Iš pradžių buvo gandas. Atėjo žmonės „nuo generolo“ pas viršininkus, ir pranešė, kad „šitą žurnalistę“ galima nusipirkti už N litų. N - nei didelis nei mažas, bet labai konkretus penkiaženklis skaičius. Viršininkai gūžtelėjo, bet nutylėjo. „Paskutinė instancija“ nuolat „skaudina“ žmones, kurie gali ir pameluoti, ir pagrasinti, ir pamėginti grasinimus realizuoti.
Bet srautas nesustojo. Po to buvo dar keletas reisų pas viršininkus. Pokalbiai su politikais, kurie buvo „Paskutinių instancijų“ herojai. Tiksliau - antiherojai. „Žinote, už kiek?“ - kagėbistiškai suokė generolas ir jo emisarai.
Pagaliau tie gandai pasiekė mane. Kolega, su kuriuo dirbame nuo pirmos laidos, susikaupė ir išdėjo, kad „„Valius“ baliuje apie tave bjauriai kalba“. Kalbos turinys - tas pats. „Valius“ „gali prisiekti“, kad man yra kaina. Ir ta kaina yra tas pats N.
Žinodama, kad iš tiesų esu neįkainojama, t.y., neprekiauju ir kitiems nepatariu prekiauti laidų turiniu, todėl gyvenu iš to, ką uždirbu (neblogai, beje) iš teisėto darbdavio, gandus iš pradžių sutikau ramiai. Draugai tiesiog mato, kaip gyvenu. Gyvenu pagal, nepykite, žydišką taisyklę: kad turtingas ne tas, kuris pinigų turi daug, bet tas, kuriam jų netrūksta. O štai žmonės, kurie mane šmeižia, kaip vėliau išsiaiškinau, tikrai turi ką prarasti. Vienam tai namas Laurų kvartale ir laisvė, kitiems trims, pasak šaltinių teisėsaugoje, - maždaug 100 000 Eurų pastovios, bet nelegalios įplaukos už bylos kėlimą pagal užsakymą ir bylos nutraukimą, kai jau susimokėta.
Tačiau nesu batsiuvys be batų. Užkibau už sumos, kurią minėjo pagal visas KGB propagandos taisykles veikę mano šmeižikai. Kodėl būtent toks skaičius? Mažas, kad sveiko proto žmogus rizikuotų savo reputacija, bet labai tikslus - neapvalus. Ilgai mąsčiau, iš kur ta suma, kol pagaliau: „Bingo!“. Trijų metų senumo banko ataskaitoje radau. (Kadangi visos mano pajamos - legalios, tai „tumbačkos“ neturiu, todėl sąskaitos ataskaita ir dabar ten, kur ją rado -nesunku nuspėti, - generolas su draugais. Ji yra banko kompiuterinėje sistemoje.) Tikrai. N suma. Ir iš vieno šaltinio. Mano tėčio.
Tais metais įvyko du dalykai: buvo sudeginta mano sodyba, o tėtis pardavė su velione mano mama užgyventą butą. Dalį pinigų skyrė padegėliams. Taigi, įplaukų grafoje - kaip tik tiek, kiek minėjo šmeižikai kaip mano „kainą“.
Tačiau kaip tas skaičius tapo žinomas šmeižikams? Lietuvoje tėra viena institucija, kuri turi monopolinę teisę naršyti visų Lietuvos piliečių bankų sąskaitas jiems nežinant. A.Kubilius vakar pasakė, kad ta institucija yra FNTT - Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Visi kiti „specai“ tos paslaugos turi prašyti jų, žmonių iš FNTT. O jie, kaip teigia žinovai, tokią informaciją teikia. Ir ne tik „specams“, ir ne tik į oficialiai iškeltas bylas.
Tada sudėjau du prie dviejų: kada pirmieji šmeižikai apsilankė pas man svarbius žmones mane apmeluoti? Ogi praėjusią vasarą iškart po to, kai Rasa Kalinauskaitė, mano kolegė, užtrenkė ponios Boreikienės, FNTT vadovo Romualdo Boreikos žmonos, kabineto duris. Rengėme pirmą laidą apie BBL.
Taigi, spėju, tolesnė įvykių eiga buvo tokia. R.Boreikai paskambino žmona, o jis, neturėdamas jokios teisės, pažeisdamas visas mano pilietines teises, manau, peržiūrėjo arba davė nurodymą peržiūrėti mano privačią sąskaitą.
Jeigu generolas būtų doras žmogus, pasakyčiau kaip koks necivilizuotas Artūras Račas, kad aš neturiu ką slėpti. Jeigu jis būtų doras, jis, pamatęs sumą, kuri beje tik nežymiai viršija mano mėnesines pajamas, savo „abejones“ būtų išsakęs kaip mes poniai Boreikienei - tiesiai į akis.
Tačiau generolas, kaip aš suprantu, pasirinko kitą taktiką. Su mano sąskaitos išrašu ir žodine interpretacija jo emisarai pasileido per „reikalingus žmones“. Visai kaip kadaise KGB, kai reikėdavo suniekinti, pažeminti, sugriauti „sistemos priešų“ reputaciją. Taip vieni disidentai tapo „gėjais“, o A.Terlecką šmeižikai niekino vadindami „bulkučių vagimi“. Tikri LDDP‘istai šį išskirtinį žmogų pažnibždomis tuo KGB šmeižtu tepa iki šiol, o jis net atsikirsti negali, nes juk jam į akis to nesako. Tik už nugaros - kokiam jaunam žurnalistui ar nepatyrusiam politikos naujokui. Generolai-šmeižikai visais laikais veikia anonimiškai, konfidencialiai, iš pasalų.
Manau, kad aš savąjį vis dėlto apskųsiu. Tegul pasiaiškina, tegul paprakaituoja. Ne dėl manęs, o dėl tų, kurie nuo tokios generolo Boreikos laikų FNTT veiklos nukentėjo labiau, nei aš.
Mano atveju, esu tuo tikra, šitą „vestuvių generolą“ išdavė naudojimasis privačia finansine informacija, gauta nusikalstamai piktnaudžiaujant įstatymo suteikta išskirtine teise prieiti prie mūsų visų sąskaitų. Ir man - tai kas. Pasakiau jam viešai, ką apie jį galvoju, ir pamiršau. Tokių „generolų“ mes parodome bent po vieną per savaitę. Jie ir ginasi, kaip moka.
O kaip elgtis verslininkui, kurio konkurentas nuperka toje „parduotuvėje“ baudžiamąją bylą melagingu pretekstu, po to areštuojamos sąskaitos, o tada - perimamas verslas? Po mūsų laidų apie darinį, kuris tautosakoje vadinamas BBL, tokių paliudijimų turime apsčiai.
Ne, ponios ir ponai, tokio lygio nešvara turi teisę būti išvalyta. Jūs giliai pasąmonėje man turėtumėte pritarti, generole... Juk iš tiesų visi jūsų lygio veikėjai slapta geidžia, kad kažkas juos sustabdytų.
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
