Kovo 11-osios suvokimas (I d.)

Kovo 11-osios suvokimas (II d.)   

Kovo 11-osios suvokimas (III d.)

I. 1990 m. kovo 11-oji – Lietuvos valstybės atstatymo diena. Tą dieną už tai balsavo 124 XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos – paskutiniojo okupacinės valdžios aukščiausio Lietuvos TSR valdymo organo – deputatai. Apie tai nerašoma vadovėliuose.

Geriausiu atveju rašoma, kad tą dieną Lietuvos Nepriklausomybę atkūrė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.

Ir visur šiais laikais priduriama Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas.

Tačiau LR Seimo Teisės aktų registre (e-tar.lt) bent LR Aukščiausiosios Tarybos priimti teisės aktai taip ir vadinosi – Aukščiausiosios Tarybos teisės aktai.

Bet paskutinysis XIII-asis Lietuvos valstybės Seimas šiame registre be komentarų pakeitė 1990-1992 m. Aukščiausiosios Tarybos priimtų teisės aktų pavadinimus – nurodė, kad juos priėmė Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas.

Atkuriamasis Seimas, kurio nebuvo. Įstatymo kalba tai reiškia teisės aktų klastojimą. Kodėl, kaip ir kada tai įvyko? Koks to tikslas?

II. Pasitinkant Kovo 11-osios trisdešimtmetį, pabandykime atsiminti, kas ištikro tuo metu vyko. Tuomet bus lengviau suvokti gilumines priežastis ir kodėl siekiama perrašyti istoriją. Tai svarbu ir todėl, kad mūsų Atgimimo istorija 1988 – 1991 metais (1992 metai – tai jau kita istorija) yra mūsų kartos ir pats šviesiausias metas, ir netikėčiausias įvykis. Ne tik mano ar šeimos, draugo, bet ir mūsų visų bendras įvykis. Jo pavadinimas – Sąjūdis, Baltijos kelias ir Kovo 11-oji. Nepriklausomybė.

III. Esminis faktorius, lėmęs Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymą 1990 m. kovo 11 d., buvo tai, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybės, de-jure nepriklausomos, de-facto buvo Tarybų Sąjungos sudėtinėmis dalimis. Baltijos valstybių aneksijos 1940 m. nepripažinimo politikos teisinis pagrindas – 1928 m. rugpjūčio 27 d. Bendroji sutartis dėl atsisakymo nuo karo kaip nacionalinės politikos priemonės (Paryžiaus paktas arba Briando-Kelloggo paktas) ir su šiuo Paktu susijusi Stimsono doktrina, nuo kurios prasidėjo agresijos pasekmių nepripažinimo politika tarptautinėje teisėje. Šio pakto dalyvėmis buvo beveik visos tuometės pasaulio valstybės (63 šalys, įskaitant ir TSRS bei Lietuvą). Paktu buvo uždrausta agresija tarptautiniuose santykiuose ir įsipareigota visus tarptautinius ginčus spręsti tik taikiomis priemonėmis. Beje, 1933 m. liepos 5 d. Lietuvos Respublikos ir TSRS Konvencijos užpuolimui apibrėžti [1] (priedas 2) II straipsnio 2. dalyje buvo sutarta, kad užpuolike valstybe bus pripažinta ir ta, kuri pirma „įsibraus ginkluotomis jėgomis, net ir karo nepaskelbusi“. Todėl 1940 m. birželio 15 d. Raudonosios armijos ginkluotas įžengimas į Lietuvą po ultimatumo yra ir pačios Tarybų Sąjungos de-jure pripažintas agresyvaus karo aktas. Iš didžiųjų Vakarų valstybių tik Vokietija ir Švedija santykiuose su TSRS visiškai nesilaikė šio Baltijos valstybių inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principo.

Šioje vietoje būtina prisiminti, kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio ir Lietuvos žmonių spaudžiama XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė 1990-02-07 Nutarimą Nr.XI-3650 [2] „Dėl 1939 metų Vokietijos-TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, kuriame šis aukščiausias Lietuvos TSR okupacinės valdžios valdymo organas teisiškai įvardino, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota (!) ir priėmė šiuos nutarimus:

1. Paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti.

2. Pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto.

3. Pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo.

IV. 1988 m. birželio 3 d. gimęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS arba Sąjūdis), Estijos Liaudies Frontas (ELF arba Ravarinne) ir Latvijos Tautos Frontas (LTF) pasirinko taikų kelią, kurį kritikavo Lietuvos Laisvės Lyga (LLL) – dalyvauti okupacinės valdžios valdymo organų rinkimuose. Tai buvo pasiteisinęs, bet rizikingas kelias. Nesėkmės atveju TSRS galėjo paskelbti, kad mes patys ir de-jure įteisinome mūsų buvimą Tarybų Sąjungoje. Kitas kelias buvo jėgos, t.y. ginklo kelias, kurį buvo pasirinkę pokario partizanai.

Todėl 1988 m. spalio 22–23 d. vykęs LPS Steigiamasis Suvažiavimas, išrinkęs 220 narių LPS Seimą, o šis – 35 narių LPS Seimo Tarybą, sprendė esminį klausimą, kokiu keliu atkurti Lietuvos Nepriklausomybę, t.y. dalyvauti okupacinės valdžios parlamento rinkimuose, ar ne? Tam kategoriškai oponavo LLL, teigusi, kad tuo pripažintume okupacinę valdžią. Tačiau Sąjūdis apsisprendė dalyvauti rinkimuose, nes kitas buvo tik prievartos kelias. LPS Steigiamasis Suvažiavimas Rezoliucija Nr. 21 „Dėl rinkimų“ nutarė, kad Sąjūdžio kandidatai dalyvaus rinkimuose: „Iki šiol rinkimai mūsų šalyje vykdavo formaliai, neatspindėjo piliečių valios: „deputatai“ iš anksto būdavo parenkami pagal statistinius duomenis ir paklusnumo aukštesniems pareigūnams laipsnį. Todėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pasiryžęs padėti piliečiams įgyvendinti jų rinkimines teises... Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis kels savo arba rems tuos kandidatus, kurie yra žinomi viešumo demokratijos ir Suvereniteto šalininkai. Kiekvienas kandidatas į deputatus privalo aiškiai suformuluoti ir apginti savo siekius.“ [3]

Tokiu būdu Sąjūdis apsisprendė politiškai veikti TSRS – LTSR valdžios sistemoje, kurią Lietuvai primetė okupacinė valdžia ir kuri iki Sąjūdžio veiklos tebuvo formalios valdžios institucijos, formaliai patvirtindavusios vienintelės šioje sistemoje konstituciškai įteisintos komunistų partijos sprendimus. Toks rungimasis su tuometine tarybų valdžia buvo pavojingas, nes pastaroji, turėdama formalius parlamentinės ir realius vienintelės TSRS ir LTSR Konstitucijose įteisintos komunistų partijos valdžios svertus, galėjo perimti iniciatyvą ir formaliai nauja forma įteisinti prievartinį Lietuvos valstybės įtraukimą į TSRS. Pavojingiausias buvo Sąjūdžio ir Lietuvos komunistų partijos rungimasis 1985–1990 m. kadencijos XI-ojo šaukimo LTSR Aukščiausioje Taryboje. Tačiau žmonių parama ir jų pasitikėjimas Sąjūdžiu 1988–1991 m. ne tik patvirtino šio kelio teisingumą. Dauguma žmonių pasirinko Sąjūdžio pasiūlytą taikų kelią.

V. Pirmoji realų žingsnį į Nepriklausomybę tarybiniais metais žengė Estija, kurioje nuo pat įsisteigimo ELF, skirtingai nuo Lietuvos situacijos, veikė išvien su tuometine Tarybų Estijos valdžia. Įtakojama ELF, Estijos TSR Aukščiausioji Taryba 1988 m. lapkričio 16 d.  paskelbė Suvereniteto deklaraciją, kuria buvo paskelbtas Estijos suverenitetas ir Estijos TSR įstatymų pranašumas prieš  TSRS įstatymus. Tarybų Estijos parlamentas pakeitė ir Estijos TSR Konstituciją, įtvirtinant Estijos visų natūralių resursų Estijos teritorijos ribose priklausomybę valstybei - žemės, vidaus vandenų, miškų, mineralinių iškasenų, pramonės produkcijos, agrokultūros, statybos, valstybinių bankų, transporto, visuomeninių paslaugų ir kt. 1988 m. lapkričio 16 d. minima kaip Estijos nepriklausomybės paskelbimo diena. Vienas pagrindinių politikų rengiant ir sudarant nepriklausomybės aktą buvo Arnold Rüütel. Estijos TSR Aukščiausiosios Tarybos posėdžiui pirmininkavęs Estijos Komunistų partijos (EKP) Centro Komiteto (CK) pirmasis sekretorius Vaino Väljas, savo autoritetu įtikino už deklaraciją balsuoti ir rusakalbius deputatus. ELF programoje buvo numatyta Estijos nepriklausomybę atkurti per 10 metų.

VI. Šią Estijos reakciją išprovokavo prieš tai viešai svarstymui paskelbtos TSRS Konstitucijos pataisos ir papildymai, kuriais buvo siekiama labiau centralizuoti Tarybų Sąjungos valdymą. Rygoje susitikę ELF, LPS ir LTF atstovai dėl to priėmė bendrus dokumentus, paskelbė žmonių parašų prieš šias TSRS Konstitucijos pataisas rinkimą. 1988 m. lapkričio 9 d. Lietuvos televizijos pirmojoje tiesioginėje Sąjūdžio laidoje „Atgimimo banga“ (laidai vadovauti LKP buvo paskyrusi LKP CK spaudos ir TVR sektoriaus vedėją Česlovą Juršėną) buvo paskelbta apie parašų rinkimą. 1988 m. lapkričio 13 d. pirmoji LPS Seimo sesija Estijos pavyzdžiu paruošė Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas ir pateikė jas Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai. LPS Seimo taryba ir LKP CK vadovybė sutarė, kad šios pataisos bus priimtos lapkričio 17-18 d. LTSR AT sesijoje. Jau lapkričio 16 d. LPS Seimo tarybos posėdyje laukdami Estijos TSR AT balsavimo rezultatų, sužinojome, kad Lietuvoje jau buvo surinkta 1,6 mln. parašų prieš TSRS Konstitucijos keitimus.

LPS Seimo tarybos nariai gavo kvietimus į šią LTSR AT sesiją. LTSR Konstitucijos papildymas ir pataisos turėjo būti svarstomos lapkričio 18 d. LPS Seimo tarybos narys V. Čepaitis tvirtina [4], kad išvakarėse keli neįvardinti LPS Seimo tarybos nariai buvo susitikę su ką tik iš Maskvos grįžusiu LKP CK pirmuoju sekretoriumi A. Brazausku, LTSR AT Prezidiumo Pirmininku Vytautu Astrausku ir LPK CK sekretoriumi ideologijai Lionginu Šepečiu, kurie greižtai pareikalavo neforsuoti LTSR Konstitucijos keitimo ir suvereniteto deklaracijos priėmimo, kad buvo sutarta, jog Sąjūdžio paruošti įstatymų projektai bus pateikti balsavimui. Šiame siauro rato susitikime nedalyvavau, apie jį nežinojau. Tačiau žinau, kad prieš 10 dienų vykusiame LPS Seimo tarybos ir LPK vadovybės susitikime buvo sutarta, kad priiminėsime Estijos pavyzdžio įstatymus. Tik po daugelio metų 1988 m. lapkričio 18 d. Lietuvos TSR Konstitucija buvo tik papildyta 77(1) straipsniu (Valstybinė Lietuvos TSR kalba yra lietuvių kalba) ir pakeisti 168 straipsnis (Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos valstybinė vėliava yra tautinė vėliava, kurią sudaro audeklas, susidedantis iš trijų lygių horizontalių spalvotų juostų: viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos. Vėliavos pločio ir ilgio santykis – 1 : 2) bei 169 straipsnis (Lietuvos TSR valstybinis himnas – V. Kudirkos „Tautiška giesmė“). Estijos pavyzdžiu Lietuva tuomet nepasekė. Sąjūdžio Seimo pateiktų įstatymų projektų priėmimą sesijoje užblokavo LKP vadovybė J. V. Paleckio ir A. Brazausko kalbomis. Mat Maskva pareikalavo, kad Tarybų Estija atšauktų savo Konstitucijos pataisas.

Tik po daugelio metų A. Brazauskas viešai išsitarė, kad Vingio parke jis dėl to susitarė su V. Landsbergiu. 2019 m. gegužės 17 d. Kaišiadoryse atsakydamas į Brazauskų namų-muziejaus direktorius Oleandras Lukoševičiaus klausimą „Šios Prezidento asmeninės bibliotekos knygos yra kaip nebylūs liudininkai, rodantys, kad Jūs tarpusavyje tikrai bendravot ir bendradarbiavot labai normaliai.“, tai patvirtino ir Vytautas Landsbergis [5]: „Na, buvo tokių... Ir kai mes išeidavom su Brazausku į Vingio parką pasivaikščioti ir aptarti, kaip darysim, ką darysim. Ką mes darysim, ką jie darys. Tai 1988 ir 1989 m. Tai mes tada su Brazausku pasikalbėdavom atvirai: ką Sąjūdis planuoja daryt, kokiu keliu eiti. ... Tai reikėjo ir turėti tokių kontaktų. Arba vaikščioti į Centro Komitetą ir derinti, taip sakant, politiką.“. Mūsų visų bėda, kad viena sutardavome Sąjūdžio rate ar Sąjūdžio iniciatyvinės/LPS Seimo tarybos narių susitikime, o kitką, pasirodo, paslapčia nuo mūsų visų V. Landsbergis sutardavo su A. Brazausku. Po 1988 m. lapkričio 18 d. įvykių, kuriuos Lietuvos žmonės ir Sąjūdis vertino kaip Estijos išdavimą, ir įvyko Vytauto Petkevičiaus, besąlygiškai reikalavusio, kad Sąjūdis klausytų A. Brazausko, konfliktas, kurio pasekoje po ilgų kasdienių posėdžiavimų ir mūsų derybų su V. Petkevičiumi jo bute, atviro Sąjūdžio ir LKP konflikto LPS Seimo taryba 1988 m. lapkričio 20 d. priėmė „Moralinės Nepriklausomybės Pareiškimą“ („Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės. Tik Lietuva gali priimti ir vykdyti savo įstatymus). Valdžia ne tik nutraukė „Atgimimo bangą“ televizijoje, į ją pakvietusi tik du LPS Seimo tarybos narius (V. Petkevičių ir Vaclovą Daunorą), bet ir sustabdė „Atgimimo“ savaitraščio spausdinimą. Po netikėto 1988 m. lapkričio 24 d. Leonido Kapeliušno straipsnio „Izvestijose“ (iki tol šis TSRS AT ir Ministrų Tarybos dienraštis buvo santykinai tolerantiškas Sąjūdžio atžvilgiu) apie „Landsbegio komandą“ LPS Seimo taryba, pažeisdama įstatus, apsisprendė pusmečiui išrinkti LPS Seimo tarybos pirmininką. 1988 m. lapkričio 25 d. juo tapo Vytautas Landsbergis [6]. Po pusmečio jį pakeisti turėjo Romualdas Ozolas.

Šis Sąjūdžio ir LPK konfliktas dėl Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų dėl suvereninteto nepriėmimo ne tik nutraukė Sąjūdžio ir LKP „medaus“ mėnesį, prasidėjusį Sąjūdžio Steigiamajame Suvažiavime, bet ir nulėmė ir skirtingą Lietuvos nei Estijos kelią į Nepriklausomybę. Estijos liaudies frontas ir komunistų partija ėjo drauge. Lietuvos komunistų partijos ir Sąjūdžio santykiai ir toliau bangavo.

VII. 1988 m. lapkričio 23 d. drauge su Virgilijumi Čepaičiu ir Juliumi Juzeliūnu nuvykome į Rygą. Latvijos TSR Aukščiausioji Taryba svarstė, tačiau taip pat nepriėmė Estijos pavyzdžio Latvijos TSR Konstitucijos pataisų, kurias pateikė LTF Dūma. Šių įvykių įtampą ir atmosferą apibūdina poeto Imanto Ziedonio žodžiai šioje AT sesijoje: „Nepriimdami Deklaracijos dėl suvereniteto, pasirašėme sau mirties nuosprendį.“ Tokiu būdu ir Latvija 1988 m. nepasuko Estijos keliu.

VIII. Pirmieji šio taikaus, tačiau rizikingo kelio įgyvendinimo žingsniai Lietuvoje buvo žengti 1989 m. sausio 15 d. XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR AT deputatų papildomuose rinkimuose. Įvykių raida patvirtino šio rizikingo sprendimo ir sudėtingumą, ir teisingumą. Du LPS Seimo tarybos nariai laimėjo 1989 m. sausio 15 d. rinkimuose: Kazimieras Motieka Raseinių raj. Viduklės rinkiminėje apygardoje Nr.259 įveikė Raseinių ligoninės vyr. gydytoją Kazį Gelubauską ir Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio direktorių Stasį Liatuką [7], Zigmas Vaišvila Šiaulių miesto Žemaitės rinkiminėje apygardoje Nr.109 įveikė LKP Šiaulių miesto komiteto pirmąjį sekretorių Vaclovą Volkovą (62,1% prieš 15,7% visų rinkėjų balsų) [8].

Tai buvo pirmieji tikrai vykę rinkimai Tarybų Lietuvoje, kurie parodė, kad lengva šiame kelyje nebus. Net LPS Seimo tarybos pirmininkui V. Landsbergiui nepavyko nurungti mažai žinomus konkurentus tiek 1989 m. sausio 15 d. rinkimuose, tiek pakartotiniuose rinkimuose 1989 m. vasario 26 d. Trakų rajono Vievio rinkiminės apygardoje Nr. 318, 1989 m. birželio 25 d. Šiaulių miesto Pirmūnų rinkiminės apygardoje Nr.116 vykusiuose rinkimuose 46,7% balsų surinkusiam LPS Šiaulių miesto tarybos kandidatui Šiaulių „Nuklono“ gamyklos skyriaus viršininkui Lietuvos Žaliųjų judėjimo nariui Algimantui Sėjūnui ir 11,3% balsų surinkusiam „Vairo“ dviračių ir variklių gamyklos vyr. inžinieriui Audriui Tručinskui [9].

Ruošdamas 2020-01-30 d. Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje atidarytą parodą „Nr.21“, aptikau, kad Lietuvos Vyriausioji Rinkimų komisija ar Aukščiausioji Taryba nėra perdavusios Lietuvos centriniam valstybės archyvui 1989 m. sausio 15 d. ir vasario 26 d. Trakų rajono Vievio rinkiminės apygardos Nr. 318 dokumentų bei 1989 m. birželio 25 d. Šiaulių miesto Pirmūnų rinkiminės apygardos Nr.116 dokumentų. Atgimimo istorija perrašinėjama ar nutylima ir tokiu būdu.

Sąjūdžiui nutarus dalyvauti minėtuose 1989 m. sausio 15 d. rinkimuose, 1988 m. lapkričio 13 d. LPS Seimas juose dalyvauti pasiūlė daugiausia LPS Seimo narių balsų surinkusiems Sąjūdžio lyderiams: V. Landsbergiui – 178 balsai, A. Juozaičiui – 144 balsai, Z. Vaišvilai – 133 balsai, R. Ozolui – 123 balsai, V. Petkevičiui – 120 balsų, K. Motiekai – 94 balsai. A. Juozaitis atsisakė dalyvauti rinkimuose, V. Petkevičius nusprendė būti LKP pusėje ir konkuruoti su Sąjūdžiu [10].

IX. Pasirėmus 1989 m. sausio 15 d. rinkimų patirtimi Sąjūdis apsisprendė dalyvauti ir kituose istoriniuose 1989 m. kovo 26 d. vykusiuose TSRS liaudies deputatų rinkimuose. Po sėkmingos Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSRS liaudies deputatų veiklos TSRS liaudies deputatų suvažiavimuose, kurią vainikavo 1989 m. gruodyje II-ojo TSRS liaudies deputatų suvažiavimo priimtas nutarimas dėl 1939 m. Molotovo-Ribentropo slaptųjų protokolų pripažinimo negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento, Sąjūdis be dvejonių apsisprendė dalyvauti ir 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Sąjūdžio remiamus kandidatus patvirtino Sąjūdžio delegatai 1990 m. vasario 3 d. Vilniaus sporto rūmuose vykusioje rinkiminėje konferencijoje „Lietuvos kelias“.

1990 m. kovo 11 d. XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, kaip Sąjūdžio atstovą išrinkome Lietuvos konservatorijos profesorių Vytautą Landsbergį [11], patvirtinome Deklaraciją dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų (dėl 1990-02-24 rinkimuose rinkėjų suteiktų įgaliojimų ir mandato atstatyti valstybę) [12]), pakeitėme valstybės pavadinimą (iš Lietuvos TSR į Lietuvos Respubliką) ir herbą (Lietuvos TSR herbą – į Juozo Zikaro sukurtą Vytį) [13]). Ir tik po to dokumentu Nr.I-12 priėmėme pakeisto pavadinimo valstybės – Lietuvos Respublikos – Aukščiausiosios Tarybos AKTĄ dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo [14].

X. Paaiškėjo ir esminiai Lietuvos TSR, Estijos TSR ir Latvijos TSR pasirinktų Nepriklausomybės atkūrimo kelių skirtumai. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos AKTAS dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo buvo pirmasis ir vienintelis 1990 m. priimtas teisės aktas, kuriuo vieninteliu buvo paskelbta valstybės nepriklausomybė nuo Tarybų Sąjungos. Todėl Maskvos dėmesys Lietuvai ir buvo didžiausias. Tiesa, 1989 m. gegužės 18 d. sušauktoje sesijoje XI-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Taryba, kuri tik tą dieną pripažino Sąjūdžio kandidatų, išrinktų šio parlamento deputatais 1989-01-15 d. ir 1989-02-26 d. (K. Motiekos, R. Ozolo ir Z. Vaišvilos), įgaliojimus [15], priėmė Estijos pavyzdžio Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimus dėl Lietuvos TSR suvereniteto [16]. Šis Tarybų Lietuvos parlamentas pradėjo priiminėti sprendimus dėl TSRS teisės aktų pripažinimo ar nepripažinimo Lietuvoje, registruodavo šiuos faktus specialiame registre. Šis parlamentas priėmė ir kitus labais svarbius ir mūsų gyvenimą tebeįtakojančius įstatymus (visų pirma, dėl Lietuvos TSR pilietybės, daugpartinės sistemos sukūrimo [17], rinkimų, referendumo, valstiečių ūkio, Lietuvos banko, pradėjo teisės reformą, kt.). Tai vyko šiais laikais neįsivaizduojamoje Lietuvos akistatoje su Europos Sąjungos teisės aktais. Tai buvo įmanoma ir pagrįsta Sąjūdžio ir, svarbiausia, aktyvios ir susitelkusios Tautos reikalavimais bei parama. Po Demokratų partijos pradėto ir Sąjūdžio tęsto parašų rinkimo dėl pirmojo referendumo Tarybų Lietuvoje paskelbimo, protesto akcijų ir įvairių peripetijų 1990 m. sausio 15 d. buvo priimtas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr.XI-3582 [18], kuriuo iš 1990-02-24 d. rinkimų į XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą ir 1990-03-24 d. rinkimų į vietines deputatų tarybas dalyvių buvo pašalinti Lietuvoje dislokuotų TSRS Ginkluotųjų pajėgų kariškiai.

Po minėtų 1989-05-18 d. Lietuvos TSR Konstitucijos pataisų priėmimo buvo priimta ir LTSR Aukščiausiosios Tarybos Deklaracija Nr.XI-2958 [19] „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“. Joje nurodoma, kad Lietuva 1918 m. atkūrė savo valstybingumą, kurį patvirtino ir Tarybų Rusija 1920 m. sutartimi, kuri nedenonsuota, tačiau 1940 m. Vokietijos-TSRS 1939 m. pakto ir papildomų slaptųjų protokolų pagrindu suvereni Lietuvos valstybė buvo prievarta neteisėtai prijungta prie TSRS. Tačiau net po šių esminių nutarimų ir Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimų šis formalus 350 deputatų, kuriuos tikruose rinkimuose rinkti pradėjome tik 1989-01-15 d., parlamentas Nepriklausomybės atkūrimo nepaskelbė. Gal ir gerai, nes daugumą jų formaliuose rinkimuose ir nebuvo įsipareigoję rinkėjams tai padaryti.

XI. Tuo tarpu Estijos TSR Aukščiausioji Taryba, veikdama drauge su Estijos liaudies frontu, 1988–1990 vieną po kito priiminėjo Estijos valstybinį suverenitetą įtvirtinančius nutarimus. 1990 m. vasario 2 d. Estijos TSR visų lygių deputatai priėmė sprendimą atkurti Estijos nepriklausomybę remiantis teisinio perimamumo principu. Lietuvos Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto atitikmenį dėl Nepriklausomybės atstatymo Estijos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė tik aiškėjant pučo Maskvoje likimui - 1991 m. rugpjūčio 20 d. Tad Estija švenčia tris Nepriklausomybės dienas: 1918 m. vasario 24 d., 1988 m. lapkričio 16 d. ir 1991 m. rugpjūčio 20 d.

XII. Latvijos nepriklausomybės atkūrimas Atgimimo metais vyko panašiau į Lietuvos scenarijų. Ne tik dėl to, kad Latvijos TSR Aukščiausios Tarybos Teisės skyriaus vadovas mūsų 1990-1992 m. Aukščiausioje Taryboje ilgai prabuvo komandiruotėje, akylai stebdėdamas mūsų patirtį, bet ir dėl to, kad Latvijai dėl jos nacionalinės sudėties tai padaryti buvo sunkiausia. Latvijos TSR Aukčiausioji Taryba 1990 m. gegužės 4 d. paskelbė Nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją (latv. Deklarācija Par Latvijas Republikas neatkarības atjaunošanu), kuria buvo pradėtas pereinamasis laikotarpis. Šia Deklaracija buvo paskelbta, kad Latvija nuo TSRS aneksijos 1940 m. išliko de jure nepriklausoma valstybė, kad sprendimą dėl 1940 m. neteisėto Latvijos įjungimo į Tarybų Sąjungą lėmė slaptas Molotovo-Ribentropo paktas, kad Latvijos TSR įstatymai galioja laikinai iki Latvijos Respublikos 1922 m. Konstitucijos veikimo atkūrimo, kad iš valstybės pavadinimo išbraukiami žodžiai Tarybų Socialistinė, kad susigrąžinamas himnas, herbas, vėliava. Santykiai su TSRS buvo planuojami remiantis 1920 m. Rygos taikos sutartimi.

Lietuvos Kovo 11-osios Akto atitikmenį dėl Nepriklausomybės atstatymo Latvijos Respublikos Aukščiausioji Taryba taip pat priėmė tik aiškėjant pučo Maskvoje likimui - 1991 m. rugpjūčio 21 d. Tad Latvija švenčia šias Nepriklausomybės dienas: 1918 m. lapkričio 18 d. ir 1990 m. gegužės 4 d.

XIII. Lietuva švenčia dvi Nepriklausomybės dienas: 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. Mes, XII-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai, priėmę Kovo 11-osios Aktą, nepriėmėme įstatymo dėl 1990 m. kovo 11 d. paskelbimo švente. Mūsų priimtame 1990-10-25 d. LR įstatyme Nr. I-712 [20] „Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatymas“ valstybės šventėmis paskelbėme Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną; sausio 1-ąją - Naujųjų metų dieną; sekmadienį ir pirmadienį – krikščionių Velykas (pagal vakarietiškąją tradiciją); pirmąjį gegužės sekmadienį – Motinos dieną; liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo–Valstybės dieną; lapkričio 1-ąją – Visų Šventųjų ir mirusiųjų minėjimo (Vėlinių) dieną; gruodžio 25-ąją ir 26-ąją – Šventas Kalėdas. Tik pirmasis atstatytos valstybės LR Seimas 1996-04-17 d. priėmė LR Įstatymo „Dėl švenčių dienų“ papildymo įstatymą Nr.I-1291, kuriuo papildė švenčių dienų sąrašą Kovo 11-ąja – Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo diena ir gegužės 1-ąją – Tarptautine darbo diena. Signataro sąvoka atsirado tik 2003 m. spalio 16 d., devintajam atkurtos valstybės Seimui priėmus LR įstatymą Nr.IX Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signatarų statuso įstatymas Nr. IX-1789, kurį paskelbė jį pasirašęs Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas.