Kelias, kuriuo einame

Ar paskaičiavote, kiek liko dienų iki 25-ojo Sąjūdžio jubiliejaus? Gal apie trisdešimt. O ar jaučiate, kad Lietuvoje būtų ruošiamasi kaip nors šią datą paminėti? Ar praėjus nuo Atgimimo laikų vos ketvirčiui amžiaus jau nebesvarbu, kur mūsų Laisvėjimo kelio pradžia? „Sąjūdis – tai tu ir aš. Sąjūdis – tai Lietuva. Sąjūdis – tai amžinas ginčas su sąžine“, - tokie žodžiai nuskambėjo vienoje pirmųjų „Atgimimo bangos“ TV laidų. Šiuos žodžius, minint Sąjūdžio penkioliktąjį jubiliejų, šventiniame Seimo posėdyje pacitavo šio rašinio autorė ir paprašė balsuoti, kurie Seimo nariai tariasi su savo sąžine, kai priiminėja Lietuvai ir jos žmonėms svarbius įstatymus. Salėje kilo lengva sumaištis, kai dalis tautos išrinktųjų pasipiktino tokiu tiesmukišku klausimu. Profesorius Vytautas Landsbergis pabrėžė, kad vykęs bandymas pasitikrinti, tačiau rankas pakėlė vos keli Seimo nariai. Tuometis parlamento pirmininkas Artūras Paulauskas nespėjo nė susivokti, kaip kažkokia sąjūdžio eilinė drįsta skelbti balsavimą iš Seimo tribūnos, nes tai esanti jo prievolė...

Nuo tos dienos prabėgo dešimt metų. Dabar tektų keisti klausimo Seimo nariams formuluotę. „Ar dar turite su kuo pasitarti?" - derėtų pasidomėti. Tautos Atstovybėje dedasi keisti dalykai, kai dirbama ne rinkėjų gerovei, jų interesų gynimui. Tarsi būtų vykdoma nematomo dirigento valia, nuo kurios vis didėja nepasitikėjimas LR Seimu, kitados vadintu LIETUVOS ŠIRDIMI, ir galiausiai pačia valstybe. Kaip turi jaustis žmonės, kurių dvasinė būsena, gyvenimo būdas tebėra nutvieksti Sąjūdžio idealistinių siekių?

Pamenate, Sąjūdis buvo prieš lengvatų bei privilegijų suteikimą nomenklatūrai? „Drakonas žuvo. Drakonas – gyvas“, - galėtume skelbti, nes priviso valdžiažmogių privilegijų ir išbujojo monolitinis darinys – valdžios partijų nomenklatūra. Sutrikę rinkėjai, regis, renka pačius geriausius Tautos gelbėtojus, o atsibudę po rinkimų nakties pamato, kad išrinko vos ne tuos pačius. Taigi, trauktis nebėra kur, nes Seimas kėsinasi į svarbiausiąją valstybės ląstelę – šeimą. Vis tobulinami vaikų teisių apsaugos įstatymai, taikytini šeimose augančioms atžaloms. Pasiklausius TV laidose iš rinkėjų besityčiojančių dviejų ciniškų Seimo narių – Onos Valiukevičiūtės ir Rimantės Šalaševičiūtės - galima susidaryti įspūdį, kad joms suteikta privilegija įsiveržti į šeimą ir pažeisti svarbiausiąją vaikų teisę – TURĖTI TĖVUS. Dabar Seime kuriami įstatymai leidžia atimti vaikus iš šeimų, apgyvendinti juos pas globėjus, šeimynose ar vaikų namuose. Vadinasi, ne tėvų teisės bus apribojamos, o vaikas praras teisę turėti šeimą. O gal tos dvi Seimo bobelės imtųsi ginti valdiškų globnamių vaikų teises? Kiek ten niekinamų, fiziškai ir dvasiškai prievartaujamų, pagaliau, badu marinamų vaikų? Kokius žvėriukus „kepa“ valdiški globnamiai, kuriems valstybė kasmet skiria šešis kartus didesnį kiekį lėšų vieno vaiko išlaikymui, nei gali sau leisti normali vidutiniokų šeima?

Gal jau metas liautis apatiškai stebėti, kas vyksta Lietuvoje, kai valdžia nepaiso Tautos refendumo sprendimo atominės elektrinės statybos klausimu, kai, pamindama LR Konstituciją ir Orhuso konvenciją, forsuoja skalūnų dujų žvalgybos bei gavybos procesus, nepasitarusi su žmonėmis ir nepaisydama jų protestų. Kyla ir nauja pasipriešinimo banga dėl leidimo parceliuoti žemę užsieniečiams. Visą ilgą Sąjūdžio dvidešimtpenkmečio kelią neslopsta protestai prieš svetimtaučių kėsinimąsi į mūsų gimtąją kalbą. Vadinasi, jau metas stoti į naują Baltijos kelią, ginant mūsų kalbą, žemę ir valstybę, o gal ir mūsų vaikų teisę turėti biologinius tėvus. Mažytė, tačiau drąsi Islandija pirmoji pripažino Lietuvos valstybės Nepriklausomybę, taigi, dera iš jos pasimokyti ir sukurti Visuotinę Tautos Konvenciją „Dėl valstybinių struktūrų nesikišimo į šeimos vidaus reikalus politikos“. Dviem minėtosioms Seimo moterėlėms reikėtų įsisąmotinti, kad metas atskirti kriminalinius nusikaltimus bei bausmes už juos nuo mistinių žmogaus teisių gynimo, faktiškai tas teises ir paminant.

Šeima ir bendruomeninė aplinka formuoja pilietį. Pastarasis renkasi kelią, kuriuo eidamas tobulina valstybę ir gludina jos struktūras. Metas savyje užmušti vamzdinį regėjimą turinčią reptiliją, instinktyviai besirūpinančią savo egzistencija. Trauktis nebėra kur, nes praradę savo tapatybę arba leisdami ją atimti, pamesime kelią Lietuvon. Tik mankurtai nežino, kaip pasirinkti kelią. Jei nenorime, kad Tautos Atstovybė LR Seimas ar vietiniai savivaldybių karaliukai ir toliau iš mūsų tyčiotųsi, turime rinktis Vienybės kelią.