Jos Ekscelencijos vadybininkas

Skaitau: „Gintautas Kėvišas pradžiugins melomanus keturiomis premjeromis“. Vėl skaitau: „Muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino meno fakultetui pradėjo vadovauti viena iš skandalingojo VEKS vadovių ponia Elona Bajorinienė“. Baudžiamosios bylos „kabo“, abu figūrantai ten davė parodymus, vienam net įtarimai pateikti, o jiems siuvami vis nauji valdžios antpečiai. Kodėl?

Tikriausiai kažką praleidau. Verčiu dar vis gurgždančius „baltųjų apykaklių“ skandalų puslapius atbuline tvarka. Tikrai praleidau! Skaitau: „Vytautas Giržadas su Vitaliumi Gailiumi atleidžiami iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, nes Prezidentė pasakė, jog ant  vadovo neturi kristi net mažiausias įtarimų šešėlis“. Kas sukėlė Prezidentei įtarimą? Komisarai neapsivogė. Skirtingai nei pirmtakai, jie nepardavinėjo už 100 000 Eurų teisingumo korupcijos bylose. Įtarimo šešėlis virš jų galvų pakibo, nes jie turėjo kitą, nei Prezidentė, nuomonę dėl „Snoro“ bankroto. Tačiau ne tai dabar man rūpi. Man rūpi suprasti taisykles.

Kodėl Prezidentė nurodo atleisti tuos, kurie ėmė gaudyti pirmoje pastraipoje pradėtus vardinti įtariamus valstybės iždo švaistytojus? Formaliai todėl, kad pareigūnai neįveikė jaudulio prieš melo detektorių. Ir vėl pamiklinkime atmintį. Eureka! To jaudulio neįveikė „verslo partneriai“ Laimutė Stankūnaitė ir Andrius Ūsas, kai apklijuoti detektoriaus laideliais veik pažodžiui patvirtino vienos tokios mažos mergaitės liudijimą. Skirtumas tik toks, kad Giržadą su Gailiumi nuskalpavo, o mažą mergaitę dėl jos nepasitvirtinusių parodymų atidavė tai, kurią demaskavo melo detektorius. Juk melo detektorius meluoja!

Skaitau toliau. Kai ypač prastos reputacijos vidaus reikalų ministras Palaitis atleidinėjo Giržadą ir Gailių, Prezidentė pasakė, kad vidaus reikalų ministras „ne prie ko“. O kaip dėl antrojo atvejo – mergaitės smurtinio pagrobimo ir perdavimo įtariamo pedofilo draugei? Čia jau Prezidentūra peradresuoja klausimą Vidaus reikalų ministerijai. Kaip taip gali būti, kad vienu atveju „ne prie ko“, o kitu atveju jau „prie ko“, jei abu kartus melo detektorius suveikė vienodai?

Kaip tada paprastam, eiliniams vis dar Lietuvos piliečiui suprasti, pagal kokias taisykles gyvena jo valstybė? Kodėl vienu, identišku, atveju valstybė baudžia, o kitu – ne? Jeigu būčiau Baltarusijos, juolab Rusijos pilietė, tai man būtų viskas aišku: ten kaltumas ar nekaltumas priklauso nuo lojalumo batkoms. Lojalūs gali netgi nužudyti ir likti nekalti. O jau švarinti valstybės iždą tai „labai prašom“. Svarbu laiku mokėti dalį.

O kokios taisyklės Daukanto aikštėje pas Dalią Grybauskaitę? Giržadas ir Gailius, kurie ėmė labai aktyviai tirti politikų ir jiems artimų asmenų staigius praturtėjimus, t. y., korupciją aukštuosiuose sluoksniuose, pašalinami pasitelkus priemones (melo detektorių), kurios yra teisiškai bevertės. Apgailėtinas sprendimas sulipinamas Prezidentės pagraudenimu apie tai, jog negali būti net abejonės šešėlio.

Po to driogsteli mažas mažas skandaliukas: baudžiamosios bylos dėl 30 milijonų litų iššvaistymo pagrindinis įtariamasis išrenkamas trečią kadenciją vadovauti įstaigai, kurią, jei tikėtume prokurorų įtarimais, anas ir apšvarino. Ką mums tuo klausimu sako Prezidentė? Cituoju: „Dalykine prasme ponui G. Kėvišui tikrai pastabų nėra, ir jis tikrai vienas iš tų vadovų, kuris sugeba kokybiškai dirbti.“

Ką reiškia apibūdinimas „kokybiškai dirbti“, jei jis taikomas vadybininkui, įtariamam valstybinių milijonų praganymu? Ar šita praganymo vadyba Daliai Grybauskaitei ir yra nepriekaištingo darbo rodiklis? Klaustuko ir „ar“, mano galva, čia nereikia. Atsakymas yra „taip“: Prezidentė kai kuriems vadybininkams leido daryti tai, už ką Baudžiamasis kodeksas numato ilgalaikį laisvės atėmimą. Bet tik kai kuriems. Nes ten, kur jos rankos ir interesai nesiekia, viskas vyksta pagal kitas taisykles.

Paskutinis pavyzdys – Futbolo federacijos irgi vadybininko Juliaus Kvedaro nušalinimas nuo pareigų, nes jis gali trukdyti tyrimui. Nušalintas nuo kasos, į kurią galėjo pasikėsinti. Logiška! Nelogiška, kad G. Kėvišas, kuriam įtarimai pateikti, paskiriamas naujai kadencijai ir skleidžia savo padermę visur, kur tik gali. 

Kas vyksta toliau ten, kur Prezidentė taiko savus teisingumo standartus, t. y., leidžia įtariamiems vagims toliau tvarkyti valstybės pinigus, kurių dalį tie jau, kaip įtariama, praganė? „Nepriekaištingas vadybininkas“ G. Kėvišas, kuris kartu vadybina ir Muzikos ir teatro akademiją, parūpina tokiai pat, kaip jis, E. Bajorinienei, dekanės vietą.

Valstybės galvos „palaikinta“ vadybininkų rūšis turi daugintis!

Dabar jau ir man norisi rašyti laišką „į niekur‘, t. y., Prezidentei: „Perskaitykite, Jūsų ekscelencija, savo rinkimų kalbas! Perskaitykite, ir be jokio melo detektoriaus pasitikrinkite: jeigu beskaitant neims kaisti ausys, tai, mano galva, Jūs irgi neįveiktumėte melo detektoriaus egzamino.“