Įstatymai ir tvarka

Esu tarptautinės ir Europos teisės studentė Hagos (Nyderlandų Karalystė) universitete. Stereotipų, susijusių su Europos teisinės sistemos centru Haga, ištakos - pirmoji Hagos konvencija, įvykusi 1899 metais, kai buvo aptarti karo teisės ir karo nusikaltimų argumentai tarptautinėje teisėje. Tačiau stereotipai pasitvirtina ir dabartiniame pasaulyje. Pavyzdžiui, Hagos tarptautinis teismas, įsikūręs Taikos rūmuose, vis dar sulaukia tokios garsenybės kaip Nikaragva, kuri pasirodo penkiolika kartų per metus, o patys teisėjai prieš teismo posėdį su ironiška šypsena veide taria: „Na, ponai, ir vėl mūsų geriausia draugė atvažiuoja.“ O štai Hagos tarptautinis baudžiamasis teismas neatsiejamas nuo Demokratinės Kongo Respublikos veikėjų Tomo Lubangos Dylo, Germano Katangos ir kitų, kurie išteisinami ar įvardijami kaip pabėgėliai, tačiau, anksčiau ar vėliau, sugrįžta į savo kelią ir vėl atsiduria Hagoje, kur apie trisdešimt kartų per metus jiems iškeliami kaltinimai. Šiame mieste, atrodo, turėtų būti įsiviešpatavusi taisyklių bei teisės aktų laikymosi tvarka tarp individų ir valdžiai atstovaujančių išrinktųjų, egzistuojančių vienodu urbanistiniu tempu, tačiau, kad ir kaip būtų keista, abi bendruomenės individualiai reaguoja ir pritaiko vyriausybės iškeltas taisykles savo aplinkoje.  

Nuo pat pirmos atvykimo į Hagą dienos tik ir girdžiu įspėjimus iš čia jau gyvenančių lietuvių: „neišeik į gatvę be asmens dokumento, nes mokėsi 85 eurų baudą“, „neik per perėją, kai dega raudonas šviesoforo signalas, nes mokėsi 85 eurų baudą“, „nevažinėk tramvajumi be bilieto, nes mokėsi 85 eurų baudą“, „nestatyk automobilio neleistinoje vietoje, nes mokėsi 85 eurų baudą“, „nevaikščiok raudonu dviračiu takeliu, nes mokėsi 85 eurų baudą“ arba „negyvenk namuose neturėdama sutarties, nes mokėsi 85 eurų baudą“. Tai tik pagrindinės bausmės ir, žinoma, mažiausios, kurias įmanoma gauti remiantis Nyderlandų Karalystės teisės aktais.

Tačiau net ir įstatymams atstovaujantys angelai sargai policininkai, važinėjantys mieste su dviračiais, neretai patys nusižengia įstatymams, kirsdami gatvę degant raudonam šviesoforo signalui. Tokį savo poelgį jie grindžia tuo, kad skuba apsaugoti visuomenę. Taip pat per piko valandas mieste policininkai, laisvamaniškai norėdami išvengti transporto grūsčių, tiesiog įjungia švyturėlius. Tokiais atvejais išryškėja paradoksas: privilegijuoti asmenys, nusižengiantys įstatymams, neturi atsakyti už savo veiksmus, o individai gali išsisukti tik sumokėję minimalią baudą. Vis dėlto visuomenė negali skųstis visišku chaosu, nes ji turi teisę iškelti ieškinį policijai, greitajai pagalbai ir gaisrinei, jei kuri nors iš šių tarnybų nepasirodo praėjus penkioms minutėms po pranešimo. Todėl mieste nuolat girdimos sirenos, o individai neretai laimi tokias bylas.

Tačiau taisyklių reglamentuotame gyvenime esama tam tiktų kompromisų tarp visuomenės ir valdžios atstovų. Pavyzdžiui, marihuanos klausimas. Darbo liaudis per pietų pertrauką slepiasi nuo įsipareigojimų marihuanos dūmų debesyse. Kostiumuoti ponai, kvepiantys prabangiais kvepalais ir savo banko sąskaitose laikantys ne vieną tūkstantį eurų, per pietų pertrauką stoviniuoja prie verslo centrų, tokių kaip SIEMENS, WTC ar ING BANK, pagrindinių įėjimų ir be jokios  gėdos, slapukavimo ar kito lietuviui (taip pat ir man) pažįstamo moralinio jausmo traukia ir išpučia tirštus „žolės“ dūmus. Marihuanos rūkymas bei laisvas, buitinis bendravimas leidžia atitrūkti nuo taisyklių bei oficialios darbo etikos aktų. Šiuo klausimu nei žmonės, nei valdžia negali pateikti jokių priekaištų, nes „žolės“ rūkymas yra oficialus reiškinys, kurį propaguojantys darbuotojai nors trumpam atitolsta nuo rutinos ir vieną valandą pasineria į gyvenimą be taisyklių.