G. Landsbergis negaili pastabų Europai ir Lietuvai, nesikišusioms į Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose vykusius konfliktus

Konservatorių partijos aiškią poziciją, ką reikėtų daryti, norint išspręsti pabėgėlių klausimą Europoje, išsakė garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis, paraginęs demokratinių valstybių prezidentus kovoti su lokomotyvu. Naujasis faktinis partijos vadovas europarlamentaras Gabrielius Landsbergis diena anksčiau savo regėjimus buvo išdėstęs valstybinio transliuotojo LRT laidoje „Savaitė“, ir jie beveik nesiskiria nuo senelio kritinio diskurso.

Jaunasis konservatorius negailėjo pastabų ir Europai, ir Lietuvai, nesikišusioms į Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose vykusius konfliktus: „Kai prasidėjo ar „Arabų pavasaris“, kai prasidėjo vėliau sekę veiksmai Šiaurės Afrikoje, Libijoje, arba buvo klausimas, ką daryti su Sirija, Europos Sąjunga tarsi, arba pagrindinės valstybės kaip Vokietija, iškėlė rankas ir pasakė, kad jos nenori dalyvauti tuose konfliktuose arba sprendžiant tuos konfliktus. Kartu, beje, su Rusija ir Kinija. Lietuva irgi atsargiai buvo. Reikia prisiminti, kad sprendimai buvo pakankamai atsargūs stovėti nuošalyje. Ir tai įrodo vis dėlto, kad tai turi keistis. Lietuva yra Europos Sąjungos narė, ir jeigu mes norime, kad ta problema pabėgėlių netaptų nuolatine arba ilgalaike, mes turime suprasti, kad atsakomybė yra spręsti problemas ten, kur jos kyla. Tai reiškia – stabilizuoti situaciją Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, nuraminti konfliktus ir tikėtis, kad per dešimt metų, galbūt per kažkokį suvokiamą laiko tarpą ten situacija normalizuotųsi tiek, kad žmonės, kurie šiandien bėga, galbūt netgi pradėtų grįžti“.



Po tokio europarlamentaro pasisakymo kyla keli klausimai. Pirmiausia, ką jis norėjo pasakyti tuo, kai teigė, kad Vokietija ir kitos pagrindinės valstybės nesikišo į konfliktus Š. Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose? Ar tai, kad vos prasidėjus neramumams kitose – ne ES, ne Šengeno zonos ir ne NATO – valstybėse, ES privalėjo tuose konfliktuose dalyvauti? Įsikišti? O prieš ką ir dėl kokių priežasčių ES turėjo kovoti?

Antra, ką jis norėjo pasakyti, paminėdamas Vokietiją ir neįvardintas pagrindines ES valstybes, kad jos atsisakė kištis į konfliktus kartu su Rusija ir Kinija? Kad ES kolaboruoja su teroristine Rusija ir komunistine Kinija? Ar kad tai yra smerktina pozicija – nesikišti į konfliktus kituose žemynuose?  O gal tai, kad Vokietija parodė nederamą ES valstybei elgesį, su kokiu negali taikstytis Lietuvos konservatoriai?

Trečia, kai jis sako, kad Lietuvos pozicija irgi buvo atsargi, o tai jam nėra priimtina, jis nori pasakyti, kad mes neturėtume lygiuotis į Vokietiją? Kad turėtume būti drąsesni už visas pagrindines ES valstybes? Nepaisant to, kad jis pats paneigia savo logiką (ES iškėlė rankas vs Bet mes esame ES narė ir negalime nespręsti problemų), iškyla dar vienas labai svarbus raginimas. G. Landsbergis sako, kad Lietuva, jei nenori, kad pabėgėlių problema taptų nuolatine, turi prisiimti atsakomybę spręsti problemas ten, kur jos kyla. O tai reiškia – stabilizuoti situaciją Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, nuraminti konfliktus.

Ar konservatorių lyderis nori pasakyti, kad Lietuva, nepaisydama net Vokietijos kolaboravimo su Rusija, turėtų įvesti kariuomenę į konfliktų zonas? Kokiu būdu jis siūlo stabilizuoti situaciją, kurios iki šiol nepajėgė stabilizuoti į tuos konfliktus besikišanti JAV? Ir kokiais veiksmais mes turėtume raminti konfliktus? Toliau bombarduodami Siriją ar dainuodami lietuvių liaudies lopšines?

Susiję:

Konservatorių patriarchas leido suprasti – laikas pradėti karą su lokomotyvu