Ką Vilniaus džiazo festivalyje veikia Osvaldas Balakauskas?

Džiaziškiausias tarp akademinių kompozitorių ir akademiškiausias tarp džiazo kūrėjų. Kalbant apie Osvaldo Balakausko muziką, pirmoji šio kalambūro dalis jau seniai tapo klasika, o gal net ir kliše. Tuo tarpu kaip šio, vieno ryškiausių pastarųjų dešimtmečių lietuvių kompozitoriaus, kūryba galėtų skambėti džiazo scenoje, iki šiol girdėti neteko turbūt niekam. Todėl šeštadieninio Vilnius Jazz koncerto (spalio 12 d., 20:00) metu skambėsianti naujausio Osvaldo Balakausko kūrinio „Pavasario psalmės“ (2013) premjera savaime patraukia dėmesį kaip neeilinis įvykis.

Kompozitorius, kurio kūryba dar 1996 m. buvo įvertinta Lietuvos nacionaline premija, o jis pats jau vadinamas „gyvuoju klasiku“, yra prisipažinęs, kad jo santykis su muzika prasidėjo ne nuo Čaikovskio ar Verdi, bet nuo džiazo. Melodiniai vingiai, harmoninių struktūrų variacijos, ritminių formulių plėtojimas ir pats kompozicinis mąstymas daugelyje Balakausko kūrinių savo esme gali būti laikomi džiazinės prigimties, nors kūrinių užrašymas ir pateikimas filharmonijų salėse akivaizdžiai siejamas su klasikine akademine muzika.

„Pavasario psalmių“ solistams ir styginiams iniciatoriumi tapo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, kuriam šis kūrinys ir dedikuotas. Tad nenuostabu, kad mušamųjų partija čia itin išplėtota. Tačiau ir kitiems soliniams instrumentams – fortepijonui, saksofonui bei trimitui – skirtos partijos ryškios ir išraiškingos, o atlikti jas neatsitiktinai pasitelkti muzikantai, susiję su džiazo scena (Daumantas Kirilauskas, Tomas Botyrius, Valerijus Ramoška). Tuo tarpu styginių skambesys (Šv. Kristoforo orkestro styginių kvintetas, vadovaujamas dirigento Donato Katkaus) simboliškai įprasmina kitą polių – suteikia stabilų pagrindą ir foną, neleidžiantį išsprūsti iš akademinės muzikos pasaulio. Nors beveik visa kompozicija nuo pirmos iki paskutinės natos griežtai užrašyta, tačiau natūralus vidinis ritmo svingas ir melodinių viražų polėkis atsiveria kaip savita kompozitoriaus improvizavimo vizija.

Šis paradoksalus šiuolaikinės muzikos griežtų struktūrų ir laisvai improvizuojamo džiazo auros derinys išties gali tapti netikėtu atradimu. O kartu ir intriguojančiu papildymu kitam šeštadienio projektui Vilnius Jazz scenoje, kurio sumanymas ir idėjine, ir tembrine prasme atrodo neįtikėtinai giminingas. Čia dar vienas džiazo perkusininkas – airių kilmės amerikietis Seanas Noonanas, pasitelkęs klasikinį styginių kvartetą, pristatys savąją postmodernią džiazo siuitą „A Gambler's Hand“ (spalio 12 d., 16:00). Taigi susidomėjimas akademinės ir džiazo muzikos sankirtomis šių metų Vilnius Jazz festivalyje, regis, ant bangos.