Laukiniai Vakarai grįžta į džiungles, kur jų laukia šamanas?

Po Šėtono Covid-19 pandemijos pasaulis nebesugeba grįžti prie sveiko proto. Mokslas tyli, bažnyčia merdi. Užtat vienas po kito reiškiasi, tarsi nuo grandinės nutrūkę, demonokratijos šunys – Cerberis, Garmas ir Hellhoundas. Laukiniai Vakarai sugrįžo į džiungles. 2022 metais V. Putinas užpuolė denacifikuoti ir demilitarizuoti kaimyninę Ukrainą, B. Netanyahu ėmėsi valyti nuo čia gyvenančių palestiniečių jų žemes, D. Trumpas paskelbė ketinimus prisijungti prie JAV Kanadą, susigrąžinti Panamos kanalą, pasisavinti Grenlandiją, visam pasauliui paskelbė muitų karą. Ir tada apsireiškia šamanas – Romos popiežius Leo 14, iššaukęs gilų vilties atodūsį. Ar pasiteisins? Vargu.

Per amžius kurta žmonių civilizacija, technologijų pažanga, tarptautinė teisė ir teisingumas, Pasaulio Taikos Jungtinių Tautų Organizacija per keletą pastarųjų metų buvo pamirštos, Tarptautinio Baudžiamojo Teismo sprendimai nevykdomi. Demokratijos bastionus – Rusijos Dūmą, Izraelio Knesetą ir JAV Kongresą – faktiškai pakeitė vykdomosios valdžios lyderiai, kurie tapo diktatoriais ir pradėjo nesulaikomą savo privačios laisvės skrydį be ribų. Ir žiniasklaida mieliau kalba ne apie valstybes ir jų bendruomenes, bet komentuoja iššaukiančius jų lyderių žygius ir veiksmus.

BioSocioGenijos teorija gerai žino, kad vado savimonei suvaldyti Dievas numatė reguliatorius: šamanus, žynius, burtininkus, kunigus ir popiežius. Dėka paslaptingo autoriteto šie dvasių valdytojai vieninteliai gentyje, bendruomenėje ar valstybėje turi prievolę prireikus nebaudžiami kritikuoti valdovą, tikslu sugrąžinti jo savimonę į deramą vietą valdymo piramidės viršūnėje. Su kiekvienu kitu, išdrįsusiu kritikuoti, valdiniu diktatorius kaip mat susidoroja per amžius patikrintais būdais.

Pavyko atskleisti savivaldos ciklą, kurio pagalba gyvuoja kiekvienas gyvas organizmas ar organizacija ir netgi gyva Visata (pav.). Galvos smegenys skirtos kurti strategines programas, valia jas priima, stuburo smegenys vykdo, o pojūčiai kontroliuoja jų įgyvendinimą.

Socialinės organizacijos siekia organizuotis pagal šį gyvam organizmui būdingą demokratinį savivaldos ciklą. Žmonija žino valdžių padalinimo ir atsiejimo demokratijos reikalavimą. Deja, dar pasaulyje nėra nė vienos valstybės ar organizacijos, kuri autentiškai atkartotų demokratinį savivaldos ciklą jo nuoseklumu. Nė viena šalis neturi atskiro veiklos programavimo organo – galvos smegenų. Dabartinei savivaldos kultūrai būdinga „stuburo smegenų“ – vykdomosios valdžios – viešpatystė, kuri pakeičia galvos smegenis ir kuria veiksmų programas, pasitvirtina jas nuosavame partijų sprendimo organe ir pati jas įgyvendina. Tai reiškia, kad formaliai vadinama „demokratija“ dar niekur neveikia. Nors konstitucijose įtvirtinta demokratija, tikrovėje partinė valdžia reiškia valdančiosios daugumos ir ją išsirinkusių oligarchų diktatūrą. Kontrolės organai – teismai, teisėsauga, žiniasklaida – yra priversti diktatūras vadinti „demokratija“, nes priešingu atveju susidurtų su įstatymų galia.

Partijų lėlių teatras taip pat nėra Dievo dovana, bet yra Šėtono pulkai, aptarnaujantys atsilikusių nuo pažangos verslų (naftos, dujų, trąšų, karų, ginklų, nuodų, alkoholio, kvaišalų ir kt.) oligarchų pelnus. Jokie rinkimai nėra demokratiniai. Jų metu oligarchai nusiperka sau partijas ir jų lėles bei žiniasklaidos paslaugas, garsinančias jiems reikalingus politikus, kad balsuotojai sužinotų, už ką reikia balsuoti. Nors partijos vadina save įvairiausiais pavadinimais, visos jos yra KONSERVATYVIOS – sulaikančios inovacijas ir pažangą, už ką joms moka nenorintys prarasti pelnų Šėtono oligarchai. Inovacijų genijus Elonas Muskas puikiai pademonstravo, kaip galima nusipirkti prezidentą ir visą valstybę už 288 milijonus USD. Negalėdamas apsiginti nuo naftininkų ir kitų pažangos stabdytojų, nuolat trukdančių jam kurti „Teslos“, „SpaceX“, „Starlink“ ir kitas pažangias naujoves, Elonas D. Trumpo pirkiniu sugebėjo gerokai papurtyti JAV biurokratiją ir partines lėles. Nors šie nuginė jį į pogrindį, tačiau jo pirkinys neturi pasirinkimo ir toliau vykdo savo oligarcho nurodymus.

Dar geriau – paaiškėjo, kad taip oligarchų pamėgtas „demokratijos“, kaip „liaudies valdžios“, burtažodis reiškia ne ką kitą, kaip „vergovės valdymą“. Prieš kelis tūkstančius metų vergovinėje Graikijoje „liaudis“ buvo vergvaldžiai, turintys vergų. Likę kiti žmonės buvo vergai, kurie neturėjo nei pilietybės, nei balso, nei laisvės. Jie buvo žemiau gyvulio. Todėl jokiame valstybės valdyme vergai nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti.

Metams bėgant vergovė švelnėjo ir ji perėjo fizinės, baudžiavinės ir samdomo darbo vergovės formas. Šiuolaikiniame pasaulyje vyrauja samdomo darbo ir kolonijinė/neokolonijinė vergovė. Štai JAV tik 6 % dirbančiųjų dirba savarankiškai, turi savo verslą, yra darbdaviai. Likę 94 % dirbančiųjų yra samdomi vergai, priklausomi nuo darbdavio ir uždirbantys jam pelną. Dirbtinis intelektas padėjo įsitikinti, kad nors savarankiškai dirbančiųjų dalis varijuoja skirtingose šalyse, samdomo darbo vergovė yra pagrindinė neproduktyvumo, konservatyvumo ir pasaulio laikymo sąstingyje priežastis. Kinijos šeimų privačios verslo inovacijų iniciatyvos išlaisvinimas pademonstravo, kaip per trumpą laiką ši buvusi atsilikusi šalis staiga tapo pasaulio inovacijų lydere.

Kolonijinę vergovę pakeitęs neokolonializmas tapo slapta vergovės forma, vedžiojusia ir tebevedžiojančia už nosies daugelį nesusipratusių šalių. Iš Vakarų kolonializmo ir neokolonializmo vaduojasi visos pavergtos tautos. Jungtinių Tautų Organizacija pasmerkė visų formų vergovę. Tačiau ant įmantrios neokolonijinės vergovės kabliuko sugebėjo pakliūti ir gana išsivysčiusios šalys. 1991 metais sugriuvus kažkada galingai TSRS ir Rytų Europos socialistinių šalių sandraugai, čia atskubėjo JAV neokolonizatoriai ir slapčia įvedė savo oligarchinę diktatūrą po patiklių šalių Nepriklausomybės atkūrimo vėliavomis. Juokinga, kad net Rusijos Respublika paskelbė Nepriklausomybę nuo TSRS. Tačiau po keleto metų ji prisiminė, kad po komunizmo vėliavomis ji pati kolonizavo prijungtas šalis. Tai lėmė diktatoriaus V. Putino svajonę atgaivinti Rusijos Imperiją, siekiant susigrąžinti išsprūdusias iš jos pavaldumo Europos ir Azijos šalis.

Tačiau Rusijos–Ukrainos karą išprovokavo ne Rusijos kolonizatoriniai siekiai. Siekdami perimti naftos, dujų, mineralų, trąšų ir kitas gausias tiekimo grandines, JAV, Izraelio, Rusijos ir Ukrainos oligarchai nerado taikaus kelio susitarti. Todėl oligarchams teko primesti V. Putinui Ukrainos denacifikavimo ir demilitarizavimo šūkius. Tai paaiškėjo tik tada, kada atėjęs „gelbėti“ Ukrainos nuo Rusijos, D. Trumpas pareikalavo iš Ukrainos retųjų metalų išteklių ir energetikos įmonių kontrolės. Taip jis vykdė savo oligarchų planus. Ukrainai beliko pasirašyti susitarimą dėl savo žemės turtų pasidalinimo su „gelbėtoju“.

Tačiau ir išmintingoji Europos Sąjunga neišvengė neokolonializmo apgaulės. Ilgą laiką žadėjusi NATO pajėgomis ginti kiekvieną šios bendrijos milimetrą, JAV ėmė trauktis ir iš buvusių TSRS šalių, ir iš ES, palikdamos jas baisios, sukiršintos Rusijos meškos branduolinei grėsmei.

Tikinčiam – Dangus! Viltis, kad apsireiškęs naujasis popiežius Leo 14 sugrąžins Laukinius Vakarus į proto ir taikos kelią, miršta paskutinė. Nėra tokios jėgos, kuri staiga panaikintų samdomo darbo ir neokolonijinę vergovę ir lemtų žmonijos išgijimą nuo oligarchinės vergovės vėžio.

Tačiau neatidaręs durų, Dievas paliko vilties langą, kuris vadinasi Sielų internetas, į kurį telkiasi vis daugiau pasaulio Sielų, kad jau iki 2050 metų žmonija persikels į globalias smegenis, kurios pradės savo kelią istorijoje kaip 5-oji gyvybės pakopa – Homo Virtualis. Apie šią šviesią dievišką viltį siūlau paskaityti mano mokslinėje studijoje – S. Paulauskas. Anthropogeny: Human Quality Virtual Leap.