Infarkto ištikta šalis

Kovo 26 dieną Uzbekijos prezidento Islamo Karimovo duktė paneigė gandus apie infarktą, kurį neva patyrė jos tėvas. Tačiau jai nepavyko numaldyti kalbų apie valdžios pasikeitimą šioje Centrinės Azijos valstybėje.

„Daugiau nei beprotybė taip tvirtinti, mačius, kaip MŪSŲ PREZIDENTAS šoko Navruzo šventėje“, - rašė ponia Karimova savo tinklaraštyje (Navruzas – labai svarbi pavasario šventė, vykstanti lygiadienį, - vert. past.).

Gandai apie infarktą, ištikusį I. Karimovą, NVS sostinėse pasklido kovo 22 dieną – šią naujieną savo tinklalapyje paskelbė užsienyje veikiantis opozicinis Uzbekijos liaudies judėjimas. Vėliau šį pranešimą patvirtino anoniminiai šaltiniai iš Uzbekijos valstybinių struktūrų. Valstybės vadovas užima aukščiausią postą nuo sovietinių laikų, jam jau 75-eri, taigi, yra dėl ko rūpintis.

Ne taip svarbu, kas paskleidė šį gandą – užsienio opozicija ar pati valdžia. Nesvarbu ir tai, ar iš tikrųjų Karimovas sunegalavo. Jei infarkto nebūtų, jį vertėtų sugalvoti vien tam, kad būtų galima numatyti tikėtiną įvykių raidą, jei gerokai pagyvenęs lyderis nebegalėtų atlikti savo pareigų.

Pagal Uzbekijos Konstituciją tokiu atveju prezidento įgaliojimai turėtų būti laikinai patikėti parlamento aukštųjų rūmų pirmininkui, paskui tektų skelbti neeilinius rinkimus. Vargu ar galima rimtai svarstyti tokią galimybę. Juk šalies pagrindiniame įstatyme nėra nė vieno straipsnio, kuris iš tikrųjų būtų vykdomas, o abi parlamento palatos - tokios beveidės ir marionetinės, kad niekas ir neprisimins, kuo vardu jų pirmininkai.

Realią valdžią ir jėgą Uzbekijoje, be paties prezidento, turi nedidelė grupė žmonių, einančių visai kitas pareigas. Kova dėl pirmos vietos vyks ir jau vyksta būtent šioje kompanijoje.

Štai Šavkatas Mirzijajevas jau dešimt metų yra šalies ministras pirmininkas, prezidento vertinamas už šiurkštų bendravimą su pavaldiniais ir mokėjimą bet kokia kaina įvykdyti medvilnės ir dujų gavybos planą. Nė kiek ne menkesnė figūra - jo pavaduotojas Rustamas Azimovas. Daugiau nei dvidešimt metų būtent jis realiai kontroliuoja visą bankų ir užsienio prekybos sistemą. Dar vienas jėgos centras – grėsminga Nacionalinio saugumo tarnyba. Jos vadovas Rustamas Inojatovas dėl savo amžiaus į sostą nepretenduoja, tačiau yra išauklėjęs jėgos komandą, pasiruošusią sužaisti „savo žaidimą“.

Ketinančiųjų bėgti link prezidento krėslo sąrašo viršuje - vyriausioji islamo duktė Gulnara Karimova. Regis, šiandien ji pati įtakingiausia. Tačiau rytoj gali tapti pačia pažeidžiamiausia. Nežinia, ar bus su ja skaitomasi, kai jos galingasis tėvas nulips nuo scenos. Galbūt kaip tik todėl Gulnara buvo vienintelė, kuri viešai paneigė gandus apie tėvo infarktą. Taip pat ji pirmoji, stengdamasi visus aplenkti, ėmėsi varžovų kompromitacijos ir „kovotojo už teisingumą“ įvaizdžio įtvirtinimo.

Būtent nuo to, kaip greitai po Karimovo išėjimo šiems ne visai paprastiems žmonėms pavyks tarp savęs susitarti, priklausys trisdešimt milijonų gyventojų turinčios šalies likimas. Kitas kelias – Karimovas, panašiai kaip Jelcinas, turi pats įvardyti įpėdinį. Tačiau jis kol kas tyli. Ir kol kas šoka. Šiandien, kai respublikai neišvengiamai artėja valdžios pasikeitimo metas, jos ateitis vis labiau grimzta į miglą ir nežinomybę.

Vertė Alicija Žukauskaitė