Komunisto Nausėdos kalba okupacijos, genocido ir sovietmečio aukų pagerbimo ceremonijoje

Gerovės valstybės kūrėjas, Sąjūdžio laikais įstojęs į TSRS komunistų partiją ir taip iš jos ir neišstojęs, Gitanas Nausėda perskaitė kalbą, skirtą birželio 14-osios įvykiams.

Mielieji,

dėkoju visiems ir kiekvienam, kas šiandien susirinkote pagerbti stalinistinio teroro aukų.

Prieš 84 metus Lietuva prarado nepriklausomybę. Prieš 83 metus pirmą kartą taip skaudžiai patyrėme, ką iš tiesų reiškia – ir kiek kainuoja – nebūti laisviems.

Birželio 14-ąją iš mūsų visuomenės audinio buvo išplėšti daugelis šviesiausių ir gabiausių žmonių.

Karo išvakarėse sovietinis totalitarinis režimas sąmoningai nusitaikė į to meto Lietuvos politikos, ekonomikos, kultūros, švietimo elitą.

Okupantai taikėsi į mus, kad ištrintų tautos valią priešintis priverstinei sovietizacijai.

Taikėsi, kad pažemintų. Palaužtų. Sunaikintų.

Tačiau Lietuvos žmonės atsilaikė. Atlaikė trėmimus, ištvėrė baisius karo ir masinių žudynių metus, išliko savimi ilgus okupacijos dešimtmečius – iki pat Kovo 11-osios.

Vienas dalykas, kurio neįstengė sunaikinti sovietinis režimas, buvo mūsų istorinė atmintis. Visą laiką, kol buvome lyg žaislas svetimose rankose, laužomi ir mėtomi, mes išlaikėme aiškią laisvos ir nepriklausomos valstybės viziją. Atsiminėme nesuskaičiuojamas aukas, kurių pareikalavo mūsų nelaisvė. Atsiminėme tuos, kurie narsiai kovojo už laisvę, tuos, kurie buvo išplėšti iš mūsų tarpo, kaip ir tuos, kurie galiausiai sugrįžo.

Dabar, kai vėl taip aiškiai jaučiame ilgaamžę kaimynų pagiežą ir girdime daugybę grasinimų, mūsų gebėjimas atminti – nepaprastai svarbus. Galbūt – net pats svarbiausias.

Šiandien mes susirinkome, kad dar kartą paliudytume, kad esame laisvi ir nepriklausomi. Ir kad prisimename.

Kiekvienas ištartas vardas, kiekviena perskaityta pavardė šiandien – didi ir nepakartojama istorija. Kiekvienas mūsų atminimo žodis ar veiksmas – šiandien – žymi tai, ko mums nepavyko išsaugoti. Ko galbūt pritrūko mums, kaip piliečių bendruomenei.

Tad būkime tie, kurie šias istorijas pažįsta. Būkime tie, kurie jas pasakoja karta iš kartos, diena iš dienos. Pasakoja tam, kad jos nesikartotų. Tam, kad dabar ir per amžius gebėtume atskirti šviesą nuo tamsos, kaip ir gėrį – nuo klastingiausio blogio. Tam, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė visada atspindėtų mūsų įsipareigojimą tiesai ir vilčiai.

Ačiū, kad esate. Ačiū, kad prisimenate!