Kaip susidoroti su nepalankiais? Atimti vaiką ir jį išprievartauti

Latvijoje vaikų atiminėjimo istorijos tapo kasdienybe. Įsisiautėjus savivale pagarsėjusiai savivaldybių įsteigtai institucijai „Našlaičių teismas“, apie kurią ne kartą esame rašę (1 ; 2 ; 3), o žiniasklaidai dvejojant, ar tos institucijos priešininkai tikrai kovoja už vaikus, vis tik kai kurie dienos švieson iškelti faktai šiurpina ne tik gyventojus, bet ir sąžiningus teisininkus. Todėl verta papasakoti vienos šeimos tragiškų išgyvenimų istoriją, kuri galėtų nutikti kiekvienam mūsų, vis labiau ryškėjant valstybinių klanų ir jėgos struktūrų pretenzijoms valdyti valstybes.

Istorijos pradžia

Rasma Madzulė yra juristė, ji dirbo Bauskos mokesčių inspekcijos viršininke. 2008 metais pas ją atvyko vietos verslo atstovai, prašydami „peržiūrėti“ jų mokesčius. Deja, „susitarti“ nepavyko, todėl Rasmai buvo daromas spaudimas. Tačiau ir po tiesioginių bauginimų verslininkai negavo norimų „paslaugų“. Tuomet prasidėjo tai, ko moteris negalėjo įsivaizduoti: suinteresuotų asmenų vaikai pradėjo tyčiotis ir konfliktuoti su Rasmos sūnumi Nauriu, kuris tuo metu mokėsi antroje klasėje. Klasės auklėtoja neišdrįso apginti terorizuojamo vaiko, kadangi kaltininkai buvo mokyklos „auksinis jaunimas“, o jų tėvai dosniai padėjo mokyklos biudžetui. Galiausiai konflikto atomazga buvo tokia: gindamasis nuo šeštokų ir aštuntokų agresijos, Nauris pagrasino žirklėmis ir iš karto buvo pripažintas agresyviu bei neadekvačiu. Į reikalą greitai įsitraukė Bauskos našlaičių teismas, o konflikto spręsti į Bauską atvyko net dvi Valstybinės vaikų teisių apsaugos inspekcijos direktorės. Aplinkybes jos greitai „išsiaiškino“: atėmė iš motinos vaiką ir išsiuntė į psichiatrinę ligoninę. Per visą šios šeimos bauginimo laiką (iki pat 2013 metų) ir Rasma, ir Nauris buvo „daromi“ psichiniais ligoniais: parengtos krūvos popierių, „įrodančių“ jų ligą.

Rasma – drąsi ir išsilavinusi moteris. Po tokio susidorojimo ji nusamdė gerą teisininką ir apsaugos firmą, kuri vaiką tiesiog iš policijos mašinos grąžino motinai. Nepaisant to, kad buvo sutvarkyta ir visa šio reikalo juridinė pusė, Rasmai jau buvo neįmanoma gyventi Bauskoje. Jos sūnaus nepriėmė nė viena mokykla. Norėdama išvengti socialinių įstaigų teroro, ji dažnai keitė gyvenamąją vietą, tačiau į kokią savivaldybę benuvykdavo, paskui ją atkeliaudavo ir dokumentai, nurodantys pradėti vykdyti „socialinį darbą“. Šiuos nurodymus siųsdavo Valstybinės vaikų teisių apsaugos inspekcijos direktorė.

2012 metų gruodžio 17 dieną Rasma anksti rytą vežė sūnų į mokyklą Rygoje. Jos automobilį sustabdė policija ir pasakė, kad vaiką kuo skubiausiai reikia vežti į psichiatrinę ekspertizę. Tokį sprendimą priėmė Bauskos policijos inspektorė Linda Zubanė. Ji inicijavo vaiko paėmimą ir priverstinį atidavimą ekspertizei. Vykdant šį paėmimą dalyvavo ir našlaičių teismo atstovė (kaip ne kartą esame minėję, šios institucijos darbuotojai neturi nieko bendra su teise ir teismais). Rasmos automobilį policija lydėjo iki Bauskos, kur jų jau laukė policijos konvojus. Rasma ir Nauris buvo priversti persėsti į policijos autobusiuką. Nauris mėgino bėgti, tačiau greitai buvo sučiuptas... Nepaisant motinos ir vaiko priešinimosi, policija abu brutaliai įgrūdo į automobilį ir išvežė į Rygą. Rasmai už pasipriešinimą policijai vėliau iškelta administracinė byla.

Viskam vadovavo minėta policininkė. Kai pakeliui berniukui pasidarė bloga, motina jos paprašė nuvežti vaiką ligoninę, tačiau Zubanė atsakė, kad Nauris simuliuoja. Kai vaikas mašinoje apsivėmė, tik tada buvo duotas leidimas vykti į ligoninę. Zubanė visą laiką trukdė vaiko apžiūrai, ragindama gydytojus viską daryti kuo greičiau, nes reikėjo suspėti į ekspertizę.

Tik daug vėliau Lindos Zubanės sprendimas įvykdyti ekspertizę ir vaiko paėmimas per prievartą buvo pripažinti neteisėtais, ir policininkei paskirta drausminė nuobauda. Taip pat konstatuota, kad policininkė melavo teigdama, kad mama ir vaikas į ekspertizę vyko savo noru.

Dar viena proga atimti vaiką

2013 metų vasario 25-osios vakarą Rasma susipyko su Nauriu. Ji neleido vaikui mušinėti teniso kamuoliuko į sieną, nes jau buvo vėlu, liepė išgerti raminančios arbatos ir eiti miegoti. Supykusi motina neapgalvotai pasakė, kad jei Nauriui nepatinka pas ją gyventi, jis gali persikelti gyventi pas tėvą (Rasma su berniuko tėvu, kuris ją mušdavo ir vaiko akivaizdoje, buvo išsiskyrusi). Vaikas užsirakino vonioje, išlipo per langą ir išėjo Bauskos kryptimi, apsirengęs tik pižama ir apsiavęs šlepetėmis. Gerą kelio gabalą nuėjusį vaiką sulaikė policija ir nugabeno pas tą pačią policijos inspektorę. Nauris prašėsi pas mamą, tačiau policininkė atsakė, kad jį nuveš į ligoninę. Tada Nauris paėmė puodelį ir išpylė arbatą, taikydamas į policininkę. Ši tuojau pat išsiuntė Naurį į psichiatrijos ligoninę, nors vaiką krėtė šaltis ir jam skaudėjo gerklę.

Motinai buvo iškelta baudžiamoji byla (Nauris pasakė, kad motina esą jam įkando į koją), našlaičių teismo sprendimu vaikas atimtas iš motinos, jai uždrausta matytis su sūnumi, o vėliau vaikui uždrausta matytis su visais artimaisiais iš motinos pusės (močiute ir motinos broliu).

Rasma Madzulė rašė daugybę pareiškimų visoms įmanomoms institucijoms; susirado, kur jos vaikas buvo apgyvendintas ir netgi sugebėjo jį aplankyti. Ji parašė pareiškimą administraciniam teismui, tačiau šis pirmąjį posėdį numatė rugsėjo mėnesį. Pagal įstatymus, visos bylos, susijusios su vaikais, turi būti sprendžiamos nedelsiant, tačiau teismas pirmąjį posėdį paskyrė tik po pusės metų.

Naurį perkėlė gyventi į Skangalių vaikų namus, kaip įmanoma toliau nuo motinos gyvenamosios vietos – tai įprastinė našlaičių teismų bei vaikų teisių apsaugos inspekcijos „praktika“.

Smurtas ir seksualinis priekabiavimas vaikų namuose

Skangaliuose vaikų namų direktoriaus nurodymu Nauris buvo „ypatingai prižiūrimas“. Motinai susitikti su vaiku buvo griežtai uždrausta. Šie vaikų namai priklauso organizacijai „Išganymo armija“, ir juose atliekami įvairūs religiniai ritualai. Viename Rasmos skundų buvo nurodyta ši aplinkybė – ji aiškino, kad jos vaikas nėra krikščionis ir buvo peržengtos religinės laisvės teisės. Vaikų namuose vaikai neturi jokios pasirinkimo laisvės ir privalo atlikti visus religinius (o Naurio teigimu ir ne tik) ritualus. Po Rasmos skundo buvo nusiųsti specialistai, kad patikrintų išsakytus faktus. Tai labai supykdė direktorių Normundą Simsoną.

Svarbus prie Naurio bylos pridėtas jo pasakojimas, kaip prie jo seksualiai priekabiavo pianino mokytojas. Šis žmogus įsmuko į jo kambarį, sugriebė berniuką iš už nugaros ir „pamylavo“, tačiau Nauriui aktyviai priešinantis liovėsi. Direktorius į Naurio skundą neatsižvelgė.

Po eilinių vaikų patyčių Skangaliuose Nauris į juos metė akmenį. Po šio incidento vėl buvo išvežtas į ligoninę, bet labai greitai išleistas, o jo pasiimti atvyko pats direktorius. Vaikas priešinosi, kai jam buvo liepta lipti į automobilį, bet direktorius jį taip vilko, kad vėliau medicinos ekspertizės išvadose buvo įrašyta, kad vaikui įskilo kaulas ir dar ilgai ant rankos buvo mėlynė. Pakeliui į vaikų namus direktorius Naurį gąsdino, kad nepaklusnius vaikus į psichiatrinę jis siunčia tris kartus, bet Nauriui numatyti tik du kartai, vėliau jį išsiųs į dar baisesnę ligoninę Ainažiuose. Reikia pridurti, kad „nepaklusnių vaikų“ siuntimas į psichiatrines – įprasta vaikų namų ar kitų įstaigų praktika.

Vaiką į Cėsių policiją ir pas medikus, kurie konstatavo traumą, nuvežė pati motina, „pagrobusi“ jį iš pamokų. Tačiau kai policijoje ir ligoninėje po poros dienų apsilankė vaikų namų direktorius, visi parodymai ir išvados buvo kardinaliai pakeisti. Kai Rasmai buvo pasakyta, kad vaiką išsiųs atgal į vaikų namus (nors jau buvo priimtas sprendimas berniuką išvežti į dar tolimesnius Ventspilio vaikų namus), mama ir sūnus nusprendė bėgti.

Pabėgimas iš Cėsių

Gegužės 16 dieną Rasma ir Nauris gavo leidimą pasivaikščioti, tada pasislėpė nuošalioje vietoje. Kai 19 val. abu negrįžo į ligoninę, policija pradėjo operatyvią bėglių paiešką. Policija naršė gana aktyviai, ir tik atsitiktinumo dėka ne policininkai pamatė mamą ir sūnų, o patys bėgliai pirmieji pastebėjo, kad iš abiejų pusių naršoma apylinkė, kurioje jie slėpėsi. Rasmai pagelbėjo jos advokatė, kuri sugebėjo abu bėglius išvežti į saugią vietą.

Jau kitą dieną didžiųjų portalų puslapiuose buvo paskelbta, kad be žinios pradingo Nauris ir Rasma Madzuliai. Tai buvo stebėtinas operatyvumas, kokio „nesulaukia“ tikri nusikaltėliai. Nepaisant to, kad Rasma paskambino į Cėsių policiją ir pranešė, kas nutiko, buvo pradėta visuotinė jos ir sūnaus paieška.

Pabaiga

Nauris su mama gyveno Bauskoje. Mokėsi neakivaizdžiai ir internetu. Buvo ramus ir daug kuo besidomintis paauglys. Nė vieno, kuris beldėsi į duris, neįsileisdavo. Tačiau policija juos sekė, kaimynai jai atskleidė kai kuriuos šeimos dienos įpročius. Kai rugsėjo 24 dieną 10 valandą Rasma Madzulė atidarė buto duris, kad išeitų iš netoli gyvenančio ūkininko nusipirkti pieno, į namus įsiveržė policija – penki vyrai (Nauris dar miegojo). Policininkai jį brutaliai privertė rengtis ir eiti laukan, tačiau berniukui pasipriešinus, keturi vyrai, užlaužę vaikui rankas, jį nešte išnešė į automobilį ir išvežė į policijos nuovadą. Vėliau greitosios pagalbos automobiliu išvežė nežinoma kryptimi. Po mėnesio Rasma pati nuėjo į policiją ir pasidavė.

Teismo posėdis įvyko birželio 28 dieną. Jame neatsižvelgta į jokias aplinkybes, tik konstatuota, kad vaiko atėmimas įvykdytas po šeimos konflikto, nes motina prieš vaiką elgiasi kaip smurtautoja. Vėliau daugybę kartų Nauris ir raštu, ir žodžiu, ir pasakojimuose, kurie yra įrašyti, prašė jį grąžinti motinai, nes jis nori gyventi su ja. Į tai nebuvo atsižvelgta. Vaikas motinai negrąžintas. Nepaisant motinos prašymo atsižvelgti į žmogiškąją pusę ir leisti vaikui pradėti lankyti normalią mokyklą, o ne vežioti jį iš vienos įstaigos į kitą kaip kalinį, teismas jos nuosprendžio apskundimą numatė peržiūrėti kitame posėdyje – lapkričio mėnesį. Nors Cėsių policija atsisakė palaikyti kaltinimą motinai, kad ji įvykdė kriminalinį nusikaltimą pagrobusi vaiką, Cėsių prokurorė atšaukė tokį sprendimą ir Rasmai paliko „įtariamosios“ statusą.

Galiausiai Vecumniekų našlaičių teismo vadovė Inita Spruogė išsityčiojo iš motinos ir sūnaus pasakydama, kad tokios įstaigos gali vykdyti bet kokią veiklą, jei tik gali pasiremti nors vienu įstatymo punktu. Ir ji nežada pradėti bylos dėl vaiko grąžinimo motinai tik todėl, kad to užsimanė vaikas ir mama! Taigi nė vienas Vaikų teisių konvencijos punktas, kuriuose kalbama, kad vaikai, galintys suformuluoti savo požiūrį, turi teisę jį išsakyti ir būti išklausyti bei kad vaikai turi teisę būti išklausyti teismų metų, Latvijoje nevykdomas.

Rasmos Madzulės persekiojimas prasidėjo prieš šešerius metus, kai visą šią tragedija pavirtusią istoriją užsakė įtakingi verslininkai, o jiems „pasitarnavo“ aukštos politinės figūros ir įvairių įstaigų vadovai. Į bet kokius paklausimus ir priekaištus visi šie ponai atsako vienodai: „taip geriausiai atstovaujama vaiko interesams“. Naurio mama – stipri, išsilavinusi ir galinti už vaiką pakovoti moteris. Tačiau kiek šeimų ir vaikų kenčia nuo įvairių „vaikų interesams“ atstovaujančių institucijų siautėjimo, negalėdami pasipriešinti biurokratiniam ir teisiniam terorui, kuriam atviros visos durys?

Šaltiniai:

infoagentura.worepress.com (1), (2), rpiva.lv, egocentrs.lv, vecumnieki.lv, diena.lv, leta.lv