Konstitucinis teismas leido teisėjams nevykdyti Konstitucijos

Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas. Nuotr. facebook.com

Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, atsakyme Teisėjų tarybai dėl jo viešų pasisakymų, pareiškė, kad Lietuvos teisingumo sistemoje matantis teismų savivaldos institucijų ir teisėjų pareigų nevykdymą, aukščiausiųjų teisminių instancijų nekompetenciją. Manantis, kad demokratinėje visuomenėje apie tokius klausimus privalo būti diskutuojama atvirai. Nemato nieko blogo nes teisėjų bendruomenė neturėtų būti kažkoks uždaras klanas, kuris vengia probleminių klausimų. Manau tas uždarumas kaip tik ir lemia žemą teismų autoritetą visuomenėje.

Konstitucinis Teismas nenagrinėja bylų, o saugoja Lietuvos Respublikos Konstituciją, tyria ir aiškina teisės aktų atitiktį Konstitucijai, bet ir jo veikla negali būti uždara. Todėl noriu paviešinti šios valstybės institucijos faktą, kuris nepuošia jos mundurą.

Šios informacijos autorius (toliau Pareiškėjas), ėjo daugiabučio namo butų savininkų bendrijos valdybos nario pareigas ir vykdė Bendrijų įstatymo ir Bendrijos įstatais nustatytas pareigas ir suteiktas teises, o taip pat prižiūrėjo sūnaus butą ir buvo įgaliotu jo atstovu bendrijoje, valstybinėse, privačiose įstaigose ir bendrosios kompetencijos teismuose. Pastebėjęs, kad mokėtina suma už bendros nuosavybės objektų priežiūrą, naudojimą, valdymą jų savininkams apskaičiuojama pažeidus Civilinio kodeksą ir valdybos pirmininkui nenorėjus pašalinti pažeidimų, pateikė teismams keturis ieškinius.

Esminis visų bylų klausimas buvo tas pats - mokėtinos sumos apskaičiavimo bendrosios nuosavybės objektų savininkams teisėtumas ir teisingumas. Penkis metus bylą nagrinėjo teismai, bet ginčo neišsprendė, nes teisėjai nepriėmė sprendimo dėl ginčo esmės. Byloje Nr.2A-1907-640/2012 (apygardos teismo teisėja Rūta-Venulytė-Jankūnienė) panaikino pirmos instancijos teismo sprendimą, nors jis buvo priimtas remiantis CK 4.73 str. 3 dalies nuostata, nurodžiusi, kad teisėjas peržengė ieškinio ribas. Byloje Nr. 2-3927-141/2013 (apylinkės teismo teisėja Nijolė Tankevičienė) ir byloje Nr.2-1373-541/2015 (apylinkės teismo teisėja Jolanta Vėgelienė) ieškinius atmetė, nes Civiliniame kodekse nerado ieškovo teisių gynybos būdo. Byloje Nr. 2-112-864/2015 (apylinkės teismo teisėja Ramunė Mikonienė) ieškinį atmetė dėl tariamo pavėlavimo pateikti ieškinį.

Apygardos teismas paliko nepakeistus apylinkės teismo sprendimus, o Aukščiausiasis teismas atsisakė priimti skundus dėl sprendimų panaikinimo, net esant absoliučiam jų negaliojimų pagrindui. Ginčas iš esmės neišspręstas, mokėtina suma skaičiuojama neteisėtu būdu ir neteisingai, pažeidžiant Civilinio kodekso nuostatas.

Gindamas namo bendrosios nuosavybės objektų 50 savininkų teises, pareigas ir įstatymų saugomus interesus, Pareiškėjas patyrė materialinių nuostolių, nes sumokėjo visas teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjai pažeidė Konstitucijos ir įstatymais jo saugomas teisės: a) vykdyti Bendrijų įstatymu nustatytas bendrijos valdybos nario pareigas ir ginti bendrojo naudojimo objektų savininkų teisę ir pareigą mokėti už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, naudojimą, valdymą tiek, kiek priklauso pagal įstatymus; b) teisę būti proceso dalyviu, turinčiu suinteresuotumą bylos baigtimi; c) teisę atstovauti sūnų visų instancijų teismuose su visomis įstatymų nustatytomis teisėmis; d) teisę reikalauti atlyginti žalą dėl neteisėtų ir neatliktų teisėjų veiksmų nagrinėjant bylą; e) teisę nušalinti ir reikalauti, kad nesvarstytų ir nepriimtų sprendimų teisėjai byloje, kurie padarė žalą ir yra atsakovais toje byloje.

Petras Navikas.

Pagrindinis klausimas - teismai nepriėmė sprendimo dėl ginčo esmės - dėlmokėtinos sumos apskaičiavimo teisėtumo ir teisingumo, kuris aktualus ne tik Pareiškėjui, bet namo ir TŪKSTANČIAMS KITŲ DAUGIABUČIŲ GYVENAMŲJŲ NAMŲ BUTŲ SAVININKAMS. Todėl paprašė Konstitucinio Teismo ištirti ir išaiškinti ar neprieštarauja Konstitucijai Civilinio kodekso, Civilinio proceso kodekso, kitų įstatymų nuostatos, kurios suteikė galimybę teisėjams pažeisti Pareiškėjo, jo sūnaus ir kitų namo bendrojo naudojimo objektų savininkų teises, pareigas, Konstitucija ir įstatymais saugomus interesus.

Konstitucinis Teismas atsisakė priimti prašymą, ištirti ir išaiškinti ar Civilinio kodekso, Civilinio proceso kodekso, kitų įstatymų nuostatos, kurios suteikė galimybę teisėjams pažeisti Pareiškėjo, jo sūnaus ir kitų namo bendrojo naudojimo objektų savininkų teises, pareigas ir įstatymais saugomus interesus neprieštarauja Konstitucijai (2020-09-15 sprendimas KT167-A-S153/2020). Atseit, Pareiškėjas neturi teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes teismai nepažeidė jo konstitucinių teisių ar laisvių. Pareiškėjo pateikti klausimai nežinybingi Konstituciniam Teismui. Nenurodyta kuriam Lietuvos teismui jie žinybingi ir nepaaiškinta, kodėl nepersiuntė prašymo neįvardintam teismui juos išspręsti. Konstitucinis Teismas neatliko konstitucinės pareigos, neužkardino Konstitucijos pažeidimų, kurie leidžia teisėjams nevykdyti Konstitucijos ir jos 109 straipsnio – nustatyti teisingumo.

Prašymas pagrįstas žemiau nurodytais tikrais faktais ir argumentais.

I

Pareiškėjas pirmos instancijos teismui pateikė įrodymus, kuriais patvirtino, kad buvo išrinktas namo bendrijos valdybos nariu ir pagal Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 4, 9, 16 straipsnius turėjo teisę ir pareigą atlikti nustatytas funkcijas ieškinyje konstatuotų bylų nagrinėjimo teismuose metu. Eidamas šias pareigas ir susipažinęs su ankstesnės valdybos veikla, pastebėjo, jog valdyba 8 metus nebuvo sušaukusi visuotinių susirinkimų ir nepateikusi ataskaitų apie bendrijos veiklą, Bendrijos pirmininkas savavališkai didino butų ir kitų patalpų savininkams mokėtiną sumą už paslaugas, pasisavino ir ne pagal paskirtį panaudojo nemažai BDN objektų savininkų lėšų. Bendrijos buhalteris pasididino darbo užmokestį. Mokėtina suma iki 2005 m. balandžio 1 d. buvo skaičiuojama butų ir kitų patalpų savininkų daugumos balsais 2003 m. sausio 29 dienos susirinkime nustatyta tvarka: išlaidas, susijusias su BN objektų priežiūra ir naudojimu, paskirstė butams po lygiai (CK 4.73 straipsnis 3 dalis), o buitinių atliekų išvežimo išlaidas – proporcingai buto plotui. Tačiau nuo 2005 m. balandžio 1 d. Bendrijos buhalteris Mokėtiną sumą už bendrosios dalinės nuosavybės objektų (toliau -BDN objektai) priežiūrą, naudojimą, valdymą (toliau – Mokėtina suma) pradėjo skaičiuoti proporcingai buto plotui, nors butų ir kitų patalpų savininkai ir neturintys butų ir kitų patalpų name BDN objektų savininkai nebuvo nustatę tokio mokėtinos sumos apskaičiavimo būdo. Sąskaitose Mokėtinai sumai apskaičiuoti nebuvo nurodyti CK 4.76 straipsniu nustatyti duomenys (pajamos, išlaidos ir jų gavimo/apmokėjimo dalys).

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų savininkai, kurie neturėjo butų ir kitų patalpų name (o tokių buvo 15 - ka), pagal Bendrijų įstatymą neturėjo teisės būti bendrijos nariais. Bendrijos valdyba jiems nuosavybės teise priklausantį bendrojo naudojimo objektų dalį naudojo neturinčių nuosavybės teisės butų ir kitų patalpų savininkų reikmėms tenkinti, nekompensuodami už tai. Šie asmenys prašė pareiškėjo padėti apginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus, susijusius su jų turto priežiūra, naudojimu, valdymu ir disponavimu.

Bendrija nebuvo sudariusi komisijos nei paskyrusi asmens ginčams tarp Bendrijos pirmininko ir BDN objektų savininkų ir valdybos narių nagrinėti. Pareiškėjas, kaip valdybos narys negalėjo teikti ieškinį bendrijai (valdybai), kurios buvo narys, nes būtų tapęs ieškovu ir atsakovu. Ši aplinkybė sąlygojo tai, kad Pareiškėjas buvo priverstas BDN objektų savininko - sūnaus vardu ir jam pritarus kreiptis į teismą Mokėtinos sumos už BDN objektų priežiūrą, naudojimą, valdymą, disponavimą apskaičiavimo teisėtumo ir teisingumo klausimu. Sūnaus vardu parengė ieškinius ir kitus procesinius dokumentus. Nurodė savo adresą siunčiamiems procesiniams dokumentams gauti ir pasiėmė iš pašto atsiųstus dokumentus. Neturėdamas aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, Pareiškėjas sudarė sutartis su advokatais ir advokato padėjėja dėl teisinės pagalbos teismo posėdžiuose, nes pirmos instancijos teismai nepripažino pareiškėjo proceso dalyviu, turinčiu teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, sūnaus įgaliotu atstovu, nei trečiuoju asmeniu. Dalyvavo teismo posėdžiuose tik kaip advokatų ir advokato padėjėjo patarėjas. Apmokėjo teismų priteistas bylinėjimosi išlaidas visose bylose ir faktiškai patyrė žalą. Faktiškai jis buvo ginčo šalis, Bendrijos valdymo organo – valdybos narys, atliekantis Bendrijų įstatymo nustatytas jam funkcijas. Ginė 50 -ies BDN objektų savininkų, jų tarpe ir sūnaus teisę ir pareigą mokėti už BDN objektų priežiūrą, naudojimą, valdymą tiek, kiek priklauso pagal CK 4.76 straipsnį.

Remdamasis bylų duomenimis, Pareiškėjas parašė knygą „Teisingumo parodija (neišgalvota, o išgyventa istoriją)“, kurioje konstatuoti visų instancijų teismų ir teisėjų padaryti materialiosios ir proceso teisės pažeidimai, kuriais apribotos Pareiškėjo konstitucinės teisės ir laisvės, atlikti Civilinio kodekso ir Bendrijų įstatymo nustatytas teises ir pareigas, ginti viešąjį interesą.

Pirmos instancijos teismas byloje dėl materialinės ir moralinės žalos atlyginimo Nr. 2-6882-861-2019 (teisėja Donata Kravčenkienė) atmetė ieškinį ir Pareiškėjo - Bendrijos valdybos nario prašymus pripažinti teisę: a) atstovauti ir ginti BDN teisės objektų 50 -ies savininkų, jų tarpe sūnaus ir jo žmonos teises, pareigas ir įstatymo saugomus interesus (viešąjį interesą), b) būti proceso dalyviu, turinčiu teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir žalą patyrusiu asmeniu; c) BDN objektų savininkų - sūnaus Audriaus Naviko ir jo žmonos Aidos Navikienės įgaliotu atstovu teismuose su visomis įstatymo nustatytomis teisėmis ir įstoti į bylą trečiuoju asmeniu. Atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo ar CPK 56 straipsnio 1 dalis, kuria remiantis teismas neleido pareiškėjui atstovauti sūnaus Audriaus Naviko ir jo žmonos Aidos Navikienės civilinėse bylose, prieštarauja Lietuvos Konstitucijos 18 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai.

Vilniaus apygardos teismas (L. Bujokaitė, V. Kairevičius, J. Mardosevič, byla 2A-83-392/2020) paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nutylėjo ir nepriėmė procesinių sprendimų dėl apeliacinio skundo reikalavimų: a) priteisti iš Lietuvos Respublikos pareiškėjams turtinę žalą, patirtą dėl advokato samdos kasaciniams skundams surašyti, b) Vilniaus apygardos teismui nusišalinti nuo likusios ieškinio reikalavimų dalies nagrinėjimo ir perduoti šią dalį nagrinėti kitos apygardos teismui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (DOK-1905, D. Bublienė, A. Maciejevskij, A. Simniškis) atsisakė priimti kasacinį skundą. Neįvertino teisės taikymo aspektu nei vieno kasaciniame skunde konstatuoto argumento žemesnės instancijos teismų sprendimų panaikinimui pagrįsti ir jų nepaneigė. Nepriėmė procesinio sprendimo dėl kasacinio skundo reikalavimų: a) ar teisėtai ir pagrįstai pirmos instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, priimdamas sprendimą skundžiamoje byloje; b) kas turi priimti galutinį sprendimą dėl ginčo esmės ir nustatyti teisingumą ir kas privalo apmokėti kasatoriaus patirtas išlaidas advokatui samdyti, kai kasacinis teismas atsisako priimti kasacinį skundą.

Teismas skundžiamoje byloje pažeidė Pareiškėjo teisę, laiduotą Konstitucijos 18 straipsniu, 29 straipsnio 2 dalimi, 30 straipsnio 1 dalimi; Civilinio kodekso 1.136 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktais, 6.263 straipsniu, 6.272 straipsnio 2, 4 dalims; Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties patalpų savininkų bendrijų įstatymo 4, 9, 16 straipsniais.

Prašyta išaiškinti ar CPK 47 straipsnis, kuriuo pirmos instancijos teismas remdamasis atsisakė Pareiškėją įtraukti į bylą, nepripažino jo teisės vykdyti Bendrijų įstatymo nustatytų funkcijų – atstovauti ir ginti 50-ies asmenų teises, pareigas ir teisėtus interesus, būti proceso dalyviu, turinčiu suinteresuotumą bylos baigtimi ir žalą patyrusiu asmeniu, pagal turinį ir reguliavimo apimtį, neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, Civilinio kodekso 1.136 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktams, 6.263 straipsniui, 6.272 straipsnio 2, 4 dalims, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties patalpų savininkų bendrijų įstatymo 4, 9, 16 straipsniams.

II

Pareiškėjo sūnus su šeima išvykęs gyventi, turintys butą, garažo boksą name, išvyko į Belgiją gyventi ir dirbti. Negalėdami prižiūrėti ir tvarkyti reikalų, susijusių su šiuo nekilnojamuoju turtu, sudarė pavedimo sutartį su tėvu - pareiškėju pavedimo sutartį. Pavedė jam atlikti teisinius veiksmus, susijusius su jo nekilnojamojo turto administravimu, procesinių veiksmų atlikimu jo vardu TEISMO ir kitose institucijose, bei kitokius teisinius veiksmus. Pareiškėjui suteikė teisę vykdyti pasitelkti pavedimui vykdyti trečiuosius asmenis ir/ar perįgalioti šiuos asmenis pavedimui vykdyti (CK 6.757 straipsnis 1 dalis).

Vadovaudamasis suteiktomis teisėmis, Pareiškėjas atstovavo įgaliotojus Bendrijoje, UAB „Naujamiesčio būstas“, Vilniaus apygardos prokuratūroje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje, Žemės ūkio ministerijoje, advokatų kontorose. Įgaliotojų vardu, sprendė teisinius klausimus. Šios institucijos nereiškė Pareiškėjui jokių pretenzijų dėl Įgaliotojų atstovavimo, išskyrus pirmos instancijos teismą. Teismas nepripažino Pareiškėjo sūnaus įgaliotu atstovu, motyvuodamas, kad neturi aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, neatsižvelgdamas į jo sukauptą teisinio darbo patirtį. Teismas šiuo veiksmu pažemino Pareiškėjo orumą (Konstitucijos 21 straipsnis), nes, būdamas Lietuvos Respublikos Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininku, sprendė teisinius ginčus tarp mokesčių mokėtojų ir mokesčių inspektorių. Eidamas Lietuvos Respublikos Azartinių lošimų priežiūros komisijos nario pareigas, prižiūrėjo azartinius lošimus reglamentuojančių įstatymų taikymą ir vykdymą, teikė teismui skundus dėl šio įstatymo pažeidimų. Dirbdamas konsultacinėje firmoje, atstovavo trečiuosius asmenis teismuose mokesčių bylose. Vilniaus apygardos administracinis teismas du kartus kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo PVM apskaičiavimo klausimu ir dėl Prezidento dekreto atitikties Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pripažino įrodymus pagrįstais ir teisėtais. Yra parašęs penkias knygas šiais klausimais. Taigi, neturėdamas aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo, yra sukaupęs nemažą patirtį įstatymų priežiūros ir jų taikymo klausimais.

Dėl konstatuotos aplinkybės, Pareiškėjas turėjo visose bylose pasitelkti advokatus ir advokato padėjėja padėti atlikti procesinius veiksmus teismo posėdžiuose. Tačiau ir šiuo atveju teismas nepripažino teisėtu Įgaliotojų atstovu, o pripažino tik advokato ir advokato padėjėjos pagalbininku (56 straipsnis 3 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti Konstitucija (6 straipsnis). Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18 straipsnis). Žmogaus teisių negalima varžyti (29 straipsnio 2 dalis). Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai . Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (109 straipsnis). Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (110 straipsnis 1 dalis). Civiliniu kodeksu nustatyta, jog civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš šio kodekso ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ir kitokių sandorių (136 straipsnis 2 dalis 1 punktas). Pavedimo sutartimi įgaliotojas gali pavesti įgaliotiniui atlikti teisinius veiksmus, susijusius su įgaliotoju viso ar dalies turto administravimu, procesinių veiksmų įgaliotojo vardu TEISMO ir kitose institucijose, bei kitokius teisinius veiksmus (6.757 straipsnis 1 dalis).

Taigi Konstitucija ir Civiliniu kodeksu nustatyta, kad asmenys gali įgalioti kitus asmenis atstovauti juos teismuose bei kitose institucijose ir nenustatyta papildomų sąlygų, pavyzdžiui, turėti aukštąjį universitetinį teisinį įslavinimą, ar būti advokatais, advokato padėjėjais.

CPK nustatyta, kad asmenys gali vesti savo bylas patys arba per atstovus (51 straipsnis). Įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime (59 straipsnis), bet ne CPK 51 straipsnyje. Tais atvejais, kai teismo posėdžio pirmininkas ar kitas bylą nagrinėjantis teisėjas mano, kad šalis arba trečias asmuo be atstovo pagalbos nesugeba (nesugebės) tinkamai ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, kad jiems būtų atstovaujama procese, ir dėl to atidėti bylos nagrinėjimą. Šaliai arba trečiajam asmeniui nepasinaudojus teismo pasiūlymu pasirūpinti atstovavimu, byla nagrinėjama toliau (161 straipsnis 2 dalis).

Taigi teismui nesuteikta teisės neleisti ginčo šaliai dalyvauti ir šalies įgaliotam atstovui atstovauti šalį byloje. Teismui nepripažinus Pareiškėjo sūnaus įgaliotu atstovu civilinėse bylose, Pareiškėjas buvo priverstas samdyti advokatus dalyvauti teismo posėdžiuose ir patirti nuostolių.

Skundžiamoje civilinėje byloje Pareiškėjas ir jo Įgaliotojai reikalavo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Pareiškėjo atžvilgiu CPK 56 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai; ar CPK 347 straipsnio 3 dalis neprieštarauja 18 straipsniui ir 29 straipsnio 2 daliai. Pirmos instancijos teismas atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą, konstatavęs, jog nagrinėjamoje byloje teismui nekyla abejonių dėl šių straipsnių konstitucingumo ir nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nutylėjo šį apeliacinio skundo reikalavimą ir nepriėmė sprendimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinį skundą. Teismas skundžiamoje byloje pažeidė Pareiškėjo konstitucinę teisę, laiduotą Konstitucijos 6 ir 18 straipsniais, 29 straipsnio 2 dalimi, 109 straipsnio 3 dalimi, 110 straipsnio 1 dalimi.

Prašyta išaiškinti ar CPK 56 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4 punktai ir 3 dalis, neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 3 daliai, 110 straipsnio 1 daliai, Civilinio kodekso 6.757 straipsnio 1 daliai pagal turinį ir reguliavimo apimtį.

III

Pirmiau konstatuota, kad Pareiškėjas patyrė materialinę ir moralinę žalą dėl to, kad teismai visas bylinėjimosi išlaidas priteisė apmokėti Pareiškėjui (ir jis sumokėjo), neatsižvelgdami į jo, kaip ieškovo statusą ir ginčo esmę.

1. Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo nustatyta, kad draudžiama bendrijos lėšas naudoti sprendžiant teisminius ginčus tarp bendrijos valdymo organo ir bendrijos narių dėl bendrijos valdymo klausimų ir kitiems tikslams, negu nustatyta bendrijos įstatuose (3 straipsnis 1 dalis). Butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai (išskyrus juridinius asmenis) ir bendrija, kreipdamiesi į teismą dėl visų reikalavimų, susijusių su bendrijos veikla, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo (23 straipsnis 3 dalis). Civilinio proceso kodekso nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (79 straipsnis 1 dalis). Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos: išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos.

Dėl CPK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 347 straipsnio 3 dalies normų reikalavimo, Pareiškėjas, neturėdamas aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo, buvo priverstas samdyti advokatus ir advokato padėjėją pagalbai teismo posėdžiuose ir kasaciniams skundams surašyti. Dėl šių teisinių aplinkybių patyrė materialinę žalą, nes šiuo kodeksu nenustatyta atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo, analogiškai kaip nustatyta bylinėjimosi išlaidų daliai – atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Teismai turėjo atsižvelgti į šią teisinę aplinkybę ir į Pareiškėjo statusą (bendrijos valdybos narys, ginantis viešąjį interesą) ir ginčo esmę (reikalavimas pripažinti mokėtinos sumos apskaičiavimą Civilinio kodekso nustatyta tvarka), tačiau neįvertino ir neatsižvelgė į konstatuotas aplinkybes.

2. CPK 94 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

Teismai nepriėmė sprendimų dėl Pareiškėjo ir Bendrijos ginčo esmės - dėl Mokėtinos sumos už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, naudojimą, valdymą, disponavimą apskaičiavimo teisėtumo ir teisingumo. Ieškiniai atmesti prasimanytomis aplinkybėmis ir teisės normomis nepagrįstais argumentais.

3. Pareiškėjas reikalavimą priteisti padarytą materialinę ir moralinę žalą pagrindė Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis deliktinę atsakomybę. Šio Kodekso 6.263 str. 1 dalimi nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą (CK 6.263 straipsnis 3 dalis). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.272 straipsnis, 2, 3 dalys). Padaryta žala susijusi su teisėjų veiksmais, nes tik jie turėjo teisę priimti ir priėmė procesinius sprendimus ieškinyje konstatuotose bylose. Pateikė įrodymus ieškiniui pagrįsti.

Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė ieškinį motyvavęs, jog pareiškėjai neįrodė teismų ir teisėjų veiksmų priežastinio ryšio su padaryta žala, nors tik jie turėjo teisę priimti ir priėmė procesinius sprendimus ieškinyje konstatuotose bylose. Neįvertino ir teisiniais argumentais nepaneigė nė vieno pareiškėjo įrodymo – teismų ir teisėjų neteisėto veiksmo ieškiniui pagrįsti - neįvykdė CPK 183, 185, 265, 260 teismui nustatytų pareigų.

Vilniaus apygardos teismas paliko nepakeistą pirmos instancijos teismo sprendimą motyvavęs, kad, peržiūrėjęs ieškinyje konstatuotas bylas apeliacine tvarka, nenustatė šiurkščių ir aiškių Vilniaus miesto apylinkės teismo, savojo teismo teisėjų, o taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų padarytų klaidų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinį skundą dėl to, kad skundą surašė patys ieškovai, kurie neturėjo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo ir nėra advokato parašo (pridedama teismo nutartis). Advokato peržiūrėtą ir pakartotinai jo pateiktą kasacinį skundą taip pat atsisakė priimti (pridedama teismo nutartis), konstatavęs, jog skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Skundo argumentai nepagrindžia, jog teismai netinkamai taikė ir pažeidė skunde nurodytus materialiosios ir proceso teisės normas. Tačiau teismas šios išvados nepagrindė konkrečiais faktais, nes neįvertino ir nepaneigė nei vieno kasaciniame skunde konstatuoto materialiosios ir proceso teisės normos pažeidimo ir netaikymo.

Šis teismas nutartyje detaliai išaiškino, kad tikrina žemesnės instancijos teisų sprendimų (nutarčių) teisėtumą tik išimtinais atvejais, kai yra bent vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų. Kasacija leidžiama ne teisės klausimais apskritai, bet ypatingais klausimais, siekiant, jog kasaciniame teisme būtų nagrinėjamos tik tokios bylos, kuriose keliamų teisės problemų išsprendimas būtų reikšmingas vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Būtina skunde nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius teisės normų pažeidimą bei argumentuotai pagrįsti, kad pažeidimas yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, neatsižvelgiant į teisės normų aiškinimo ir taikymo faktus.

Tačiau nepriėmė procesinio sprendimo dėl svarbių ir reikšmingų kasacinio skundo reikalavimų: a) ar teisėtai ir pagrįstai pirmos instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais priimdamas sprendimą skundžiamoje byloje; b) kas privalo apmokėti kasatoriaus patirtas išlaidas advokatui samdyti ir kas turi priimti galutinį sprendimą dėl ginčo esmės ir nustatyti teisingumą, kai kasacinis teismas atsisako priimti kasacinį skundą.

Pareiškėjas mano, kad CPK 56 straipsnio 2 dalies norma - įgaliotu atstovu gali būti tik advokatas, advokato ar artimas giminaitis, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, 94 straipsnio 1 dalies norma, suteikianti teismui teisę neatsižvelgti į aplinkybes, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, 346 straipsnio 2 dalies norma, suteikusi kasaciniam teismui atsisakyti priimti kasacinį skundą ir neperžiūrėti jo teisės taikymo aspektu, ir nenustatyti teisingumo remiantis aplinkybėmis, kurios nepriklauso nuo skundą pateikusio asmens valios ir faktinių aplinkybių (byloje nekeliama tokių teisės klausimų, kurie būtų reikšmingi vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, teisės pažeidimas yra ne toks svarbus), pažeidė Pareiškėjo konstitucines teises, laiduotas Konstitucijos 6,18 straipsniu, 29 straipsnio 2 dalimi, 109 straipsnio 3 dalimi, 110 straipsnio 1 dalimi, CPK 2 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi, 12 ,13, 14, 361 straipsniais, nes žala padaryta dėl teisėjų neteisėtų ir neatliktų veiksmų ir dėl to, kad neišsprendė ginčo ir nepriėmė sprendimo dėl jo esmės – dėl Moktinos sumos apskaičiavimo teisėtumo ir teisingumo.

Prašyta išaiškinti ar Civilinio proceso kodekso 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 347 straipsnio 3 dalis, kurių pagrindu teismas turi teisę atsisakyti priimti ieškovo įgalioto atstovo - Pareiškėjo, neturinčio aukštojo universitetinio išsilavinimo, pateiktą ieškinį ir dėl to turi samdyti advokatą ar advokato padėjėją atstovauti byloje ir kasaciniam skundui surašyti, ar šio Kodekso 94 straipsnio 1 dalis, suteikianti teismui teisę bylinėjimosi išlaidas paskirstyti, neatsižvelgiant į aplinkybes dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, ar 346 straipsnio 2 dalies norma suteikianti teismui teisę atmesti kasacinį skundą, remiantis aplinkybėmis, kurios nepriklausė nuo Pareiškėjo valios ir bylos faktinių aplinkybių, neprieštarauja Konstitucijos 6, 18 straipsniui, 29 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai pagal turinį ir reguliavimo apimtį.

IV

Pirmiau konstatavome, kad Civilinio proceso kodekso nenustatyta bylinėjimosi išlaidų padengimo tvarka, kai kasacinis teismas atsisako priimti skundą: neaišku ar nepriėmęs skundą teismas, ar valstybė, ar advokatas. Nors buvo prašyta, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neišaiškino kas turi apmokėti patirtas advokato samdos išlaidas. Pareiškėjas kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas apmokėti patirtas išlaidas kasaciniam skundui surašyti - samdyti advokatą, kaip nustatyta CPK 347 straipsnio 3 dalimi.

Ministerija netenkino prašymo, motyvuodama, kad Žalos atlyginimo įstatymu nepavesta ministerijai atlyginti žalos. Rekomendavo kreiptis į teismą dėl žalos priteisimo iš valstybės. Pareiškėjas ir Įgaliotojai pateikė ieškinį dėl žalos, padarytos visų instancijų teismų ir teisėjų veiksmais atlyginimo.

Ieškinyje konstatavome, kad Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.263 str. 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą (Deliktinė atsakomybė, CK 6.263 straipsnis 3 dalis). Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 straipsnis). Žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.272 straipsnis, 2, 3 dalys). Ieškovams padaryta žala susijusi su teisėjų veiksmais, nes tik jie turėjo teisę priimti ir priėmė procesinius sprendimus ieškinyje konstatuotose bylose. Pateikė įrodymus ieškiniui pagrįsti.

Pirmos instancijos teismas atmetė ieškinį dėl visų instancijų teismų teisėjų neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atseit, Pareiškėjai neįrodė teisėjų neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio. Tačiau teisiniais argumentais neįvertino ir nepaneigė nei vieno iš 15 konstatuotų ieškinyje teisėjų neteisėtų ir neatliktų veiksmų (neįvykdė CPK 183, 185, 264, 260 straipsniais nustatytų pareigų).

Vilniaus apygardos teismas paliko nepakeistą pirmos instancijos teismo sprendimą motyvavęs, kad Vilniaus apygardos teismas, peržiūrėjęs ieškinyje konstatuotas bylas apeliacine tvarka, nenustatė šiurkščių ir aiškių Vilniaus miesto apylinkės teismo, Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų padarytų klaidų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinį skundą dėl to, kad skundą surašė patys ieškovai, kurie neturėjo aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo ir nėra advokato parašo (pridedama teismo nutartis). Advokato peržiūrėtą ir pakartotinai jo pateiktą kasacinį skundą taip pat atsisakė priimti (pridedama teismo nutartis), konstatavęs, jog skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Nepriėmė procesinio sprendimo dėl kasacinio skundo reikalavimų: a) ar teisėtai ir pagrįstai pirmos instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais priimdamas sprendimą skundžiamoje byloje; b) kas privalo apmokėti kasatoriaus patirtas išlaidas advokatui samdyti ir kas turi priimti galutinį sprendimą dėl ginčo esmės ir nustatyti teisingumą, kai kasacinis teismas atsisako priimti kasacinį skundą.

Pareiškėjas mano, kad pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo procesinį sprendimą pagrįsti CK 6.263 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais. Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikiamu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Taigi šis straipsnis reglamentuoja asmenų pareiga kitų asmenų atžvilgiu. Ieškinyje nurodyta penkiolika teisėjų neteisėtų veiksmų, kuriais padaryta pareiškėjams turtinė ir moralinė žala, tačiau teismas teisiniais argumentais neįvertino ir nepaneigė nei vieno iš jų.

Teismas skundžiamos bylos nutartyje pažymėjo, kad Lietuvos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad Teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ir įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės teisės ir daugelis kitų veiksmų. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti.

Taip pat Pareiškėjas mano, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai civilinėse bylose neturi įstatymo galios, kuriais teisėjai turėtų teisę grįsti procesinį sprendimą ir nustatyti teisingumą. Išaiškinimai nepaskelbti Konstitucijoje nustatyta jų priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarka ir jie nežinomi visuomenei. Kasacinio teismo išaiškinimai yra privalomi teismui iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis), bet ne pirmą kartą nagrinėjant ieškinį. Šiais teismų veiksmais pažeista Pareiškėjo teisė ir laisvė, laiduota Konstitucijos 6, 18, 29 straipsnio 2 dalimi, 30 straipsniu, 33 straipsnio 2 dalimi, 109 straipsniu, 110 straipsnio 1 dalimi.

Prašyta išaiškinti ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, kurie sukuriami Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies pagrindu ir jais remiantis atmestas ieškinys, neprieštarauja Konstitucijos 6, 18,29 straipsnio 2 daliai, 30 straipsniui, 33 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 3 daliai, 110 straipsnio 1 daliai pagal turinį, reguliavimo apimtį, formą, Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ir įsigaliojimo tvarką.

V

Atsakovas skundžiamoje byloje buvo Lietuvos Respublika, kurią atstovavo Teisingumo ministerija. Tačiau atsakovai buvo Vilniaus miesto apylinkės teismas, Vilniaus apygardos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir šių teismų teisėjai, nes šie teismai ir juose dirbantys teisėjai savo veiksmais padarė žalą. Bylą nagrinėjantis teismas kartu buvo atsakovas, o teisėja nagrinėjo savo kolegų – kitų teisėjų veiksmus. Vadinasi, ginčo šalis ir teisėjas yra susijęs su teismu asmuo. Manome, kad ši aplinkybė prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, nes teisingumą negali nustatyti teismas, kuris yra atsakovas.

Pirmos instancijos teismas atsisakė pripažinti Pareiškėją proceso dalyviu, turinčiu teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, žalą patyrusį asmenį, įgaliotu atstovu ir įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu dėl ginčo dalyko. Netenkino Pareiškėjo ir jo įgaliotojų prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Šios aplinkybės sukėlė abejonę teismo ir teisėjos objektyvumu ir nešališkumu. Pareiškėjas tai pareiškė teismo posėdyje. Šie faktai, o bylos sprendimas patvirtino, kad pirmos instancijos teismas buvo neobjektyvus ir šališkas.

Pareiškėjai apeliacinį skundą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka turėjo teisę pateikti tik Vilniaus apygardos teismui, kurio teisėjai padarė neteisėtus veiksmus nagrinėdami ieškinyje konstatuotas civilines bylas (CPK 29 straipsnis, 30 straipsnio 7 dalis). Dėl šios aplinkybės apeliaciniame skunde reikalavo nusišalinti Vilniaus apygardos teismui nuo bylos nagrinėjimo ir perduoti kitos apygardos teismui nagrinėti bylą iš naujo.

Civilinio proceso kodeksu nustatyta, kad klausimą dėl bylos perdavimo nagrinėti iš vieno apylinkės teismo kitam apylinkės teismui, esančiam kito apygardos teismo veiklos teritorijoje, arba iš vieno apygardos teismo kitam apygardos teismui išsprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas (34 straipsnis 3 dalis). Vilniaus apygardos teismas nesikreipė į Lietuvos apeliacinį teismą prašyti perduoti bylą nagrinėti ir jos neperdavė kitos apygardos teismui.

Šio teismo teisėjos Jūra Marija Strumskienė ir Neringa Švedienė nusišalino nuo bylos nagrinėjimo, tačiau nenusišalino teisėja Jadvygą Mardosevič. Ši teisėja apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2S-271-577/2015 pagal suinteresuoto asmens Audriaus Naviko atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 18 d nutarties civilinėje byloje Nr. 2-41724-866/2014 ir priėmė nepalankų jo atžvilgiu sprendimą. Pažymėtina, kad Pareiškėjas bendrijos valdybos narys ir balsavimo raštu organizavimo ir balsų skaičiavimo komisijos narys, atsakingas už teismo sprendimų įvykdymą, o nagrinėjama byla buvo susijusi su jo teisėmis ir pareigomis, dalyvaudamas apylinkės teismo posėdyje žodžiu paprašė įtraukti jį bylą suinteresuotu asmeniu. Apylinkės teismas atsisakė įtraukti į bylą Pareiškėją ir išklausyti jo argumentų. Apeliacinio teismo teisėja Jadvyga Mardosevič nepastebėjo ir neatsižvelgė į šią aplinkybę priimdama nutartį. Pareiškėjai reikalavo nušalinti teisėją J. Mardosevič nuo apeliacinio skundo nagrinėjimo, tačiau ji nebuvo nušalinta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti kasacinį skundą skundžiamoje byloje, nurodęs, kad skundas surašytas pačių pareiškėjų ir nepateikė teisinę kvalifikaciją patvirtinančio dokumento (2020-03-30 nutartis Nr. DOK – 1435). Advokatės pasirašytą kasacinį skundą taip pat atsisakė priimti (202-04-22 nutartis Nr. DOK-1905). Abi nutartis priėmė teisėjai, kurie jau buvo atsisakę priimti Pareiškėjo teiktus kasacinius skundus kitose civilinėse bylose: Antanas Simniškis - civilinėje byloje Nr. 2A-3109-656/2013, 2A- 2S-1011-656/2018, Virgilijus Grabinskas – civilinėse bylose Nr.2A-1038-431/2016, 2S-912-883/2017, Algirdas Taminskas – civilinėse bylose Nr. 2S-912-883/2017, e2A -681-912/2018, Danguolė Bublienė – civilinėje byloje Nr. e2A-681-912/2018.

Konstitucijos 6, 18 straipsniai, 29 straipsnio 2 dalis, 30 straipsnio 1 dalis, 109 straipsnis, Civilinio kodekso 1.138 straipsnis, Civilinio proceso kodekso 2, 5, 34 straipsnio 3 dalis laiduoja Pareiškėjui kreiptis teismą, kuris pripažintų jo teises, užkirstų kelią teisę pažeidžiamiems ir keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti veiksmams atlikti; reikalauti, kad teismas ir teisėjai, kurie susiję su skundžiamąja byla, nusišalintų nuo bylos nagrinėjimo.

Visų instancijų teismai skundžiamoje byloje pažeidė Pareiškėjo teises, nustatytas Konstitucijos 6, 18, 30 straipsnio 1 dalimi, 109 straipsniu, 112 straipsnio 5 dalimi, Civilinio kodekso 1.138 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 2, 5, 34 straipsnio 3 dalimi, 64, 66, 265 straipsnio 2 dalimi.

Prašyta ištirti ir išaiškinti ar skundžiamoje byloje Vilniaus apygardos teismas, nesikreipdamas į Lietuvos apeliacinį teismą dėl bylos perdavimo nagrinėti kitos apygardos teismui (CPK 62¹ straipsnis), o visų instancijų teismų teisėjai, nenusišalindami nuo skundžiamosios bylos nagrinėjimo (CPK 64, 66 straipsniai), ar neprieštarauja pagal turinį ir reguliavimo apimtį Konstitucijos 6, 18, 30 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio, 112 straipsnio 5 dalies, Civilinio kodekso 1.138 straipsniui.