausybės spaudos tarnybos informacija apie Žygaičių bendruomenės atsisakymą susitikti su „Chevron“ atstovais. Šiuose straipsniuose pateikta informacija nėra išsami ir nevisiškai atitinka tikrovę, o ja pagrįsti vertinimai, mano nuomone, yra ne visai teisingi: žemina ir kompromituoja neabejingus Lietuvos ateičiai žmones, stojusius prieš ketinimus trumpalaikio pasipelnymo tikslais sunaikinti iš esmės visą Žemaitiją. Aš beveik nuo pat pradžios dalyvauju toje veikloje, žinau jos „virtuvę“, todėl jaučiu pareigą patikslinti kai kuriuos minėtuose straipsniuose pateiktus teiginius.

Apie tamsius kaimiečius

J. Venskutė labai susirūpinusi, kad dėl tamsių, neišprususių, šakėmis ginkluotų valstiečių žlunga rimtos, „naudingos ne tiek tautai, kiek valstybei“ (ką tai reiškia?) užsienio investicijos, tokios kaip vėjo energetika ir skalūnų angliavandenilių gavyba. Vis dėlto prieš skelbiant teiginius apie tokių investicijų naudingumą vertėtų pasidomėti giliau, o ne vien tuo, ką platina žiniasklaida, kuri, kaip teisingai pastebėjo komentaro autorė, yra visiškai komercializuota ir daugiau dezinformuoja, negu informuoja, tai yra laikosi tokios pozicijos, kokios reikalauja jai mokantieji pinigus. Be abejo, tie „tamsūs“, vos galą su galu suduriantys valstiečiai vargu ar gali viešųjų ryšių srityje konkuruoti su vėjo energetikais ar „Chevron“, vien viešiesiems ryšiams skiriančiu milijardus dolerių. Tuo labiau kad akivaizdu, jog ne Lietuvos žmonėms, o tiems piniguočiams dirba visas valstybinis aparatas.

Kodėl tada nekyla klausimas: o gal tie tamsūs kaimiečiai, nesutinkantys su papirktos žiniasklaidos peršama nuomone, yra ne tokie jau ir tamsūs, gal jie supranta gerokai daugiau už realybę tik per televizoriaus ekraną tematančius ir ten pateikiamos informacijos teisingumu neabejojančius „šviesuolius“? Man tie kaimiečiai, ginantys savo ir ateities kartų teisę gyventi sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje, – ūkininkai, mokytojai, kultūros darbuotojai, – visai nepanašūs į neišprususius tamsuolius. Jie man – tikri šviesuoliai, mokantys logiškai protauti, turintys savo nuomonę, galintys ją apginti diskusijose, kad ir su Seimo nariais, sugebantys surengti ir vesti aukščiausio lygio konferencijas, skaitantys ir suprantantys mokslinius straipsnius, o svarbiausia – kitaip nei daugelis „šviesuolių“, suvokiantys, kad pinigai nėra svarbiausias dalykas, kad dalykų, kurie lemia gerovę, kurie yra svarbiausi gyvenime, už pinigus nenusipirksi. Žemaičiai kaimiečiai nėra vieniši, juos remia ir jiems padeda daugybė šviesuolių iš kitų Lietuvos vietų – akademikai, profesoriai, mokslų daktarai, menininkai, įvairių kitų sričių specialistai, kuriems taip pat rūpi Lietuva ir jos ateitis.

Ar visos investicijos yra naudingos?

Paskaitykite, gerbiama Jolanta, rimtų, nepriklausomų mokslininkų, energetikų, gydytojų straipsnių apie vėjo energetiką (beje, daug medžiagos buvo pateikta ir laikraštyje „Banga“), ir Jūs įsitikinsite, kad tai nėra energijos rūšis, tokia naudinga Tautai. Nebent „Valstybei“, jeigu ją traktuojate kaip siaurą visuomenės sąskaita praturtėti siekiančių verslininkų ir politikų grupelę? Kokią naudą visuomenei gali duoti tokia ūkinė veikla ir investicijos, kurias dotuoja valstybė, įsipareigojanti vėliau supirkti dėl nestabilumo iš esmės bevertę energiją už tris keturis kartus didesnę kainą nei rinkos kaina? Be to, valstybė investavo ir investuoja didžiules lėšas, kad būtų užtikrinti tos nestabilios vėjo energijos balansavimo ir rezervavimo pajėgumai. Visa tai daroma imant pinigus iš visuomenės kišenės. O kur poveikis gamtai, žmonių sveikatai? Kuo nusikalto žmonės, gyvenantys 2 km ir mažesniu atstumu nuo vėjo jėgainių? Pasidomėkite, kaip jie jaučiasi, kaip gyvena.

Jeigu vėjo energetika yra ekonominiu ir ekologiniu požiūriais kenksminga investicija, daranti kaimynystėje gyvenančių žmonių gyvenimą nepakeliamą, tai skalūnų angliavandenilių gavyba – beprotybė, baisus nusikaltimas Tautai ir ateinančioms kartoms. Įkyrias vėjo jėgaines galima bet kada nugriauti, o skalūnų industrija neišvengiamai užterš visos Žemaitijos geriamąjį vandenį ir žemę visiems laikams. Šiam teiginiui pagrįsti reikėtų atskiro straipsnio, kuriame būtų paaiškintos technologijos. Čia tik bendrais bruožais paaiškinsiu pagrindinius technologinius gavybos aspektus. (Daugiau informacijos apie skalūnų angliavandenilių gavybą rasite čia: HIDRAULINIO METODO ABC.)

Tradiciniai ir netradiciniai (išsklaidytieji) angliavandeniliai

Tradiciniai angliavandeniliai (nafta ir dujos) yra susikaupę lokaliose struktūrose – gaudyklėse – ir užpildę laidžių uolienų poras bei plyšius, o netradiciniai išsklaidyti uždarose nelaidžių molingų, daug organikos turinčių uolienų, kurios paplitusios didžiuliuose plotuose (mūsų atveju – visoje Žemaitijoje), porose. Kadangi šie angliavandeniliai yra nelaidžiose uolienose, norint išgauti tą patį kiekį naftos ar dujų kaip iš tradicinių telkinių, reikia 50 kartų daugiau gręžinių (SKALŪNŲ DUJŲ IR SKALŪNŲ ALYVOS GAVYBOS POVEIKIS APLINKAI IR ŽMONIŲ SVEIKATAI). Be to, būtina taikyti specialias technologijas: horizontalų gręžimą ir didelio masto hidraulinį uolienų ardymą. Gręžinių aikštelės užima didžiules teritorijas – vieno kvadratinio kilometro plote įrengiama po 1–5 gręžinius. Žemaitijoje būtų išgręžta tūkstančiai gręžinių. Į vieną gręžinį per hidraulinį ardymą supumpuojama po 15-40 000 kubinių metrų hidraulinio plėšymo skysčio, kurio sudėtyje privalo būti ilgai neskylančių cheminių priedų, o daugelis jų yra toksiški, mutageniški, kancerogeniški. Dalis – maždaug pusė – šio nuodingo skysčio grįžta į žemės paviršių, ir niekur pasaulyje nėra išspręsta saugaus jo utilizavimo problema. Likusi dalis pasilieka žemės gelmėse. Kaip teigia akademikas geologas Gediminas Motuza (profesorius G. Motuza), tikimybė, kad tie nuodai per suardytas uolienas, nehermetiškus gręžinius pateks į aukščiau esančius geriamojo vandens horizontus, – 100 %. Klausimas kyla tik dėl laiko, kada tai nutiks, ir taršos masto. Katastrofa gali įvykti po metų, po dešimties, po dvidešimties – bet neišvengiamai įvyks ir nieko pataisyti ar pakeisti bus jau neįmanoma! Tokias prognozes ir išvadas pateikia visi nepriklausomi ekspertai, pavyzdžiui, ir Europos Komisijos užsakymu atliktoje studijoje: Support to the identification of potential risks for the environment and human health arising from hydrocarbons operations involving hydraulic fracturing in Europe. Numatomas pasekmes su kaupu patvirtina ir praktika: ten, kur vykdoma išsklaidytųjų angliavandenilių gavyba, daugelyje vietų geriamasis vanduo jau nebegeriamas, krenta gyvuliai, serga ir miršta žmonės...

Kodėl Žygaičių bendruomenė atsisakė derėtis su „Chevron“?

Antiskalūniniame judėjime dalyvauja anaiptol ne vien Žygaičių bendruomenė. Atvirą kreipimąsi prezidentei, vyriausybei ir Seimui (2013-04-11), kategoriškai prieštaraujantį planams vykdyti skalūnų angliavandenilių žvalgybą ir gavybą, pasirašė 275 Žemaitijos kaimo bendruomenės. Šilutėje, Rietave, Kvėdarnoje, Tauragėje, Žemės ūkio ministerijoje buvo suorganizuotos konferencijos skalūnų tematika. Į jas visas buvo pakviesti bendrovių „Chevron“, „LL investicijos“, „Minijos nafta“ atstovai, kad papasakotų apie savo planus, naudojamas technologijas, apie tai, ar jos yra iš tiesų saugios. Nors minėtos kompanijos deklaruoja norą bendrauti, bendradarbiauti su bendruomenėmis, nė vienoje konferencijoje jų atstovai nedalyvavo. Kyla klausimas – kodėl? Ar tik ne todėl, kad jie neturi ką pasakyti, neturi jokių svarių argumentų, įrodančių planuojamos veiklos saugumą aplinkai ir žmonių sveikatai?

Tarpininkavimas tarp „Chevron“ ir bendruomenių, kurio ėmėsi vyriausybė, buvo labai keistas. Visų pirma į susitikimą buvo pakviesta tiktai viena kaimo bendruomenė – Žygaičių. Neleista dalyvauti kitų bendruomenių atstovams. Galų gale buvo „išfiltruotas“ ir Žygaičių bendruomenės pasiūlytas sąrašas, jame palikti tik bendruomenės pirmininkas ir seniūnaitė bei papildomai įtraukti Žygaičių klebonas, seniūnas ir mokyklos direktorius – iš viso 5 žmonės. Vyriausybės atstovė spaudai, organizavusi tą susitikimą, atsisakė žygaitiškiams nurodyti nepriklausomų mokslininkų ir kitų susitikimo dalyvių pavardes ir atmetė prašymą leisti susitikime dalyvauti geologui akademikui G. Motuzai bei Seimo nariui, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui A. Salamakinui. Be to, buvo uždrausta daryti vaizdo ir garso įrašus. Kam reikalingas toks susitikimas, kuriame Žygaičių bendruomenės atstovams buvo skirta tik 10 min. klausimams užduoti ir problemoms išsakyti? Ką jame galima aptarti, dėl ko derėtis? Kokios gali būti derybos tarp avies ir vilko, norinčio ją suvalgyti? Iš esmės ar moralu derėtis dėl gyvybės, dėl sveikatos, dėl Tėvynės? Ir ką galėjo pasiūlyti „Chevron“ tokiame itin slaptame susirinkime? Aišku, kad tik pinigų: bendruomenei, bažnyčios stogo remontui, mokyklos dažymui... O kas toliau? Ar jie sugebės pinigais kompensuoti už prarastą sveikatą, sugriautus ūkius ir žmonių gyvenimus? Ar moralu derėtis dėl pinigais neįvertinamų dalykų? Tad ir atsisakė Žygaičių bendruomenė dalyvauti amoraliame vyriausybės organizuotame renginyje.

„Būkime vieningi“ ir laiškas A. Lukašenkai bei V. Putinui

Daug triukšmo sukėlusį laišką A. Lukašenkai ir V. Putinui pasirašė trys asmenys: Vaidas Lekstutis, Vygantas Kelertas ir Olegas Titorenko, kaip jie rašo, atstovaujantys sambūriui „Būkime vieningi“. To sambūrio vardu kaip koordinatorius paprastai pasirašinėja V. Lekstutis, bet ką jis koordinuoja, kas to sambūrio nariai ir kiek jų – neaišku, nes jis nėra registruotas kaip organizacija (nėra registre). V. Lekstutis ir O. Titorenko buvo įsitraukę į antiskalūnininkų veiklą – rinko parašus po prieš tai minėtu kreipimusi. Dėl to, kad kėlė destrukciją, nuo balandžio mėnesio jie nebebuvo kviečiami į antiskalūnininkų susirinkimus, pasitarimus ir nebedalyvauja jokioje bendroje veikloje. Tad jų laiškas neturi nieko bendro su Žemaitijos ir visos Lietuvos aktyvistų kova už tyrą vandenį, už Žemę – už Lietuvą.

Nežinau, ar tai, ką ta trijulė padarė, buvo jų sugalvota, ar kitų? Ar tai buvo padaryta iš kvailumo, ar tai buvo gerai suplanuota, kvalifikuotai įvykdyta provokacija, kurios tikslas – diskredituoti antiskalūnininkų judėjimą visuomenės akyse? Bet kuriuo atveju provokacija pavyko: laiškas pasirodė iš karto, kai tik žygaitiškiai atsisakė susitikti su „Chevron“. Itin skubiai, nepraėjus nė valandai, beveik visos žiniasklaidos priemonės vieningai ištrimitavo, kad Žygaičių bendruomenė (kitose antraštėse – prieš skalūnų angliavandenilių gavybą kovojantys aktyvistai) atsisakė kalbėtis su Lietuvos vyriausybe, o kreipėsi pagalbos į V. Putiną ir A. Lukašenką. O tai, kad bendruomenės paskelbė atsiribojančios nuo šios trijulės laiško, jau niekam nebuvo įdomu. Ant šios provokacijos, deja, „užkibo“ ir laikraščio „Banga“ darbuotojai.

Dėl ko kovėsi Pilėnų gynėjai: dėl pinigų ar dėl politinių dividendų?

Dar prieš dvidešimt metų toks klausimas būtų atrodęs kaip visiškas nesusipratimas. Bet šiandieninėje visuomenėje, kurioje per žiniasklaidą jau įsigalėjo vartojimo, pinigų, pramogų ir malonumų kultas, dažnas net nebeįsivaizduoja, kad galima ką nors daryti, negaunant už tai materialinės naudos. Kaip galima eikvoti savo laiką, lėšas dėl ne savo asmeninių, o kažkokių visuomeninių reikalų, dėl to, kas ne mano asmeninė nuosavybė: dėl švaraus oro, vandens, miškų išsaugojimo, dėl kažkokios nesuprantamos teisės gyventi sveikoje aplinkoje, dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, dėl vaikų ateities, dėl Lietuvos... O juk buvo laikai, kai mūsų tėvai už tuos dalykus nedvejodami aukodavo gyvybes. Dėl mūsų. O mes?..

Bet ir šiais laikais, kaip rašo J. Venskutė, tokių nemodernių įtartinų keistuolių – kovotojų – vis dėlto esama, ir, jai regis, per daug. Matyt, geriau būtų, jei jie visai išnyktų ir visi gyventų pagal šiuolaikinį modernų principą: dirbk – pirk – mirk. Bet ar ilgai gyventų, jeigu nebūtų kam stabdyti bepročių, kurie dėl pinigų, savo materialinės gerovės ir valdžios yra pasirengę bet kam, kuriems nėra nieko švento, kurių pasaulyje, kaip prisipažino vyriausiasis Lietuvos bankininkas V. Vasiliauskas, neegzistuoja moralės ir etikos dimensijos? Nieko keisto, kad šiame amoraliame, nežmogiškame pasaulyje gyvenantiems asmenims sunku suprasti žmones, kuriems moralinė dimensija yra akivaizdus ir neginčijamas gyvenimo pamatas. Suprasti, kad tikrai geri darbai yra daromi ne už pinigus, kad tikras, nuoširdus, iš širdies kylantis gerumas, gėris nereikalauja atlygio. Bet gal kada nors supras? Kaip sakė vienas indėnų išminčius: „Kai paskutinė upė bus užteršta, kai paskutinė žuvis bus pagauta, kai paskutinis medis bus nukirstas – tik tada jie supras, kad pinigai nevalgomi.“

Vytautas Švanys, Gedminų bendruomenės pirmininkas. Geologas-naftos gavybos inžinierius

P. S. Nepaisant šių išdėstytų minčių, LR prezidentė neabejoja: antiskalūninis judėjimas ir protestai – tai dosniai Rusijos remiama akcija.