Jie kovojo už Tėvynę. Smerkti ar gerbti? Prieš 78 metus pasiekta pergalė prieš fašizmą

Vėl minimos Antrojo Pasaulinio karo pabaigos metines. Praėjo jau daug metų nuo lemtingos Pergalės, kai tarybinės pajėgos ir jų sąjungininkai vakariečiai įveikė hitlerinę kariauną. Per šį karą Lietuvoje žuvo labai daug žmonių – net 600 tūkstančių žmonių – taikių šalies piliečių, karo belaisvių ir su ginklu rankose kovojusių tarybinės armijos karių bei tarybinių partizanų. Kai kurie žuvo dar karo pradžioje. Atskiro dėmesio verta tema-Holokaustas. Jo aukomis Lietuvoje tapo net 220 tūkstančiu žydų kilmės asmenų( tai 95 procentai tuo metu krašte gyvenusių žydų). Tokia tikroji istorija, ir gaila, kad krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas neseniai teigė kad neva tie, kas švęs Pergalės dieną-tokie Lietuvos žmonės yra ,,Rusijos specialios karinės operacijos Ukrainoje rėmėjai“. Gan įdomus požiūris, juk realiai daugelis Lietuvos žmonių neturi nieko bendro su krize Ukrainoje.

Šiemet Pergalės diena buvo minima įvairiose Lietuvos vietose. Kaune vietos antifašistai pagerbė didvyrių atminimą dviejose vietose : Šančių karių kapinėse ir 9 forte. Žinomas antifašistas Henrikas Juodiška ir jo bičiuliai tradiciškai neužmiršta kovotojų prieš fašizmą. Gaila, kad klostosi tokia padėtis, jog buvo grūmojama imtis priemonių prieš žmones, kurie tą dieną pagerbs didvyrius, ir štai iš dešimties antifašistų grupės ne visi galėjo būti fotografuojami. Nes mokyklose ir kai kuriose kitose vietose buvo perspėjimų, kad galimos sankcijos. Apie kai kurias minėjimo detales kiek vėliau.



O dabar verta paliesti temą, kuri dabarties Lietuvoje beveik nutylima: kai šalis jau buvo okupuota, ėmė kurti partizaninis judėjimas. Deja, būtent periode nuo 1941 m. rugpjūčio mėnesio iki 1942 m. birželio žuvo daug tarybinių partizanų. Ir tik tada kai imtasi keisti partizaninės kovos taktiką, tuomet šis judėjimas ėmė stiprėti.

Viena iš ryškių istorijų, kuri iliustruoja kovotojų prieš fašizmą ryžtą :1941 m. liepos pabaigoje iš Baltarusijos į Lietuvos teritoriją pajudėjo Vinco Šiupinio vadovaujama šešių partizanų grupė. Į Lietuvą jie atvyko rugpjūčio viduryje. Grupės vadovas V. Šiupinis buvo komjaunuolis nuo 1931 metų, ne kartą įkalintas, vėliau ištremtas iš gimtojo Rokiškio į Skaudvilės valsčių. 1937 m. V. Šiupinis buvo suimtas, metus laiko praleido žymiajame 9 forte. Nuo 1939 m. jis vadovavo pogrindinei J. Greifenbergerio vardo spaustuvei.



Lietuvos teritorijoje V. Šiupinio grupė veikė iš lėto, tačiau neužilgo jų pėdomis ėmė sekti gestapas ir vietiniai baltaraiščiai. Ir štai 1941 rugpjūčio 29 dieną, netoli Aukštakalnio kaimo Ignalinos rajone, keli baltaraiščiai – A. Karla, B. Labuckas ir A. Černiauskas sustabdė į žvalgybą ėjusį grupės narį J. Gvildį, prasidėjo susišaudymas. Partizanas gynėsi, sužeidė vieną baltaraištį, bet ir pats krito nuo užpuolikų kulkų. Taip žuvo Juozas Gvildys, jaunystėje – stalius iš Šakių, vėliau socialistas pogrindininkas, ketverius metus praleidęs smetoniniuose kalėjimuose. O kitą dieną prie Luodžio ežero vėl aidėjo šūviai. Rugpjūčio 30-ąją baltaraiščiai pastebėjo geležinkelį pereinančius partizanus ir pradėjo juos persekioti. Partizanai atsišaudydami traukėsi link ežero.

Pirmasis sužeistas krito A. Slapšys – patyręs antifašistas, matęs ir kelis smetoninius kalėjimus, ir Dimitravo koncentracijos stovyklą. Sunkiai sužeistas A. Slapšys buvo išvežtas į Kauną. Jam siūlė išduoti saviškius, bet patyręs kovotojas nesutiko. 1941 metų gruodžio 13 dieną Albertas Slapšys, kartu su dar dviem pogrindininkais – Alfonsu Vilimu ir Vladu Baronu, viešai pakarti Kaune.



Likę keturi partizanai traukėsi, bet buvo apsupti. Teko įsitvirtinti pirtyje ant ežero kranto. Prasidėjo įnirtingas mūšis. Po kurio laiko pirtis užsiliepsnojo, liepsnose žuvo ir antifašistai. Taip narsiai kovojo ir už Tėvynę žuvo keturi drąsūs partizanai: grupes vadas Vincas Šiupinis ir jo draugai – Povilas Žilinskas, Juozas Semionovas ir Vincas Mikulėnas. Turime prisiminti šiuos didvyrius antifašistus – Vincą Šiupinį ir penkis jo draugus. Tai drąsūs, ištikimi savo idėjoms žmonės, jie narsiai kovojo su fašistais, toje kovoje paaukojo ir savo gyvybę.

Grįžtant prieš šių dienų: Pergalės diena minėta Šančių karių kapinėse ir 9 forte, antifašistai atėjo su gėlėmis, žvakėmis, su didvyrių Juozo Vito, Vytauto Montvilos, Alekso Faitelsono, pabėgusios iš Kauno geto ir taip išvengusios mirties tarybinės partizanės Saros Ginaitės portretais.

Henrikas Juodiška teigė: „Pagarba žuvusiems kovoje prieš fašizmą, ir tiems kovotojams, kurie tada sulaukė Pergalės, ir gan daug iš jų gyveno dar labai ilgai. Kauno antifašistai dėkingi tarybiniams kariams, kurie išvadavo šalį nuo nuožmios hitlerinės okupacijos, ir tarybiniams partizanams, kurie irgi nemažai prie to prisidėjo. O žvelgiant į dabartį – mes už taiką, už normalią Lietuvą, be priespaudos ir nuosmukio. Visiems linkiu darnos ir ramybės“.



Tuo tarpu užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pavadino Pergalės dieną ,,tarybinio diktatoriaus išradimu”. Įvairūs kasčiūnai irgi pasisakė itin „ryškiai“. Nėra ko labai ir komentuoti, žmonės patys atsirinks kas, kaip ir kada.

Žurnalistas ir istorikas Giedrius Grabauskas irgi pasisakė šią tema : „Praėjo jau 78 metai nuo tos lemtingos dienos. Žmonės tada nuoširdžiai džiaugėsi pergale. Juk fašistai tiesiog masiškai naikino vietos žmones, štai vienas iš pavyzdžių: Kaune 1942 m. pradžioje buvo areštuotas knygrišys Tadas Lomsargis-gabus kūrybiškas žmogus. Tikrai ne partizanas, ir aplamai mažai politika besidomintis. Tik kartais jis dar smetoniniais laikais nueidavo i kairiųjų sambūrius. Tolesnis jo likimas toks—1942 rugsėjį Lomsargis buvo nušautas IX forte. Tad ar galime smerkti tuos, kurie tais laikais kovojo prieš fašizmą?“.