Ko siekia N. Venckienė? Teisingo teismo

Įvyko tai, ko labiausiai bijojo mūsų valdžios elitas. Paskutinis Garliavos įvykių mohikanas, p. Neringa Venckienė, tapo pasiekiama tik teisiniu keliu. Lietuvoje visi taškai ant „i” atrodytų sudėlioti. Buvo pedofilija ar nebuvo? Lietuviškas teismas pasakė – „nebuvo”. Kaip būtų gera ir lengva atsipūsti. Bet dagtis padegtas, ugnis palengva rusena.

Kol neįvyko sprogimas, pabandykime išsiaiškinti, kas vyksta ir ką turėtų daryti visuomenės rinkta tautos atstovybė, kuriai diriguoja teisininkai profesionalai. Dirigentams pavyko viena – įtikinti Seimo vadovybę ir vyriausybę, kad apie teisingumo problemų sprendimą jie nieko neišmano. Tokie gana aiškūs pasisakymai sklido iš praėjusios kadencijos Seimo vadovybės ir vyriausybės. Dabartinis Seimo vadovas kol kas dar neskuba stoti į neišmanėlių gretas, bet vienas iš jo pavaduotojų Algirdas Sysas aiškiai pasakė, kad spręsti p. Neringos problemą Seimui padės konstitucinės teisės žinovas, profesorius Vytautas Sinkevičius. Sunku pasakyti, padės ar nepadės, bet galima numanyti, kad į pagalbą atskubės ir pats Konstitucinis Teismas, juk problema rezonansinė. Konstitucinis Teismas jau padėjo valdžios elitui ir, žinoma, sau, išspręsdamas atlyginimų reikalą. Anot Konstitucinio Teismo pirmininko R. Urbaičio, „Konstitucijoje užkoduoti patys svarbiausi pasauliniai demokratijos ir konstitucinės teisės pasiekimai“. Reikia manyti, kad vienas iš tokių pasiekimų turbūt yra ir tai, kad į šį teismą gali kreiptis tik elitas.

Tiesa, čia vėl iškilo nauja bėda: kultūros žmonės, kurie nėra tas elitas, žada išsirengti nuogai – ne, ne Garliavoje, Klonio gatvėje, bet Vilniuje. Mat nebėra ko prarasti, gaunant apie tūkstantį litų. Manau, kad ir geriausiems teisės žinovams bus sunkoka nukreipti juos į psichuškę. O apie pensininkus nėra ko ir kalbėti, šie turbūt utilizuosis patys.

O dabar grįžkime prie buvusios teisėjos, Seimo narės, kurios taip nemėgsta pumprickaitės ir kai kurie kiti laidų vedėjai bei politikos apžvalgininkai, įskaitant ir Kęstutį Girnių, reikalų. Pabandykime į situaciją pažvelgti ne iš valdžios, bet iš eilinio „nesubrendusio” (šį terminą prisiuvo taip pat profesionalai „mokslininkai”), piliečio regos taško.

Išrinkta į Seimą, p. Neringa buvo pasiruošusi dirbti savo darbą kaip ir jos frakcijos nariai. Ji yra teisininkė, kaip teisėja turėjo gerą reputaciją. Į politikės kelią ją pastūmėjo visiems gerai žinomi tragiški įvykiai. Kai kurie jos kritikai teigia, kad atėjusi į Seimą ji rūpinsis tik savo reikalais, bet jos bėdos, kaip matome, yra tik fragmentas bėdų, kankinančių visą valstybą, kurios teisinė sistema yra galutinai degradavusi. Nors p. N. Venckienės supratimą apie teismų sistemos pertvarką taip pat slegia universitete suformuotos pažiūros, galbūt laisvoje šalyje papildžiusi savo žinias ji prisidėtų prie mūsų teisėsaugos reanimacijos.

Ko siekia p. Neringa šiuo metu? To paties, ko, mano supratimu, siektų kiekvienas protaujantis asmuo – teisingo teismo, teisė į kurį įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str.

Tokio teismo Lietuva neturi nuo 1995 metų. Vien todėl N. Venckienė ir atsidūrė ten, kur dabar yra. Ar teisingai ji padarė išvykdama? Šiuo metu bandoma įtikinti visuomenę, kad kaip Seimo narė ji sulaužė priesaiką, nedalyvaudama Seimo posėdžiuose. Manau, kad tai demagogija, nutylint, kas galėjo įvykti arba įvyktų, jai grįžus. Žiniasklaida ir Seimas nutyli, ką leista padaryti N. Venckienės atžvilgiu – panaikinti neliečiamybę, SUIMTI AR KITAIP SUVARŽYTI jos laisvę. Įvertinant Lietuvoje „pabaigtą” pedofilijos bylą – tai daugiau negu pavojinga, nes šiame žaidime ji liko paskutinis žaidėjas.

Kokias galima prognozuoti šio žaidimo pasekmes, pasirinkus vieną iš scenarijų – ekstradiciją arba mandato atėmimą?

Lietuvos Respublikos Seimas buvo išprievartautas iš anksto duoti sutikimą, kad būtų suimtas jo narys ar kitaip suvaržyta jo laisvė, nors galėjo apsiriboti neliečiamybės atėmimu. Bet tam proto neužteko – 80 Seimo narių patikėjo profesionalais ir nusprendė kitaip. Jeigu bylą nagrinės Teisingas teismas ir šio teismo sprendimas bus kitoks, kas yra tikėtina, mūsų Seimo nariams teks nuryti karčią piliulę. Bet jei bus nuspręsta atimti Seimo nario mandatą ne teisminiu keliu, parlamentui tenkanti atsakomybės dozė bus daug didesnė. Juk užuot pareikalavęs, kad teisminė valdžia vykdytų jai pavestas funkcijas, Seimas imtųsi neteisinių veiksmų, siekdamas neutralizuoti šį reikalą, atimant mandatą už posėdžių nelankymą, visai neatsižvelgdamas į  priežastis. Seimas taptų jau ne šio nešvaraus žaidimo bendrininku, bet iniciatoriumi, siekiančiu užglaistyti problemą ir taip prisiimančiu visą atsakomybę. O nepriklausomi teisininkai, sukūrę visą šį balaganą, liks tik nepriklausomi stebėtojai.