Ir vis tik – perka, kas tik nori

Jau 2012 metų pavasarį Latvijos dienraščiai rašė apie tai, kad valstybėje yra išryškėjusios dvi tendencijos: stambieji ūkininkai daugiausia dirba eksportui, o mažieji mėgina užpildyti vietinę rinką. Tačiau juos labai menkai remia valstybė, todėl mažieji ūkininkai, įsižeidę dėl tokio valstybės požiūrio, masiškai pardavinėja savo žemes užsieniečiams. Bėda, kad nėra tikslios statistikos, kiek žemės užsieniečiai yra įsigiję, nes dalis nuosavybės reikalus tvarko tarpininkaujant Latvijos gyventojams. Latgalėje žemę labai aktyviai pirko ir tebeperka švedai, kurie joje sodina miškus, tad žemdirbystei skirti plotai visiškai susitraukė. Kokie gi švedai perka latvių žemes? Pasirodo – Švedijos pensijų fondai, kurie negalvoja apie greitą pelną, bet suinteresuoti ilgalaikėmis investicijomis.

2013 metų rudenį Latvijos valstybinė įmonė „Kaimo plėtros fondas“ paskelbė duomenis, kad iki spalio 31 d. ūkininkams yra paskolinusi apie 33 milijonus litų žemės ūkio paskirties žemei įsigyti, nepaisant to, kad žemės kainos regimai auga. Jei rugpjūčio mėnesį 1 hektaras kainavo apie 5700 litų, rugsėjį – apie 5935 litus, o spalį – 6025 litus.

Praėjusių metų gruodžio mėnesį Latvijos kaimo konsultacijų ir švietimo centras ėmė raginti gyventojus labai atidžiai skaityti sudaromas žemės nuomos sutartis, ypač sudarytas su užsieniečiais. Įstaigos konsultantai perspėjo, kad labai dažnai „gražiai“ surašytose ir atrodytų tvarkingose sutartyse paslėpti „spąstai“ žemių savininkams. Labai dažni atvejai, kai pasibaigus nuomos sutarčiai savininkas turi sumokėti nuomininkui su ES parama susijusius mokesčius. Įstaigos konsultantai pasirengę padėti ūkininkams išvengti tokių nemalonumų – konsultuoti, padėti parašyti pačias sutartis pagal valstybinius šablonus, tačiau tokie perspėjimai rodo, kad šimtai ūkininkų tapo užsienio nuomininkų ar investuotojų įkaitais dėl teisinės kalbos ypatumų.

O štai 2014 metų viena pirmųjų Latvijos radijo programų buvo skirta žemės pardavimo užsieniečiams problemai, nes gegužės mėnesį latviai privalo paklusti savo pačių pasirašytam įsipareigojimui nebedrausti žemes įsigyti užsieniečiams. Latvijos radijo eteryje kalbėjusi Žemės ūkio ministrė Laimduota Straujuma teigė, kad latviai nebegali prailginti draudimo užsieniečiams įsigyti žemės termino, kadangi Latvijos piliečiai gavo kitų dalykų iš ES pagal stojimo sutartį – įvairius finansavimus, galimybę dirbti kitose valstybėse. Ministrės teigimu, Latvijos Seimas norėtų prailginti draudimo terminą, tačiau juridiškai tai neįmanoma, nes kartą tokia termino prailginimo galimybe jau buvo pasinaudota.

Ministrė taip pat pabrėžė, kad šiuo metu žemdirbiams „kiaulę pakišę“ yra turčiai, kurie yra įvairiausių tautybių ir supirkinėja žemes iš ūkininkų, paversdami jas pirkimo-pardavimo objektu ir tokiu būdu sukeldami kainas rinkoje. Latvijos kaimo konsultacijų ir švietimo centro vadovas Martinas Cimermanis toje pačioje radijo laidoje paminėjo Lietuvos pavyzdį. Visi latviai žavisi lietuvių kova už žemę ir tais 300 000 parašų, surinkų referendumui surengti. Tačiau latviai jau labai pavėlavo. Cimermanio manymu, toks leidimas – pirkti žemes užsieniečiams – tai gerai apgalvota ir Europos didžiųjų žemvaldžių pralobiuota politika, kurios autoriai sėdi tikrai ne Latvijoje: „Privalėsime leisti pirkti žemę visiems užsieniečiams, kurie tik įsigeis. Yra tokios didžiųjų žemvaldžių organizacijos, kurios skiria sumas lobizmui, kad įteisintų tokias laisvos rinkos sąlygas, nepaisydami to, kad Latvija galbūt yra visiškai tam nepasirengusi.“

Ką gi, jokios svetimųjų ar savųjų klaidos mums, lietuviams, nėra vertingos pamokos. Bent jau taip tvirtina valdžios moterys ir vyrai. Tie keli šimtai, kurie įsipareigojo milijonams, tačiau nė neketina paisyti jų nuomonės. Bet jei vis tik įvyktų stebuklas ir referendumui reikalingi parašai būtų patvirtinti – galėtume didžiuotis savo tauta pirmą kartą po Nepriklausomybės atgavimo. O kurie iš dabartinių politikų galėtų ištarti žodžius, kuriuos 1794 metais iškalė ant Targovicos konfederatų, supratusių, kad paaukojo Lietuvą Rusijai, paminklinių lentų: BUVOME KVAILIAI, BET NE NIEKŠAI. Apie tai liudys mūsų anūkai.