Geras pasiruošimas gynybai – mūsų valstybės saugumo garantas

Baltijos šalys, tarp kurių Lietuva, turėdamos skaudžią okupacijų patirtį, Rusijos nepaskelbtos, tačiau realiai vykdomos Ukrainos okupacijos akivaizdoje, su didžiuliu nerimu žiūri į savo ateitį – grėsmę naujai okupacijai. Palaikydamos Ukrainos pastangas išlaikyti savo nepriklausomybę nuo Rusijos ir ryžtą jungtis prie euroatlantinių struktūrų, remdamos Ukrainos siekius bei teikdamos jai materialią bei finansinę pagalbą, tiek valstybiniu, tiek visuomeniniu lygiu turi ruoštis agresiją atremti ginklu bei kitomis pilietinio pasipriešinimo priemonėmis.

Pasauliui žinomas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos, karui po karo prilygstantis, precedento neturintis, dešimtmetį trukęs ginkluotas ir neginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai. Naujos grėsmės akivaizdoje radosi neatidėliotinas poreikis ruoštis pasipriešinimui kol okupacija neprasidėjo, kol neprognozuojama kaimynė dar tik užuominomis gviešiasi į Baltijos šalis.

Nuostatos „si vis pacem, para bellum (jei nori taikos, ruoškis karui (lot.)“, „kas nemaitina savos kariuomenės, maitina svetimą“ nepaseno, jas pasaulyje patvirtina karų stabdymo patirtis. Mūsų visuomenė nėra įsisąmoninusi šių nuostatų, nes per atkurtos nepriklausomybės du dešimtmečius pradėjo pamiršti buvusias okupacijas, iki šiol naujų grėsmių tarsi nesijautė. Valstybės pasiruošimas gynybai vyko vangiai, išlaidos krašto apsaugai, lyginant su kitomis ES šalimis, buvo minimalios, nedidinamos, sustabdytas šaukimas į privalomąją karo tarnybą, pasikliauta euroatlantinių struktūrų skydu.

Lietuva būdama agresyvios Rusijos ir jos satelito Baltarusijos neprognozuojamos autoritarinės valstybės apsuptyje neskyrė reikiamo dėmesio gyvybiniams pajėgumams stiprinti. Ne kartą Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos ir kitos patriotinės visuomeninės organizacijos kreipėsi į aukščiausias vadovaujančias Lietuvos institucijas apie besiartinantį akivaizdų karinį pavojų, kad būtų skiriamos reikiamos lėšos krašto apsaugai, - sukrusta tik Rusijai pradėjus atvirą karą prieš Ukrainą. Kiekvienam Lietuvos piliečiui- patriotui su pavydu teko klausytis JAV Prezidento kalbos pasakytos Taline, kurioje jis gyrė Estijos finansinius įsipareigojimus NATO aljansui pažymėdamas, kad tuo žada susirūpinti ir Lietuva, skirdama per vieną procentą gynybai nuo BVP. Rusija pradėjo atvirą karą prieš Ukrainą. V.Putinas grasina karu ne tik Baltijos šalims, bet ir visai Europai. Prancūzija, Vokietija, Italija, Suomija, Vengrija, turėdamos tamprius ekonominius ryšius su Rusija, bando dar koketuoti su ja, tačiau ir šios valstybės pradeda suprasti, kad žaidimas su žaliais žmogeliukais baigėsi. Dabartiniu metu tik JAV, NATO, Didžioji Britanija, Australija kol kas yra vienintelis garantas, galintis sutramdyti įsismarkavusį agresorių ir apsaugoti Baltijos šalis nuo pakartotinos okupacijos. Akivaizdu, kad esame III pasaulinio karo išvakarėse.

Dabartiniu metu yra ypač svarbi Lenkijos, Baltijos ir Beneliukso, demokratinių Šiaurės šalių vienybė ir bendradarbiavimas visose srityse, nes karo židiniai, buvusiose sovietinėse respublikose, o gal ir Lenkijoje gali atsirasti staigiai ir netikėtai. Ypač tikėtina, tai Lietuvoje – Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Visagino rajonuose, Klaipėdoje, palei Nemuną – Šilutės, Pagėgių ir kitose su Kaliningrado sritimi besiribojančiose teritorijose.

Todėl manytume, kad yra būtinas karinių dalinių perdislokavimas į šias pavojingas vietas. Ypač į tas vietas, kur vyksta informacinis karas, kur mūsų piliečiai klausosi informacijos tik iš Rusijos, Baltarusijos ir kitų nepatikimų Lietuvai informacinių šaltinių. Būtina didinti ir apmokyti savanorių pajėgas, tęsti šaulių organizacijos gausinimą, kad jų atsirastų ne tik miestuose, bet ir miesteliuose, kaimuose, spręsti, kaip Smetonos laikais, jų apginklavimą. Pajungti į gynybinius pilietinius pajėgumus medžiotojus, kurie turi savo namuose gerų ginklų arsenalą. Aukštosiose mokyklose, kolegijose, vidurinėse mokyklose neatidėliojant įvesti karinį parengimą, kad kilus pavojui mokėtų elgtis su ginklu. Šiuo metu vyksta labai aktyvus informacinis karas prieš laisvės kovotojus, partizanus. Lietuva įvardinama kaip žydšaudžių tauta, išleidžiama daug antivalstybinės, šmeižikiškos literatūros, veikia kol kas nesutramdomi A.Paleckio, G.Grabausko ir kitų antipatriotiški išsišokimai, liaupsinantys Rusijos agresyvią politiką. Todėl mokymo ir mokslo įstaigose būtina sustiprinti patriotinį auklėjimą.

Neatidėliotinai turi būti sustiprinta strateginių Visagino, Kauno, Kruonio elektrinių, Klaipėdos uosto ir ypač naujojo terminalo, laivo gabenančio kurą ir kitų svarbių objektų apsauga. Būtina apsaugoti žemės ūkio objektus, gyvulininkystės fermas nuo įvairių diversijų ir taršos. Afrikinio maro patekimas į stambius gyvulininkystės objektus gali būti ir diversijos priežastis. Reikia ruošti žmonės civilinei saugai, sutvarkyti pagal naujausias technologijas slėptuves, peržiūrėti evakuacijos planus, organizuoti piliečių mokymus branduolinio ginklo panaudojimo atveju. Apie tai liudija civilių gyventojų didesnės žūtys lyginant su kariškių žūtimis Ukrainoje.

Nepatenkinamai vertintina kibernetinio saugumo būklė, ką liudija padažnėję įsilaužimų į sistemas atvejai. Žinotina, kad priešiška valstybė kuria ir jau yra panaudojusi kibernetines sistemas trikdančias priemones. Sunku net įsivaizduoti pasekmes, jei būtų paralyžuota gynybos bei kitų kibernetinio saugumo sričių sistema. Gera žinia, kad Vyriausybė birželio 16 d. palaimino pavaldų Krašto apsaugos ministerijai kibernetinio saugumo centro Lietuvoje steigimo projektą. Numatoma, kad centro steigimui kitąmet būtų skirta per 3 mln. Lt.

Baltijos kelio, 1991 m. sausio 13-osios pavyzdžiai Lietuvoje, „Rožinė revoliucija“ Gruzijoje, Maidano akcija Ukrainoje, pilietinės iniciatyvos kitose šalyse liudija, kad sąmoninga visuomenė pajėgi daryti esminį poveikį padėčiai ne tik savo šalyse, bet ir kitoms šalims. Tačiau tam reikia visuomenę šviesti, paruošti, mobilizuoti. Čia jau neužtenka valstybinių institucijų pastangų, į bendrą frontą turi jungtis žiniasklaida, visuomeninės patriotinės organizacijos.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS) atlieka tam tikrą šviečiamąjį vaidmenį, rūpinasi pilietiniu patriotiniu ugdymu, reaguoja į politinius įvykius Lietuvoje bei užsienyje, pilietinėmis akcijomis (piketais, mitingais) atkreipia Valstybės vadovų bei visuomenės dėmesį į negeroves. Šios sąjungos bei kitų visuomeninių patriotinių organizacijų veikla turėtų būti sustiprinta, plečiama naujų aktyvių sąjungos narių gausinimu, rengimu aktyviai veiklai. Rusijos ginkluotos invazijos į Ukrainą bei invazijos realios grėsmės į Lietuvą akivaizdoje, tiek valstybės institucijos, tiek visuomeninės organizacijos, tiek visi sąmoningi piliečiai, žinoma, ne bauginimo, o saugumo dėlei turi imtis neatidėliotinų priemonių, tvirtinančių nuostatą: RUOŠTIS KARUI!

Tik geras pasiruošimas gynybai stabdys agresorių, užtikrins visuomenėje saugumo jausmą.