Keturioliktoji „Lietuvos muzikologija“: muzikos tyrimų keliais

2013 m. pabaigoje pasirodė keturioliktasis „Lietuvos muzikologijos“ žurnalo tomas, kurį išleido Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Tai kartą per metus leidžiamas periodinis mokslinių straipsnių rinkinys, kuriame daug dėmesio skriama Lietuvos muzikiniam gyvenimui. Nauja šiame numeryje yra tai, kad atsigręžiama į šaltinių publikavimo ir jų mokslinio komentavimo tradiciją, spausdinami unikalūs, lietuvių kalba dar neskelbti autentiškų XVII a. pradžios tekstų vertimai.

Žurnalą atveria gyvas istorinis XIX a. Vilniaus koncertinio gyvenimo paveikslas. Remdamasi gausia faktologine ir archyvų medžiaga, Vida Bakutytė studijoje „Kamerinės instrumentinės muzikos koncertai Vilniuje XIX a.: epochinė kaita ir dinamika“ pateikia XIX a. Vilniaus dvaruose, miestiečių salonuose ir koncertuose skambančios kamerinės instrumentinės muzikos panoramą, nagrinėja vaikų vunderkindų, jų mokytojų, koncertavusių virtuozų ir jų repertuarų, autorinių stilių interpretavimo klausimus. Emigracijoje ir sovietinėje tikrovėje sukurtų muzikinių karo vaizdinių skirtumus savo straipsnyje „Karo įvaizdinimas Vytauto Bacevičiaus ir Eduardo Balsio muzikoje“ gvildena Rūta Stanevičiūtė.

Originalius sugretinimus ir įdomias įžvalgas pateikia Liublianos universitete dėstantis slovėnų muzikologas Gregoro Pompe straipsnyje „Postmodernieji Baltijos ir Balkanų ryšiai: Broniaus Kutavičiaus ir Veljo Tormio muzikos ryšys su slovėnų kompozitoriaus Lojze’s Lebičo muzika“. Jame gvildenama sovietinio bloko amžininkų Tormio, Kutavičiaus ir slovėno Lebičo kūrinių mentalinės bendrystės mįslė. Rezistenciška laikysena oficialios politinės doktrinos atžvilgiu padiktavo jiems heterogenišką postmodernistinę stilistiką puoselėjant rituališkumą, garsų erdvinę kinezę, žanro novacijas, istorinių liaudies instrumentų skambesio ženklinimą. Postmodernistinių priemonių arsenalo paletės, gausiai taikomos Kutavičiaus, Lebičo ir Tormio kompozicijose, suvokiamos kaip individualaus kelio į Vakarų Europos radikalųjį modernizmą atvėrimas.

Atskiras dėmesys šiame „Lietuvos muzikologijos“ tome skiriamas semiotikos studijoms – lietuviškų operų ir atlikimo praktikos tyrimams. Inga Jankauskienė straipsnyje „Konvencinės ir egzistencinės semiotikos taikymas operos analizėje“ gvildena ir praktiškai taiko Eero Tarasti struktūralistinės ir egzistencinės muzikos semiotikos teorijos aspektus, analizuoja skirtingas naratyvines Jono Tamulionio, Jurgio Gaižausko ir Zitos Bružaitės operų formavimo strategijas ir traktuotes. Lina Navickaitė-Martinelli straipsnyje „Semiotinės muzikos atlikimo meno teorijos link: reikšmingosios sąvokos, modeliai ir perspektyvos“ gilinasi į sudėtingą muzikinės partitūros realizacijos, atlikimo proceso semiozės sistemą. Pristatomi ir aptariami semiotinės atlikimo meno teorijos modeliai, padedantys iškoduoti atlikėjų generuojamus ir siunčiamus muzikinius, kultūrinius ir socialinius pranešimus.

Žurnalo centre – trys aspektiškos dabarties kompozicinių tendencijų studijos, skirtos naujųjų muzikos genotipų ir formavimo procesų pokyčių tyrimams. Panoraminis postmodernistinis muzikos žanro (genotipo) procesų vaizdas ir naujųjų tendencijų dekonstrukcija pristatoma Gražinos Daunoravičienės studijoje „Postmodernistinė meno kategorijų būtis: muzikos žanro procesai, aplinkos ir trajektorijos“. Teoriniu požiūriu čia interpretuojamas postmodernistinio posūkio padarinys, sukėlęs institucionalizuotų meno teorijų kategorijų ir sąvokų turinio krizę. Aptariant muzikos žanrų mini ir makrosistemų rekursyvinį saviorganizuojančios sistemos pobūdį, toliau plėtojamas laisvojo žanro (librožanro) fenomenas ir siūlomos žanro struktūros analizės schemos. Konkrečios laisvųjų žanrų realizacijos apraiškos Latvijos instrumentinėje muzikoje, konkrečiai Pēterio Vasko taikomi librožanrų tipai, išsamiai aptariami Ilonos Būdeniecės straipsnyje „Librožanras latvių kompozitoriaus Pēterio Vasko kūryboje“. Į diskusiją įtraukiantis Marinos Pereverzevos tyrimas „Muzikos mobilumas kaip naujosios muzikos žanro genotipas“ iškelia XX a. kompozicijos požymį – mobilumą. Šis kaskart vis naujai skambantis konstrukcijų rinkinys, beveik nenuspėjama, būdinga ne tik konkrečiam kūriniui, bet ir konkrečiam atlikimui forma kristalizavo naują XX a. muzikos genotipą. Analizuodama reprezentatyvias XX a. mobiliąsias kompozicijas, jų organizavimo modelius, autorė interpretuoja per struktūrinės idėjos prizmę ir tuo pagrindu diferencijuoja skirtingo struktūrinio stabilumo lygmens mobiliąsias, kintamąsias ir modulines formas.

Du žurnalo straipsniai skiriami XX a. muzikos komponavimo technikų problemai. Svetimos muzikinės medžiagos rekomponavimo praktikas ir kvodlibeto praktikų atspindžius XX a. koliažo technikos kompozicinių principų kontekste tyrinėja Aistė Valentaitė ir Audra Versekėnaitė. Jų straipsnyje „Kvodlibeto kompozicinių principų apraiškos XX a. koliažuose“ aptariama senovinių ir šiuolaikinių kvodlibetų tipologinė įvairovė, tapatumai ir skirtumai, motyvuojama senųjų kompozicinių technikų aktualizavimo problema. Avangardo teorinę klasiką nagrinėja Tatjanos Caregradskajos straipsnis „Garso ataka Olivier Messiaeno muzikoje. Totaliojo serializmo patikslinimas“. Čia Messiaeno ritminio etiudo Nr. 2 iš ciklo „Mode de valeurs et d’intensites“ ir kompozitoriaus traktato „Traite de rythme, de couleur et d’ornithologie“ pagrindu ryškinamas bendrasis serijų rikiavimo principas, atsiskleidžiantis įvairių parametrų vienetų progresijomis. Straipsnio autorė remiasi Domo Moquereau iškelta ir Messiaeno toliau plėtojama visumine grigališkojo giedojimo samprata.

Muzikologinę žurnalo dalį užveria Saulės Šerytės ir Laimos Budzinauskienės straipsnis „Giulio Caccini „La nuove musiche“ pratarmė: šaltinis ir jo komentarai“. Pirmą kartą lietuvių kalba skelbiamas Giulio Caccini „La nuove musiche“ pratarmės vertimas. Tai unikalus XVII a. pradžios tekstas, aptariantis baroko vokalinės muzikos ornamentikos klausimus ir turintis didelę praktinę reikšmę Lietuvos vokalistų atlikimo stilistikos praktikai ir akiračio plėtimui. Vertimo autorės pateikia ir išsamius paaiškinimus, barokinės ornamentikos problemą komentuoja ir Caccini amžininkų traktatuose.

Etnomuzikologinėje žurnalo skiltyje Lijana Šarkaitė-Vilums skelbia formulinių dainų ir formulinių pasakų atlikimo tyrimą „Lietuvių formulinės dainos ir formulinės pasakos: atlikimo aspektas“. Atidžiai žvelgiama į formulinių dainų ir pasakų įvairovę, kurią sudaro rečituojamos ir deklamuojamos pasakos, taip pat pasakos su dainuojamaisiais intarpais, ieškoma jų atlikimo aspektų sąlyčio taškų ir skirtumų. Dalia Urbanavičienė toliau plėtoja savąją etnochoreografijos fiksavimo sistemą ir ją taiko sutartinių giedojimo ir šokimo sinkretikos (giedojimo, judesio, instrumentinio muzikavimo ir poetinio teksto sintezė) tyrimams. Straipsnyje „Sutartinių sinkretizmas: giedojimo ir šokimo (žaidimo) būdų sąveikos tyrimai“ išsamiai aprašomi devyni naujai išskirti sutartinių giedojimo būdai, išsiaiškinti tyrinėjant sutartinių choreografiją, išryškėja skirtingų choreografijų ir muzikinių ypatybių sąsajos.

„Lietuvos muzikologijos“ XIV tomo prieduose skelbiamos studijų ir mokslo straipsnių rinkinio „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911): jo laikas ir mūsų laikas“ (sudarytojos Gražina Daunoravičienė ir Rima Povilionienė, Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2013) recenzentų kalbos, pasakytos 2013 m. lapkričio 8 d., knygos pristatymo metu. Konceptualus leidinio pristatymas atskleidė daug skirtingų išeities pozicijų ir įžiebė intelektualinę įtampą, tad išsakytos mintys ir pastabos tampa svarbiu lietuvių muzikinės kultūros įvykių istoriškumo ir dokumentavimo šaltiniu. Straipsnių rinkinio pristatymo medžiaga skelbiama kaip reikšmingas čiurlionistikos studijų ir jų perspektyvos dokumentas.