„Paslaptingas mygtukas“, arba kas įžiebia „inkvizicijos laužą“

Atsakymas į Algirdo Patacko straipsnį „Apie Rolandą Paulauską, buvusį „Tautos pažangos“ partijos lyderį“.

•••••••

...dažnas signatarų ir Sąjūdžio kūrėjų represavimas... tampa nepakenčiamas. Kai žeminami tokie žmonės, žeminama ir pati valstybė. (Algirdas Patackas: „Lietuvoje greitai teistumą nešiosime kaip ordiną“, 2014-05-20).

Iš „Lryto“ žurnalisto sužinojęs, kad Rolandas Paulaukas „kalbėjo per Rusijos televiziją...“, Algirdas Patackas parašė šmeižiantį straipsnį apie Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarą Rolandą Paulauską. Iš tiesų R. Paulauskas per Rusijos televiziją nekalbėjo. Nežiūrint to, jį užpuolė „Lryto“ televizija ir radijas, laikraščiai, interneto portalai. O puolimo priežastis – filmas …suprasti Ukrainą…

Šiame filme išsakytas R. Paulausko teiginys, kad Ukrainos nelaimės kaltininkas yra JAV, sukėlė isteriją žiniasklaidoje: pasipylė Rolandą Paulauską smerkiančių straipsnių bei komentarų lavina. Nors buvo pateikta spaudai atsakomųjų straipsnių (Kazimieras Juraitis. Atsakymas spjaudaliams arba kas yra tikrieji politiniai valkatos ir Kazimieras Juraitis. Nuo „profesoriaus“ iki „studento" – vienas žingsnis), nei „Lrytas“, nei portalas „Delfi“ jų neišspausdino ir taip pažeidė Žurnalistikos ir leidėjų etikos kodeksą (I d. 7, 27 ir 28 str.) O juk išsakyti savo pilietinę nuomonę – kiekvieno demokratinės valstybės piliečio ne tik teisė, bet ir pareiga.

„Lryto“ įvadinėje šio A. Patacko straipsnio dalyje parašyta: „Iš… žurnalisto sužinojęs...“ Vadinasi, A. Patackui užteko gando. Įsijungė „paslaptingas mygtukas“, ir Algirdas Patackas puolė „doroti priešą“. Šį straipsnį perspausdino ir portalai „ekspertai.eu“, „Pro Patria“, „Laisvas laikraštis“. Straipsnį, gimusį iš nuogirdų! Suprantama, už rašinio turinį atsako autorius...

Kadaise A. Patackas tiesiogine šio žodžio prasme nokautavo Rimvydą Valatką už neatsargią repliką Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Būdamas jaunas ir stiprus, savo tiesą jis įrodinėdavo kumščiais, o dabar jėgos ne tos… todėl dabar skleidžia legendas: „R. Paulauskas gauna signataro rentą ir tuo pat metu gauna nemažas pajamas iš šiukšlių surinkimo įmonės, bet sugeba šitai juridiškai nuslėpti.“ Keliant Rolandą Paulauską į prezidentus, buvo patikrintos jo pajamos ir visos juridinės aplinkybės, todėl su visa atsakomybe tvirtiname, kad tai netiesa.

A. Patackas „prisimena“: „A. Ambrazevičius tapo ministru be portfelio.“ Minėtas asmuo buvo viso labo patarėjas. Todėl linksmosios sakinio dalies – „matyt, įvairiems tamsiems darbams“ – galima ir neskaityti…

Sunku atsakyti autoriui, kai straipsnis grindžiamas gandais ir pramanais, o politinę elgseną motyvuoja ne pažiūros, o emocijos. Kai neveikia racionali logikos kalba, o galioja tik principas „myliu-nemyliu“, jokie argumentai nepadeda. Individualūs prisiminimai sąmoningai ar nesąmoningai iškraipomi.

Algirdas Patackas seka: „R. Paulauskas 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius praleido neiškeldamas kojos iš viešbučio, jau nekalbant apie budėjimą naktimis (Seime naktimis budėdavo gal dešimt seimo narių, kiti ateidavo tik į posėdžius).“ Visas Algirdo Patacko dėmesys 1991 m. sausio 13-ąją buvo sutelktas profesoriaus Vytauto Landsbergio gyvybės apsaugai: „9 paras ir vaikščiojom visi kaip katinai – aš nesitraukiau nuo V. Landsbergio daugiau kaip per kelis metrus“, – pasakoja A. Patackas (Nebeatpažįstu Lietuvos. www.bernardinai.lt – 2013-09-19). Natūralu, kad kitų „dešimt“ budinčių deputatų jis galėjo ir nepastebėti. Gal Rolandas Paulauskas budėjo kitoje dešimtinėje?..

1991 m. sausio 12 d., 22 val., Rolandas Paulauskas su Rasa Rastauskiene (dabar – Juknevičienė) ir kitais tautininkų frakcijos atstovais prisistatė naujai paskirtam premjerui Albertui Šimėnui, kuris sausio 13 d. ankstų rytą turėjo išskristi pas M. Gorbačiovą į Maskvą (lėktuvas skrydžiui jau buvo parengtas). Savo ruožtu, sausio 13-ąją Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputatai laukė Gorbačiovo derybininkų delegacijos Lietuvoje, todėl manė, kad sausio 13-oji turėtų būti saugi diena. Dauguma nevilniečių deputatų išvažiavo namo į gimtuosius miestus bei kaimus. Rolandas Paulauskas po vizito pas A. Šimėną, 12 val. nakties apėjęs Seimo rūmus ir pabendravęs su gynėjais, 1 val. sėdo į automobilį prie „Draugystės“ viešbučio ir išvažiavo į Kauną. Atgal į Vilnių jis grįžo vos tik per radiją išgirdęs apie įvykius, t. y. 5 val. ryto. Pirmas žmogus, su kuriuo jis bendravo grįžęs – Romualdas Ozolas.

A. Patackas platina mitą, kad R. Paulauskas sausio 13-osios naktį „neiškėlė kojos iš viešbučio“. O kas galėjo žinoti, kad „Draugystės“ viešbutyje saugu?.. Juk šis viešbutis – visai šalia Konarskio gatvėje esančio Lietuvos televizijos ir radijo pastato, kuris tą naktį buvo užimtas. Tik paryčiais išaiškėjo, kad kraujas liejosi prie televizijos bokšto. O deputatai laukė Aukščiausiosios Tarybos pastato šturmo, todėl „neiškėlė kojos iš Aukščiausios Tarybos rūmų“. Pasirodo, saugiausia vieta sausio 13-ąją buvo Aukščiausios Tarybos pastatas! Straipsnyje „Nebeatpažįstu Lietuvos“ (2013-09-19) A. Patackas rašo, kad gaudavo informaciją iš KGB. Akivaizdu, kad šia informacija (jeigu tokia buvo) su Rolandu Paulausku jis nepasidalino…

Rolandas Paulauskas liudija: „…dieną Aukščiausios Tarybos rūmai būdavo pilni ginkluotų gynėjų iš visos Lietuvos. Norint kažkur nueiti, reikėdavo brautis tarp vyrų, kurie tepė, blizgino savo ginklus, barškino šautuvų spynas. Įtampa buvo didžiulė. Visi laukėme puolimo. Rusų tankai važinėjo pirmyn atgal ir vis nepuolė (dabar man aišku, kad tai buvo Jelcino grupuotės viešųjų ryšių akcija, skirta įtikinti pasaulį, koks M. Gorbačiovas blogas ir taip susilpninti jo pozicijas tarpusavio kovoje dėl valdžios. Bet tuomet mes to dar nežinojome). Naktimis visi sukrisdavo kas kur... reikėdavo žirglioti per ištiestas kojas ir miegančius gynėjų kūnus. Kai reikėdavo budėti, miegodavau ant stalo savo mažame kabinete (ligi šiol saugau lentelę su užrašu ant durų…). Naktį iš sausio 11-os į 12-ą apie 23 val. grįžau į „Draugystės“ viešbutį. Vos spėjau akis sumerkti ir pradėjau snausti – žadina skambutis laidiniu telefonu (mobilųjų tuomet juk dar nebuvo): liepta skubiai pasiimti diplomatinį pasą ir atvykti į Aukščiausiąją Tarybą. Pagalvojau: jei jau su diplomatiniais dokumentais, matyt, mus, deputatus, išveš kažkur į užsienį. Paskubom susiruošiau: įsimečiau dantų pastą su šepetuku, švarių baltinių pamainą... žodžiu, pasiruošiau kelionei ir nuskubėjau į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Atlekiu uždusęs, ir matau – čia aš ne vienintelis deputatas. Vėliau dar jų atvyko... Mūsų būrys vis didėjo, visi laukėm, bet niekas nežinojom ko… Taip prabuvome visą parą. Tik po daugelio metų sužinojau, kad buvo pranešta, jog tą naktį Aukščiausiąją Tarybą turėjo pulti rusų tankai, o aukomis turėjo tapti ne tik eiliniai pastato gynėjai, bet ir deputatai su asmens dokumentais...“

Algirdas Patackas pasakoja: „TP (Tautos Pažangos – aut.) grupuotė padarė klastingą manevrą – pateikė įstatymą, kur liustracija buvo nuleista iki eilinių komunistų partijos narių lygio. Liustracijos įstatymas tada būtų virtęs karikatūra. Ar jie tai padarė tyčiodamiesi, ar kerštaudami, ar papirkti komunistų, tegali pasakyti jie patys. Rezultatas – chaosas, ir normalus įstatymas nebuvo priimtas.“ Pagrindinį Liustracijos įstatymo projektą (labai radikalų) buvo pateikęs Virgilijus Čepaitis – profesoriaus Vytauto Landsbergio aplinkos žmogus. Svarbiausias įstatymo tikslas buvo iš politinės kovos pašalinti pagrindinį Vytauto Landsbergio konkurentą Algirdą Brazauską. Tuo metu Aukščiausiosios Tarybos sekretoriumi buvo Liudvikas Sabutis, taip pat profesoriaus Vytauto Landsbergio aplinkos žmogus, buvęs LTSR prokuroras, pagal pareigybę priklausęs ne LTSR, o Maskvos nomenklatūrai. Jis Tautos Pažangos pasiūlyto projekto net neįtraukė į darbotvarkę ir šis projektas nebuvo svarstomas. Taigi koks bebūtų projekto turinys – pasiūlymas buvo iš anksto sužlugdytas. Tautos Pažangos pateiktame Liustracijos įstatymo projekte siūlyta liustruoti komunistų partijos CK nomenklatūros darbuotojus, Ministrų Tarybos nomenklatūros darbuotojus ir tuos, kurie už komunistų partijos ideologijos skleidimą gaudavo atlygį. Toks projektas tiesiogiai grėsė profesoriui Vytautui Landsbergiui, kadangi, nors jis ir nebuvo komunistų partijos narys, tačiau 1955–1956 m. galimai dėstė marksistinę estetiką Vilniaus konservatorijoje (Juozas Ivanauskas. Stasys Stungurys. Dar kartą apie landsbergizmą. V. 2012, p. 87). Nors profesorius nebūtų išliustruotas (projekte buvo siūloma tokiems asmenims drausti eiti skiriamas, ne renkamas pareigas), bet tokio klausimo svarstymas būtų pakenkęs jo autoritetui. V. Landsbergio aplinkoje buvo daug buvusių aukšto rango komunistų. Tautos Pažangos gretose tokių komunistų nebuvo, ir jokia Liustracijos įstatymo formulė TP nariams negrėsė. Niekas netrukdė šį įstatymą Rolando Paulausko kaltintojams priimti vėliau, 1996 m., kai Tautos Pažanga pralaimėjo rinkimuose, tačiau tuomet daugumą Aukščiausiojoje Taryboje jau sudarė Vytauto Landsbergio šalininkai. Liustracijos įstatymas tapo nebeaktualus, nes jis buvo eilinė „dūmų uždanga“, nukreipianti dėmesį į neesminius dalykus. V. Landsbergiui bet kokia kaina reikėjo įgyti populiarumo žūtbūtinėje politinėje kovoje su Algirdu Brazausku. Žlugęs Liustracijos įstatymas tapo puikia viešųjų ryšių akcija. Pašalinti iš politinės kovos Algirdo Brazausko nepavyko, tačiau į tuomet labai populiarią Tautos Pažangą nukrypo kaltinantys akcijos sumanytojų pirštai. Reikėjo spręsti daugybę esminių jaunai valstybei klausimų: žemės grąžinimas, privatizacija, lito įvedimas ir kt. Užuot dirbus, buvo „pučiamas“ nors Lietuvai ir nenaudingas, bet dėmesį prikaustantis liustracijos burbulas. Šviesios atminties rezistentas, politinis kalinys Liudas Dambrauskas rašė: „Aš nesu šalininkas tų, kurie visus komunistus ir komjaunuolius būtų linkę ant laužo spirginti. Jeigu Lietuvoj išliko apie 80 procentų lietuvių, turime būti dėkingi ne Maskvai, o Lietuvos komunistams“ (Liudas Dambrauskas. Žvilgsnis į dabartį. K.1992, p. 46).

A. Patackas smerkia: „Rolandas Paulauskas – radikalus krikščionybės priešininkas.“ 1988 metų rudenį kilo idėja Kaune iškelti lietuvišką trispalvę. Egidijus Klumbys pasiūlė R. Paulauskui sukurti šio renginio scenarijų (Rolandas režisuodavo visus Sąjūdžio Kauno skyriaus renginius). Būsimasis signataras nutarė vėliavą pirmiausia pašventinti, ir Kauno arkikatedroje įvyko iškilminga šventinimo ceremonija. Vėliavą šventinant ją laikė… Algirdas Patackas! Pagal renginio scenarijų, pašventintoji vėliava buvo sėkmingai iškelta Kauno istorijos muziejaus sodelio bokšte (tame, kur kompozitorius Giedrius Kuprevičius skambindavo varpais). Naktį bendražygiai nutarė vėliavą pakeisti, jei tarybinis saugumas sugalvotų ją nuleisti ir atimtų. Pakeitime dalyvavo Egidijus Klumbys (dalyviai važiavo jo automobiliu), Algirdas Patackas, Kazimieras Uoka ir dar vienas bendražygis, kurio asmenybės kol kas nustatyti nepavyko. Surašytas vėliavos keitimo Aktas (abi relikvijos Sąjūdžio jubiliejaus proga buvo eksponuojamos Kauno fotografijos galerijoje – prieš Rotušę). Vilniuje pirmoji iškelta nešventinta trispalvė. Todėl Rolandą Paulauską iškvietė išsigandusi Kauno partinė valdžia: “Vilnius tai nešventino, kuriems galams tu tą atrakciją sugalvojai?”. Taigi vienintelę Lietuvoje, istorinę, pirmąją lietuvišką trispalvę pašventino „radikalus krikščionybės priešininkas“ Rolandas Paulauskas! Ji tebesaugoma žinomoje vietoje Rolando Paulausko aplinkoje.

A. Patacko paruoštas „inkvizicijos laužas“ Rolandui Paulauskui toks kaitrus, kad lydosi vertybės, keičiasi prasmės, sąvokos. Liepsnos meta šešėlius ir ant reikšmingo Lietuvos istorijai vardo – Tautos Pažanga. Vadinasi, ir ant šios partijos kūrėjų bei narių: Juozo Tumo-Vaižganto, Antano Smetonos, Jono Basanavičiaus, Vlado Mirono, Augustino Voldemaro, Vinco Krėvės-Mickevičiaus (partijos nariu jis nebuvo, bet du kartus dalyvavo Seimo rinkimuose TP sąrašuose, buvo Klaipėdos sukilimo organizatorius). Tautos Pažangos nariais buvo šeši 1918 m. Nepriklausomybės Akto signatarai.

Drauge su Aleksandru Ambrazevičiumi Rolandas Paulauskas, paskatintas Antano Smetonos brolio vaikaičio Rimanto Smetonos, atkūrė Tautininkų sąjungą, vėliau – Tautos Pažangą. Signataro R. Paulausko pašalinimo istorija iš tautininkų frakcijos dar neatskleista. Tai jau šiuolaikinės Lietuvos istorija, kuri begėdiškai falsifikuojama. Liudytojai bei dalyviai sensta ir miršta, o dokumentai paslaptingai dingsta net iš Aukščiausiosios Tarybos archyvų (pvz., Alberto Šimėno dingimo byla).

Kur „mygtuko“ paslaptis? Kada įsižiebia neapykantos liepsnos? Algirdas Patackas 2012 m. straipsnyje apie Vengriją Europą naikina virusas pasakojo: „Dabartinį Vengrijos lyderį V. Orbaną pažįstu asmeniškai. Tai yra tarsi Vytautas Landsbergis, tik 30 metų jaunesnis... V. Orbanas yra apdovanotas Vatikano Šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu... nors V. Orbanas yra kalvinistas, tik žmona katalikė.“ O ką straipsnio autorius apie V. Orbaną pasakytų šiandien, kai jį visa Europos Sąjunga keiksnoja už jo draugišką partnerystę su Rusija? Juk A. Patackas teigia: „Man Putinas ir jo Rusija liks amžinu priešu“ (Algirdas Patackas. Atviras laiškas Mantui Adomėnui, 2014-02-10). Kur V. Orbano panašumas į V. Landsbergį, jei Vengrijos prezidentas vadovaujasi tomis pačiomis vertybėmis, kaip ir Rolandas Paulauskas: Pirmiau – vengras, po to – krikščionis. Pirma – vengras, po to – europietis? Beje, profesorius V. Landsbergis save pirmiausia deklaruoja europiečiu, o jau po to… Pirmiau rūpinasi JAV (ne veltui neseniai gavo JAV kongreso medalį), Europos Sąjungos interesais, o jau po to… Ar tas „paslaptingas mygtukas“ – nebus fanatiškas atsidavimas Vytautui Landsbergiui ir neapykanta „Putinui ir jo Rusijai“?..

Kokią išeitį Lietuvai pasiūlys Algirdas Patackas, jei jam pavyktų „inkvizicijos lauže“ sudeginti nuolatinį Vytauto Landsbergio oponentą – Rolandą Paulauską?

„Vakarai... man jau nėra vertybė... Europa serga senatviniu moraliniu vėžiu... tai nereiškia, kad esu už išėjimą iš Europos Sąjungos – dabar tai būtų išdavystė, nes mums paskirta saugoti rytinį kuorą krikščioniškosios Europos Sąjungos pilies...“ (Algirdas Patackas. Atviras laiškas Mantui Adomėnui, 2014-02-10). Kitaip tariant, saugant Vakarų katalikiškąją krikščionybę nuo Rytų pravoslaviškosios krikščionybės, pagal Jungtinių Amerikos Valstijų scenarijų, „inkvizicijos lauže“ A. Patackas siūlo patriotiškai susideginti visiems likusiems Lietuvos gyventojams...

Toks jau jis, mūsų visų mylimas ir gerbiamas, lietuviškasis Don Kichotas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas… Tautos sąžinė, garbė ir balsas...