Krymas – nacionalinis rusų mitas

Krymas – vienas nuostabiausių pasaulio kampelių. Nuotr. krym.bezdroza.pl

Vladimiras Putinas mėgsta sukelti stiprų įspūdį. Kai 2009 m., tuomet dar būdamas Rusijos premjeru, jis visos šalies akivaizdoje nėrė į Juodąją jūrą, jam iš karto pavyko sukurti archeologinę sensaciją, nes išnėrė laikydamas rankose senovinę amforą. Tos dienos nuotraukos turėjo dvigubą reikšmę: pirmiausia, jos demonstruoja, kad Rusija yra stipriose rankose, ir, be to, šios rankos yra ilgos bei gali pasiekti šiltas, civilizuotų pietų jūras.

Putinas nardė Tamanės pusiasalyje, kurio rytinę pusę skalauja Azovo jūra. Tik už kelių kilometrų į vakarus stūkso Kerčės pusiasalis, kuris yra Krymo dalis ir priklauso Ukrainai. Bet amfora, kurią laikė Putinas, be kitų dalykų, simbolizuoja ir kultūrinius ryšius tarp Krymo ir Dono bei Volgos stepių tarpupio, kitaip tariant, tarp Krymo ir Rusijos.

Kai Putinas šiandien prašo pateikti informaciją apie kovinį pasirengimą iš savo kariuomenės, Krymas jam yra ne tik strateginės svarbos vieta, kur stovi Rusijos Juodosios jūros laivyno bazė. Pusiasalis su sostine Sevastopolyje yra didis Rusijos tautinis mitas. Čia carai pralauždavo kelius į šaltąsias jūras, kur jų kareiviai priešinosi Britanijos ir Prancūzijos ekspedicinėms pajėgoms, čia vyko mūšiai su Baltąja gvardija bei jos sąjungininkais, o galiausiai ir su nacistinės Vokietijos kariais.

Krymas ir už jo besidriekiančios stepės XVIII-ojo amžiaus pabaigoje europiečiams virto simboliu, kad jiems tokia tolima Rusijos imperija galėjo tapti realia galia žemyne. „Teisėtu” pretekstu tapo „Aukso ordos žemių konsolidacija”, kuriai priklausė ir Krymo totorių chanatas. Taigi, carai pasekė mongolų, kurių jungą patys buvo nusimetę prieš 300 metų, tradicija.

1783 m. kunigaikštis Grigorijus Potiomkinas iš savo meilužės Jekaterinos II gavo pusiasalį kaip nuosavybę, „nuo dabar ir per amžius”. Taip ji pastatė tiltą į pietus, apie kurį Petras Didysis, tiesęs savo kelią į Dono žiotis, galėjo tik svajoti. Neveltui Potiomkinas davė naujai Krymo sostinei atitinkamą pavadinimą, Sevastopolis – didybės miestas.

Proveržis per Azovo jūros sąsmauką padarė Rusiją stipriu žaidėju Viduržemio jūros regione. Iš čia išplaukdavo laivai, kurių tikslas buvo sustiprinti stačiatikių krikščionių, gyvenančių Osmanų imperijoje, apsaugą. Didžiojo tikslo – užkariauti Konstantinopolį ir taip kontroliuoti Turkijos sąsiaurį, vedantį į Viduržemio jūrą, pasiekti Rusijai nepavyko dėl britų karių pranašumo. Vienas Rusijos ir britų karių susirėmimas sukėlė karą, žinomą kaip Krymo karas.

1853 m. pusiasalį užėmė britų, prancūzų, Pjemonto ir Osmanų kariuomenės. Kai kurie istorikai apskaičiavo, kad per šį karą žuvo 750 tūkst. žmonių, daugiau aukų nei per pilietinį karą JAV. Po apgulties, kuri truko vienerius metus, Sevastopolis, tapęs tikra jūros tvirtovė, krito 1855 m. rugsėjį. Krymo karas reiškė Rusijos imperijos reorganizacijos pradžią. Be kita ko, buvo panaikinta baudžiava.

Mokėti už Rusijos pralaimėjimą kare pirmiausia teko Krymo totoriams. Jau Jekaterinos ir jos įpėdinių valdymo laikais, būdami sultono sąjungininkai, jie buvo išvaryti į negyvenamus atokius regionus. Po karo Rusijos valdžia pradėjo veikti prieš tariamus ar realius Osmanų rėmėjus ypatingai žiauriai. Daugelis Krymo totorių buvo išvaryti iš savo namų ar priversti bėgti.

Sovietų valdžios institucijos taip pat žiūrėjo į musulmonus įtariai, manydamos, kad jie yra įsibrovėlių bendrininkai. Pavyzdžiui, Krymo Liaudies Respublika totorių buvo įkurta 1917 m. lapkričio mėnesį, egzistavo tik du mėnesius ir buvo sunaikinta Raudonosios armijos 1918 m. 1920 m. baltagvardiečių generolas Piotras Vrangelis Kryme buvo įkūręs savo būstinę. Po to, kai bolševikai iškovojo pergalę pilietiniame kare, pusiasalyje buvo suformuota Krymo Autonominė Tarybų Socialistinė Respublika. Kremliaus valdovai nenorėjo atiduoti geografiškai nuo Rusijos nutolusio pusiasalio Ukrainai.

Jei prieš Antrąjį pasaulinį karą Sevastopolis ir Krymas buvo pasiaukojimo sinonimas, tai po jo „miestas–didvyris” tapo sovietų pergalės simboliu. Kai Vokietijos Vermachto pajėgos iki 1941 m. rudens beveik priartėjo prie Maskvos, Raudonoji armija pietuose sugebėjo nustumti priešus kiek atgal.

Su ginklu rankose Stalino vietininkas ir vyriausiasis komisaras Leo Mehlis varė savo karius pulti gynybines vokiečių gretas. „Sevastopolis – ne šiaip sau miestas. Tai Rusijos garbė ir Sovietų Sąjungos pasididžiavimas... Sevastopolis negali pasiduoti”, – sakė rašytojas Ilja Erenburgas. Bet po keturių savaičių tvirtovė krito, o Hitleris Vokietijos pajėgų vadą Erichą von Mansteiną pakėlė į feldmaršalo rangą ir Trečiasis Reichas pasiekė savo galybės viršūnę. Diktatorius svajojo užpildyti vietas, kur gyveno senovės gotai, pietų tiroliečiais. Kurį laiką Krymas buvo vadinamas Gotengau.

Vos po dvejų metų Hitleris pareiškė, kad Sevastopolis turi strateginę reikšmę ir tam paaukojo visą armiją. 126 Raudonosios armijos kariai mūšyje už Sevastopolį gavo „Sovietų Sąjungos didvyrio” vardą.

Stalino kerštas buvo baisus. Nors tik dalis Krymo totorių bendradarbiavo su naciais okupacijos metu, visi šios tautybės žmonės buvo ištremti iš pusiasalio teritorijos. Apie 400 tūkst. žmonių buvo priversti palikti šią vietą. Per 18 mėnesių pusė iš jų mirė. NKVD vadovas Lavrentijus Berija reikalavo savo darbuotojams apdovanojimų už „laimėjimus kare prieš Tėvynės išdavikus”. 413 jų iš tikrųjų buvo apdovanoti ordinais ir medaliais.

Taip Krymas tapo Rusijos teritorija. Pusiasalio prijungimas prie Ukrainos 1954-iais buvo mostas, turėjęs istorinę potekstę – tai padaryta pažymint 300-ąsias Perejaslavsko sutarties, kai kazokų atamanai prisiekė Rusijos carui Aleksejui I, metines. Rusijoje šis įvykis yra laikomas galutiniu ir neatšaukiamu paklusnumo įtvirtinimu bei „lemiamu žingsniu Ukrainos susijungimui su Rusija”, kaip rašė istorikas Andreasas Kappeleris. Tuo metu Ukrainos kazokai mano, kad šis žingsnis buvo tik laikinas susitarimas dėl savitarpio pagalbos.

Nikita Chruščiovas, atėjęs į valdžią Sovietų Sąjungoje po Stalino mirties, buvo linkęs pritarti Rusijos diegiamam kazokų priesaikos aiškinimui, bet padarė tam tikrą „vestuvių dovaną” Ukrainos SSR, prijungęs Krymą prie jos.

Dabar Vladimiras Putinas akivaizdžiai bando įrodyti pasauliui, kad jis, tarsi koks archeologas, gali pakeisti istoriją.

Parengta pagal „Die Welt”