Kas naujo rinkimų/nerinkimų padangėje?

Jau kaip ir viskas pasakyta apie prezidento rinkimus ir trumpa žmonių atmintį, bet dar šiek tiek žvilgtelėjimo kitu kampu nepakenks.

Taigi kas naujo rinkimų/nerinkimų padangėje? O paaiškėjo keletas įdomių dalykėlių: tai ir dėl menamos priežasties neįsileista ESBO stebėtojų, tai ir sisteminiai rinkimų proceso, numatyto Rinkimų kodekse, pažeidimai, kurie užprogramuoti pačiame kodekse, ko akivaizdžiai „nepastebi“ teismai.

O tai reiškia, kad šis kodifikuotas įstatymas buvo kuriamas, turint tikslą jo nevykdyti, nes daugumos procedurų (skundų nagrinėjimui) įvykdymui tiesiog fiziškai nepakanka laiko. Iš to seka du dalykai, arba buvo tikimasi, kad visi rinkimai vyks tiesiog tobulai, kas mažai tikėtina, arba pažeidimai turi būti „nepastebėti“ kaip tai būdavo jau keli dešimtmečiai, kas labai tikėtina.

Kaip šiame kontekste neprisiminti man tremtines (rinkimų stebėtojos) papasakotos istorijos, kaip dar devyniasdešimtaisiais jų komisijos suskaičiuoti ir užplombuoti biuletenių maišai skaisčiai sudegė nakties tamsumoje, o tuo tarpu, jiems buvo atvežti iš anksto paruošti „teisingo balsavimo“ biuleteniai.

Vėliau atsirado tokia norma, kad po rinkimų visi biuleteniai ir kiti balsavimo dokumentai, kuriuos galima butų patikrinti/perskaičiuoti, turi būti sunaikinti per tris mėnesius nuo rezultatų patvirtinimo. O tai yra galai į vandenį arba į ugnį. Ir vienu ir kitu atveju, rinkimų komisijoms ramybė garantuota. Teko kalbėti su liudytoju, kuris teigė matęs, kaip vienoje konkrečioje apylinkėje mažos partijos, kuri neturėjo stebėtojų, 80 balsų nukeliavo į niekad nepralaiminčios, ir prašė perskaičiuoti, bet biuleteniai jau buvo sunaikinti. O mūsų akių šviesos (JAV) valstybėje biuleteniai saugomi visą kadenciją. O kad pas mus taip būtų!

Ir kitas aspektas: gal kas nustebote, išgirdę, kad svetimos šalies svetimų vėliavų bučiuotojas prisiskyrė savo nuopelnams, už kurios gavo tiek daug palaikymo balsų antrame ture? Manęs tas nestebina visai, jeigu žmogus 1988 m. įstojo į komunistų partiją asmenines karjeros tikslais (beje, kaip ir Oželyte tai padarė 1989 m.), tuo parodydamas visišką nesusigaudymą geopolitikoje, o tik savo „sugebėjimą“ numatyti perspektyvą.

Taip ir šiandien jis to nesugeba, nei vėliavos pauostymo atveju, kuris, kaip paaiškėjo reiškia kraujo bučiavimą (čia greičiau vampyrizmas, ne daugiau), nei sugeba objektyviai įvertinti gautų balsų priežasties, kad t. y. balsai prieš piš. Net visatos valdovas buvo visai atviras sakydamas, kad piš patekimas į antrą turą – tikslas pasiektas, nes kitaip… neduoDie.

Tiesa, ar kas dar prisimena, kaip LR buvo bandoma kelti bangą, kad „Nepripažinsim Putino rinkimų“? Tačiau užteko trumpo „ša“ iš už balos, ir viskas staigiai nuslopo, net neprasidėjus. Tad klausimas daugumai: tautiečiai, ar mes dar sugebam atsiminti daugiau nei tai, ką vakar valgėm pietums, jei nuo to nebuvo paleisti viduriai?

Skaitytoja Emilija S.