Šiandieninėje Lietuvoje dažnai girdisi svarstymai apie demokratiją, apie teisinę valstybę, ir džiaugiamasi atgauta laisve. Bet ar tikrai Lietuva laisva, ir ar laisvi esame mes, dauguma šalies piliečių? Teoriškai esame laisvi, tačiau gyvenimo praktika rodo ką kitą - mūsų krašte įsigalėjusių monopolinio kapitalizmo magnatų interesai radikaliai skiriasi nuo daugumos šalies piliečių interesų.Kadangi šie magnatai, nors būdami ryškia mažuma, primeta savo valią daugumai Lietuvos piliečių, ir mūsų šalyje sukūrė ištisą korupcijos "aštuonkojį" bei disponuoja didžiulėmis lėšomis, turi didžiulę įtaką įstatymų leidybai, televizijoms bei laikraščiams, jie pateikia iškreiptą vaizdą: neva Lietuva - tai teisinė demokratinė valstybė, kurioje egzistuoja nedidelės problemos, o visi kalbantys apie didžiulę korupciją, kažkokią oligarchinę santvarką ar pedofilų klanus - tai valstybės pamatų griovėjai.
Bet iš tiesų būtent monopolinio kapitalizmo tironija jau apgriovė mūsų valstybės pamatus. Žvelgdami į istorijos raidą, matome tam tikras praeities ir dabarties paraleles. Kadaise Europoje klestėjo Stalinas, Hitleris, Musolinis ir kiti nuožmūs tironai, o dabar klesti šiuolaikiniai tironai - V.Putinas, S.Berluskonis, N.Sarkozy, A.Škėlė, A.Lukašenka, V.Janukovyčius. Tuo tarpu Lietuvos politikos olimpe dominuojantys korumpuotų politikų kastos nariai - visi tie kirkilai, keserauskai, čaplikai ir kiti politiniai vertelgos nėra savarankiški žaidėjai - tai "Rubicono", "Dujotekanos" ir dar kelių galingų korporacijų statytiniai. Šie politiniai vertelgos susiję ir su grėsmingomis užsienio jėgomis - jie yra žaisliukai Rusijos žvalgybos ir galingų tarptautinių slaptųjų ložių rankose.
Šiais, 2010 metais, Lietuvoje ekonominė padėtis vis prastėjo, o Kauno pedofilijos byla atskleidė, kad jokios teisinės valstybės nėra - korumpuoti prokurorai panorėję gali sužlugdyti bet kurią bylą, o jiems neįtikusius piliečius gali nuožmiai persekioti. Kovotojo su pedofilija Drąsiaus Kedžio persekiojimo ir brutalaus nužudymo istorija parodė, kaip susidorojama su nuožmiems klanams neįtikusiais piliečiais.
Nenuostabu, kad ir Lietuvos užsienio politika šiais metais patyrė fiasko - tiek nuolaidžiavimas Rusiją valdančiam nuožmiam Kremliaus režimui, tiek ir pataikavimas Baltarusiją valdančiam A.Lukašenkos režimui davė apgailėtinus rezultatus. Ypač apmaudus bendradarbiavimas su kriminaliniu Lukašenkos režimu, net buvo teigiama, kad šis režimas neva pradės vykdyti palaipsnes demokratines reformas. Bet prieš porą savaičių po suklastotų prezidentų rinkimų A.Lukašenkos režimas pradėjo masines represijas - buvo suimti septyni opozicijos kandidatai į prezidentus, pradėti vykdyti ir masiniai opozicijos aktyvistų areštai, užsienio žurnalistų persekiojimas ir net įkalinimas, o protestuojantys dvidešimt tūkstančių baltarusių buvo mušami, spardomi ir velkami į autobusus.
Ir pozicija dėl Ukrainos valdžios palaikymo pasirodė klaidinga - V.Janukovyčiaus režimas aukšto rango Lietuvos diplomatų ir politikų buvo įvardijamas kaip demokratinė šios šalies valdžia, tuo tarpu šie "demokratai" nuo gruodžio pradžios Ukrainoje pradėjo didžiulę politinio persekiojimo kampaniją - masinius opozicijos lyderės J.Tymošenko šalininkų areštus. Už grotų uždaryti jau kelios dešimtys Tymošenko šalininkų. Nors tokios represijos per daug nestebina - Ukrainai vadovauja už plėšimus ir reketą tris kartus teistas recidyvistas V.Janukovyčius. Jis savo rinkiminę kampaniją surengė už stambios mafijos grupuotės-taip vadinamo Donecko klano ir tarptautinio aferisto D.Firtašo pinigus.
Šiais metais buvo pratęsta jau daugelį metų tęsiama tamsiųjų politinių technologijų bei viešosios erdvės manipuliacijų tradicija. Regėjome daugybę dirbtinai išpūstų skandalų bei skandaliukų - nuo H.Daktaro demonizavimo iki didžiulių spekuliacijų apie tikrus ar tariamus dainininkės I.Jurgelevičiūtės nusikaltimus bei daugybę visokių skandaliukų apie pop - žvaigždučių skyrybas ir gyvenimo dramas. Visą laiką stengiamasi nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų - kodėl Lietuvoje egzistuoja visame regione didžiausios elektros kainos, kodėl mūsų šalyje toks brangus kuras? Kodėl vienos bylos marinamos-garsioji Kauno pedofilijos byla, D.Kedžio nužudymo byla, Kalvarijos kriminalistų byla, "Alytaus tekstilės" ir Valdovų rūmų aferos? O kitos bylos fabrikuojamos - E.Kusaitės, Gatajevų, A.Petrusevičiaus bylos? Kodėl Lietuvoje visaip engiama ir žlugdoma katalikiška spauda?
Galiausiai - kodėl Lietuvoje engiami ištisi žmonių sluoksniai-pensininkai, neįgalieji, studentai, smulkieji verslininkai? Studentai verčiami už mokslą mokėti didžiules sumas-nuo 6 iki 20 tūkstančių per metus. O šalies turguose prekiaujantys smulkieji verslininkai vėl susiduria su grėsme- ketinama įvesti kasos aparatus turguose. Tai sukels šiems verslininkams daug problemų-jiems gresia nuostoliai ir net bankrotai. Tačiau tiesa kartais prasiveržia pro užkardas-štai prieš kelias dienas TV3 televizijos laidoje dalyvavęs interneto portalo ekspertai.eu įkūrėjas, aktorius A.Nakas drąsiai teigė: "VEKS ir Valdovų rūmų bylas tirianti prokurorė Malinauskienė - tai nusikalstamo pasaulio atstovė". O A.Nako bendražygis aktorius R.Boravskis dar šių metų pavasarį atvirai pareiškė: "Kėvišas - tai mafijos "krikštatėvis".
Laisvės ir demokratijos temos verčia pažvelgti į demokratijos ištakas. Deja, Lietuvoje nutolstama nuo klasikinės demokratijos dėsnių. Šiuos dėsnius dar XVII amžiaus pabaigoje suformavo anglų filosofas Džonas Lokas. Pirmas dėsnis - liaudis patiki tam tikrai valdžiai valdyti kraštą. Antras - jei valdžia valdo prastai, liaudis turi teisę valdžią įspėti. Trečias dėsnis - jei po kelių įspėjimų valdžia ir toliau neatsižvelgia į juos ir valdo prastai, liaudis turi teise tokią valdžią nuversti.
Tuo tarpu Lietuvos politinis elitas primeta kažkokias abrakadabras, mažai ką turinčias su klasikine demokratijos samprata - jie teigia: piliečiai dalyvauja rinkimuose, išrenka valdžią ir tuo jų misija baigiasi. Kažkaip kontroliuoti valdžios ar juo labiau iškelti kategoriškus reikalavimus jie neturi teisės, jei aktyvūs piliečiai bando tai daryti, jie apšaukiami valstybės griovėjais, marginalais ir "violetine minia". Samdyti propagandos šulai dar pareiškia - tauta pati kalta, juk ji pati balsuoja, renka valdžią, tad nėra ko čia skustis.
O kas gi formuoja susikompromitavusias Lietuvos valdžios struktūras? Šias struktūras formuoja siauras, bet itin įtakingas sluoksnis - kriminalizuotas elitas. Šio elito pažabojimas ir nušalinimas nuo vadovaujančių pozicijų - tai viena iš pagrindinių sąlygų Lietuvos kaip teisinės ir demokratinės valstybės atkūrimui. Tai rodo ir kitų iš oligarchijos liūno pakilusių valstybių pavyzdžiai: štai Lotynų Amerikos šalys - Urugvajus, Čilė ir Kosta Rika iš nuosmukio pakilo tik tada, kai nuo šių šalių valdymo buvo nušalintas susikompromitavęs elitas. Į vadovaujančius postus atėjo daugelį metų prieš korumpuotus režimus kovoję patriotai - štai dabartinis Urugvajaus prezidentas Ch.Muchika - tai buvęs pogrindinės organizacijos "Tupamaros" narys, partizanas, su ginklu rankose kovojęs prieš išnaudotojus, net 14 metų praleidęs kalėjimuose.
Dabartinė padėtis Lietuvoje prieštaringa - per pastaruosius kelerius metus vis didėja skurdas bei socialinė atskirtis - negausių piliečių grupių pajamos vis didėja, o daugumos piliečių pajamos mažėja arba per pastaruosius kelerius metus neauga, tuo tarpu mokesčiai didėja ir pastoviai kyla maisto produktų, drabužių ir pagrindinių paslaugų kainos. Lietuvoje tiesiog įsigali išnaudojimas ir privilegijuotų asmenų grupių prieš daugumą piliečių vykdomas psichologinis ir net fizinis teroras. Mūsų krašte regime XIX amžių primenančias realijas - visuomenė suskaidyta, ir apie kokią tautos vienybę galime kalbėti, jei Lietuvoje egzistuoja du priešiški poliai - išnaudotojai ir išnaudojamieji.
Atskiros studijos verta tema - nuo 1990 metu įvykęs luominės visuomenės susiformavimas Lietuvoje. Visuomenės viršuje randasi turtingiausias luomas-oligarchų klasė. Tai negausus luomas - virš šimto oligarchų, kurių pajamos per mėnesį siekia dešimtis milijonų litų, ir keli šimtai jų samdomų parankinių - jų įmonių vadovai, patarėjai ir advokatai, kuriems nuo oligarchų milijonų dalybų stalo nubyra riebūs trupiniai - dešimtys, o kartais ir šimtai tūkstančių litų per mėnesį. Šie asmenys ir jų šeimų nariai - tai keli tūkstančiai turtingiausių Lietuvos žmonių. Greta randasi jiems artimi luomai - korumpuotų politikų, teisėjų ir prokurorų kastos (virš tūkstančio žmonių) bei kriminalinio pasaulio elitas - keli šimtai įtakingiausių kriminalinių baronų ir stambesnių kriminalinių grupuočių vadeivų. Politikų ir prokurorų oficialios algos siekia nuo 3,5 iki 15 tūkstančių, tačiau korumpuoti politikai bei prokurorai gauna šešėlines pajamos - pastovias finansines įplaukas iš oligarchinių struktūrų bei kriminalinių klanų.
Oligarchų klasė, korumpuotų politikų ir prokurorų kastos bei kriminalinio pasaulio elitas yra susiję itin glaudžiais ryšiais - tai to paties korupcinio kriminalinio "medžio" šakos. Šių sluoksnių atstovai-tai turtingiausi ir įtakingiausi mūsų krašto asmenys. O vidurinioji klasė Lietuvoje negausi - tik apie 15 procentų šalies piliečių. Apie 80 procentų Lietuvos gyventojų - tai vos suduriantys galą su galu arba skurstantys žmonės. O juk senovės Atėnuose gyvenęs filosofas klasikas Aristotelis kadaise pagrįstai teigė, kad juo gausesnė vidurinioji klasė, tuo stabilesnė valstybė.
Su valstybės ir visuomenės stabilumu susijęs dar vienas svarbus klausimas - tai istorinės tiesos klausimas. Kai kurie šiuolaikiniai istorikai išleidžia veikalus, kuriuose aprašomi pastarųjų dviejų dešimtmečių įvykiai, tačiau A.Brazausko ir kitų bolševikų lyderių veiksmai įvardijami kaip normalių valdžios veikėjų veiksmai, o juk šie asmenys įvykdė daugybę nusikaltimų- jie dalyvavo didžiulėse aferose, dangstė mafijos klanus, padėjo savo giminaičiams užgrobti valstybės turtą.
Be istorinės tiesos įvardijimo nepasieksime laisvės, toliau skęsime melo ir iliuzijų liūne. Lietuvoje vis dar sklando pasakėlės apie "gerąjį Sniečkų", kuris neva gynė mūsų krašto interesus. Negalima visiškai apjuodinti A.Sniečkaus, jis atliko ir gerų darbų, tačiau jis įvykdė ir daugybę nusikaltimų - organizavo masinius trėmimus į Sibirą, partizanų bei disidentų persekiojimus. Ir esminis faktas - A.Sniečkus ilgą laiką vadovavo LKP CK - pagrindinei kolaborantų struktūrai, buvo Maskvos vietininkas - taigi pasižymėjo kaip išdavikas.
Kur nužengsime, garbindami budelius ir išdavikus? O vėl atgijęs pokario stribų garbinimas - tai apmaudus ir priešiškų jėgų inspiruotas procesas. Veikia net stribų interneto portalas - gana gausiai lankoma svetainė pokaris.info. Kai kurie mūsų istorikai ir žurnalistai pateikia tokias išvadas - pokario stribus ir partizanus jie sugretina, neva partizanai ir stribai mažai kuo skyrėsi. Tokios spekuliacijos apgailėtinos, o tokie "tiesos skleidėjai" - tai išdavikai, dažnai ir dirbantys už judošiaus atlygį - iš įvairių Kremliaus įkurtų fondų bei garsiosios "Dujotekanos" gaunamus pinigus.
Šiais prieštaringų procesų įtakojamais laikais labai reikia esminių vertybių - tiesos, laisvės ir taikos. Apie tokių vertybių svarbą savo kalėdiniame pamoksle kalbėjo ir popiežius Benediktas XVI. O Rusijos stačiatikių patriarchas Kirilas savo kalboje pabrėžė, kad turime priešintis blogio jėgoms ir ginti tikėjimo idealus. Apie laisvės ir tikėjimo svarbą dar 1609 metais rašė Šv.Pranciškus Salezietis: "Būkite laisvos širdies tiek dideliuose, tiek mažuose dalykuose ir palaikykite savo širdyje taikos ir ramybės dvasią. Ne kartą esu sakęs, kad gyvenime nereikia būti suvaržytais. Veikti reikia ryžtingai, atvirai, paprastai, laisvai, nuoširdžiai. Taip sakau, nes bijau suvaržymo ir melancholijos dvasios. Trokštu, kad turėtumėt plačią ir atvirą širdį"...
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
