Seimo narės Ingridos Šimonytės vadovaujama Vyriausybė savo tinklalapyje paskelbė išskirtinį interviu su Vyriausybės kanceliarijoje dirbančia teisininke Egle Izokaityte.
Atskleista, kad darbas valdiškame sektoriuje yra prasmingas ir dinamiškas, todėl tai turi būti kiekvieno žmogaus siekiamybė – dirbti valdiškame sektoriuje.
Jūsų dėmesiui visas interviu su moterimi, kuri yra pavyzdys visiems, kaip reikia rūpintis tuo, kad visi mūsų gyvenimo pokyčiai būtų teisės aktuose surašyti kuo aiškiau, o vėliau ir tuo, kaip tie teisės aktai taikomi, kaip iš tiesų gyvenime veikia teisės aktų numatyti pokyčiai.
Kas šnekino E. Izokaitytę Vyriausybė neskelbia, spėjama, kad interviu ėmė pati Seimo narė, vienu metu besidarbuojanti ir Vyriausybės vadove, I. Šimonytė.
Eglė Izokaitytė (kairėje) ir Ingrida Šimonytė. |
Dar vienas sugriautas stereotipas: teisininko darbas valstybiniame sektoriuje – prasmingas ir dinamiškas
Eglė Izokaitytė dirba teisininke Vyriausybės kanceliarijoje. Nors išgirdus, kur ji dirba, mums vaizduotėje gali iškilti daug teisės aktų ir nesuprantamų teisinių sąvokų, Eglė sako, kad savo dinamiškame darbe ji kasdien mokosi ir džiaugiasi galėdama tobulėti profesionalų komandoje. Vyriausybės kanceliarijos teisės grupėje dirbanti pašnekovė pasakoja, koks buvo jos kelias nuo Alytaus iki Vyriausybės kanceliarijos, dalinasi patirtimi ir darbais, kurie yra mažai matomi, tačiau daro įtaką kiekvieno iš mūsų kasdieniam gyvenimui. Eglė yra viena iš teisės grupės specialistų, t. y. žmonių, kurie pasirūpina tuo, kad visi mūsų gyvenimo pokyčiai – ar tai kelių eismo taisyklių pakeitimas, ar savivaldybių merų funkcijų nustatymas – būtų teisės aktuose surašyti kuo aiškiau, o vėliau ir tuo, kaip tie teisės aktai taikomi, kaip iš tiesų gyvenime veikia teisės aktų numatyti pokyčiai.
- Esate alytiškė? Koks buvo Jūsų kelias į Vilnių ir čia esančią Vyriausybės kanceliariją?
- Taip, esu kilusi iš Alytaus, ten gimusi, augusi, baigusi mokyklą. Tada įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti teisę ir... likau Vilniuje. Pradėjau dirbti teisininke, po to įsidarbinau Aplinkos ministerijoje, todėl dabar mano kuruojama sritis man yra labai gerai žinoma ir artima. Šiuo metu dirbu su teisėkūros iniciatyvomis ir jų vertinimu įgyvendinant Vyriausybės strategines reformas, saugomų teritorijų, kultūros paveldo srityse, taip pat prisidedu ir prie teisinės bazės kūrimo šalyje įrengiant karinius poligonus. Mano darbai apima tiek teisėkūrą, jos vertinimą, tiek ir teisminius dalykus – bylų koordinavimą, t. y. valstybės pozicijų derinimą byloje, kurioje valstybė (ar Vyriausybė) yra proceso šalis.
- Kuo ypatingas Vyriausybės kanceliarijos teisininko darbas, jei tiek metų pavyksta dirbti su užsidegimu? Ar per savo darbo Vyriausybės kanceliarijoje dešimtmetį svarstėte išeiti dirbti į privatų sektorių?
- Pirmiausia, šiame darbe niekada nebūna nuobodu. Ta nuolatinė dinamika, įvairių skirtingų sričių aktai, itin didelės apimties projektai...tiesą sakant, kartais net norėtųsi ir labiau monotoniškų darbų. (šypsosi)
Kas savaitę, kas mėnesį tenka vis į ką nors nauja gilintis, nuolat mokausi. Man vis dar būna taip, kad į rankas patenka koks nors labai specifinį teisinį reguliavimą nustatantis projektas ir sakau: „o, netgi ir toks teisės aktas yra?“ Taip, darbų gausa išties didelė, bet kiekvieną darbą su kolegomis atliekame kruopščiai, detaliai, siekdami tobulinti teisinį reguliavimą taip, kad jis būtų aiškesnis, suprantamesnis, palengvintų ir (ar) pagerintų tam tikrų asmenų grupių padėtį, atneštų pažangą, inovacijas ir kt.
Mūsų grupės teisininkų darbas yra labai platus: esame atsakingi tiek už kablelius ir taškelius teisės aktuose (oho, kiek vienas padėtas ne vietoje kablelis ar kitas skyrybos ženklas gali pridaryti bėdos), tiek ir už jų teisinį vertinimą, t. y. atitiktį aukštesnės teisės galios aktams bei derėjimą tarpusavyje. Taip pat itin svarbu vertinant teisės aktus jų turinį vertinti atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo formuojamą praktiką. Kartais teisės aktų pakeitimai daromi vien tik tiesiogiai įgyvendinant Konstitucinio Teismo sprendimus, kartais – ir netiesiogiai: pagal pateiktus sprendimuose išaiškinimus. Tokiu atveju, tam tikri pakeitimai gali pasisukti visiškai kita linkme, nei iš pradžių teisėkūros subjektas planavo.
- Sunku suvokti, kaip Jums pavyksta susidoroti su tokia atsakomybe, tokia darbų įvairove – juk dirbate su visos Lietuvos gyvenimą reguliuojančiais klausimais. Ar nenutinka taip, kad kartais atsakomybė taip užgula pečius, kad, atrodytų, jau neaprėpiate darbų, prireikia patarimo?
- Mūsų darbas yra pakankamai individualus, tad kartais mano „taip“ arba „ne“ tampa labai reikšmingu svertu. Tačiau ši atsakomybė manęs tikrai neslegia. Tiesiog žinau, kad atsakingai ir kruopščiai padariau viską, kad teisės aktas būtų kokybiškas.
Žinoma, jei prireikia patarimo, drąsiai galiu kreiptis į kolegas, pasitarti su visai kitas sritis kuruojančiais profesionalais. Kolegos ir yra tai, kas mane čia, Vyriausybės kanceliarijoje, veža labiausiai – jie padeda tiek kokybiškai atlikti savo darbus, tiek ir puikiai jaustis darbo aplinkoje. (šypsosi)
Bendravimas, bendradarbiavimas ir pagalba duoda labai daug. Dirbdama jaučiu, kad kiekvienas projektas yra bendras mūsų visų darbas. Vyriausybės kanceliariją matau kaip vientisą mechanizmą, kur kiekvienas sraigtelis, kiekviena jo dalis yra labai svarbi, nes bent vienam sutrikus, gali sulėtėti ar sustoti Lietuvos teisėkūra, teisėkūros malūnas.
- Skamba vaizdingai, bet...kas tas teisėkūros malūnas? Tai teisės aktų pakeitimai? Jau priprantame prie tam tikrų taisyklių, ir jos vėl keičiamos – kodėl?
- Teisėkūros malūnas – tai nuolatinis, nesustabdomas teisės aktų leidimo, stebėsenos ir tobulinimo procesas. Leidžiant, koreguojant teisės aktus, vykdant teisėkūrą, siekiama sureguliuoti tam tikras visuomenės gyvenimo sritis, tobulinti, keisti tai, kas neveikia, galų gale – padaryti geriau – tai nuolatinis tobulėjimo procesas. Jei nebūtų įstatymų, mūsų gyvenimas būtų nereguliuojamas, nebūtų aišku, tarkime, kas ir kam priklauso, kas turi teisę elgtis vienaip ar kitaip, kas leidžiama, kas draudžiama ir pan. Taigi, gyventi visuomenėje be taisyklių – neįmanoma.
Žinoma, mūsų pagrindinis tikslas – kad būtų priimti kokybiški teisės aktai. Tačiau net ir tobulo teisės akto priėmimo atveju gyvenimas eina sava vaga, kartais yra nenuspėjamas, todėl ne visada pavyksta apgalvoti visus galimus teisės aktų taikymo variantus. Tarkime, atsiradus dar kokioms nors inovatyvioms transporto priemonėms, teks ieškoti joms vietos kelių eismo taisyklėse, numatyti, kaip jos turėtų judėti ir pan. Todėl priėmus tam tikrą teisės aktą būtina stebėti, kaip jis veikia, po kiek laiko vėl imtis tobulinimo. Teisėkūra nėra tik įstatymų ar kitų teisės aktų išleidimas: išleidus teisės aktą stebima, kaip jis veikia, po kiek laiko vėl svarstoma, ką būtų galima tobulinti. Taip ir sukasi tie teisėkūros malūno ratai.
- Kokius savo darbus išskirtumėte kaip svarbiausius?
- Labai sunkus klausimas. Sakyčiau, kad nėra nesvarbių projektų. Projektai yra įvairūs: sudėtingi, dideli, paprasti, techniniai, inovatyvūs. Be to, man vienas darbas gali atrodyti labai svarbus ar daug pastangų pareikalavęs, tačiau nebūtinai kiekvienam žmogui atrodys, kad tai kažkas įspūdingo – mažuose dalykuose ir sąveikoje tarpusavyje gimsta teisinė darna, todėl net ir mažiausias projektas randa savo vietą teisinėje sistemoje ir gali daug reikšti.
Tarkime, vienu svarbiausių savo darbų laikau indėlį į karinių poligonų Lietuvoje kūrimo procesą – jaučiuosi prisidėjusi prie saugumo Lietuvoje didinimo. O štai savivaldybėms ir jų gyventojams svarbesnė gali atrodyti žemės patikėtinių reforma – drąsus, didesnio pasitikėjimo savivalda link vedantis žingsnis. Žemės valdymo, nuomos, paskirties keitimo klausimų sprendimas buvo perduotas savivaldybėms tam, kad jie būtų išspręsti greičiau, patogiau. Žinoma, kaip ši reforma veiks, pamatysime tik kiek vėliau. Pamatę, kaip ji veikia, žiūrėsime, ką dar šioje srityje galėtume tobulinti.
- Ar Jūsų darbe, kuris toks atsakingas ir skrupulingas, yra buvę klaidų?
- Kas nedirba, tas neklysta. Klaidos pasitaiko retai, bet pripažįstu, kad tokių yra buvę.
Vis dėlto, nė vienas teisės aktas nebūna vieno žmogaus reikalas. Visas mechanizmas, visa žmonių grandinė, apimanti ministerijas, Vyriausybę, Seimą ir neretai kitas institucijas, veikia tam, kad sužiūrėtų, jog klaidų nebūtų. Vis dėlto, jeigu suklysti, stengiesi klaidą ištaisyti greičiausiu įmanomu būdu.
18-osios Vyriausybės darbai aplinkai (klimatui, energetikai)
Siekta energetinės nepriklausomybės. 18-ajai Vyriausybei priėmus tvirtus sprendimus, 2022 m. Lietuvai, pirmajai Europos Sąjungoje (ES), pavyko visiškai atsisakyti rusiškų dujų ir nuo to laiko jas importuojame tik iš ES šalių. Praeitais metais net 70 proc. šalyje pagamintos energijos sudarė energija, išgauta iš atsinaujinančių išteklių, tad pagal dabartines tendencijas jau 2027 m. Lietuva galės pati užsitikrinti sau reikalingą elektros poreikį, ir tai yra trejais metais anksčiau, nei buvo įsipareigota Vyriausybės programoje.
Gerintos sąlygos, kuriomis būtų mažinama klimato kaita. Aplinkos, miškų, klimato kaitos ir žemės tvarkymo valstybės veiklos sričiai iš valstybės biudžeto 2023 m. buvo skirta beveik 510 mln. eurų lėšų (iš jų 99 mln. eurų pažangos lėšų). Didžiausia pažangos lėšų dalis skirta energinio efektyvumo didinimui (96,7 mln. eurų). 1,4 mln. eurų – biologinės įvairovės išsaugojimui ir atkūrimui.
Papildomai paskirstyta 111,7 mln. eurų naujoms finansavimo kryptims klimato kaitos biudžete, pvz., pastatų modernizavimui – 64 mln. eurų; mažai taršaus transporto įsigijimo skatinimui – 24,6 mln. eurų; juridinių asmenų šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimo skatinimui – 12,1 mln. eurų ir kt.
Priimtas antrasis Žemės įstatymo pakeitimų paketas, baigta valstybinės žemės perdavimo savivaldybėms reforma. Priimti įstatymų pakeitimai leidžia užbaigti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą miestuose ir grąžinti nuosavybę 3 tūkst. Lietuvos piliečių, kuriems nuosavybė dar neatkurta. Procesai, susiję su žemės naudojimu, tapo skaidresni, sukurti efektyvūs kontrolės mechanizmai, visose šalies savivaldybėse nustatyta vienoda sprendimų ir funkcijų atlikimo tvarka. 60 Lietuvos savivaldybių tapo valstybinės žemės patikėtinėmis, joms perduota daugiau nei 112 tūkst. ha valstybinės žemės miestuose ir miesteliuose (55 tūkst. sklypų, 67 tūkst. ha sklypais nesuformuotų plotų).