Lietuva ir užsienis per savaitę

Prezidentė D. Grybauskaitė: „Per šiuos metus Lietuvos ekonomika atsigavo, finansinė sistema sustiprėjo. Tapome gerbiami tarptautinėje bendruomenėje, išsikovojome reikiamas karinio saugumo garantijas.    Pradėjome labiau savimi pasitikėti ir patys. Po daugybės išbandymų mus vėl ima lydėti sėkmė.” Nuotr. prezidentas.lt

Lietuvoje Dalia Grybauskaitė nusprendė vėl gelbėti šalį, o Sočyje prasidėjo olimpinės žiemos žaidynės. Tuo metu Europoje korupcija peržengia ribas. Apie tai, ir ne tik, – ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.

Lietuva

Pirmoje vietoje šią savaitę – neabejotinai Dalios Grybauskaitės sprendimas antrą kartą siekti prezidento posto. Savo poziciją ji argumentavo taip: „Noriu ir privalau padėti Lietuvai tapti sąžiningų žmonių galimybių šalimi. Pareiga Lietuvai ir jos žmonėms man svarbesnė už asmeninę ramybę. Todėl nedvejodama renkuosi darbą jums ir kaip nepriklausoma kandidatė vėl dalyvausiu Lietuvos prezidento rinkimuose.“ Šiuo atveju iš karto kyla keli klausimai. Nesinori kabintis prie stulpo, bet šiek tiek keista girdėti iš prezidentės žodžius apie „sąžiningumą“ tuo metu, kai VSD pažymos nutekinimo byla taip ir liko be kaltų, o pati ji atsisakė liudyti – juk sąžiningiems žmonėms nėra ko slėpti. Antra, ji turbūt su malonumu išvažiuotų vėl dirbti į Briuselį, kur jai būtų ramiau. Nenuskilo, ar kažkas iš Lietuvos nepaleido. Todėl ir teko likti. Šiame kontekste abejonių kelia ir „nepriklausomas“ D. Grybauskaitės kandidatavimo statusas, turint omenyje faktą, kad ji akivaizdžiai yra dešinės pakraipos politikė, ir todėl ją remia konservatoriai ir liberalai. Na, gerai, tarkime, ji netinkamas pasirinkimas. O kas geriau? Blogiausia yra tai, kad prezidento rinkimuose Lietuvos gyventojai ir vėl bus priversti rinkti geriausią tarp blogiausių. Tačiau tai nereiškia, kad reikia balsuoti už dabartinę prezidentę – vien todėl, kad, kaip pabrėžia politologai, ji atvedė šalies užsienio politiką į aklavietę, o vidaus arenoje, sąmoningai ar nesąmoningai, nuolat generuoja politinį konfliktą. Spręs tauta.

Antroje vietoje (kaip ir buvo prognozuota) – valdančiųjų sprendimas pritarti referendumui dėl žemės nepardavimo užsieniečiams, nepaisant to, kad Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą, jog referendumas prieštarauja Konstitucijai. Rinkimai ir reitingai valdo. Kartu koalicijos politinė taryba nusprendė parengti naują įstatymo projektą dėl žemės pardavimo užsieniečiams saugiklių, kurie, pasak ministro pirmininko, nėra alternatyva referendumo iniciatorių siūlymams. Tuo pat metu Algirdas Butkevičius mano, kad Lietuvai nėra reikalo peržiūrėti savo narystės ES sutartį, ir sako, kad referendumo aktyvistai klaidino ir apgaudinėjo žmones. Išvada paprasta: bent jau socialdemokratai realiai yra prieš referendumą ir tikisi, kad jis žlugs, o jeigu ne – kartu su koalicijos partneriais bandys vaizduoti saugiklius dėl žemės pardavimo užsieniečiams kaip jo rezultatų įgyvendinimo įrodymą (jau nekalbant apie atsarginį kreipimosi į Konstitucinį Teismą planą). Tačiau svarbiausia, kad Lietuvos gyventojai sugebėjo surinkti parašus ir kad referendumas įvyks. Su jo klausimais galima sutikti ar ne, bet tautos valios triumfas savaime yra sveikintinas dalykas ir brandžios pilietinės visuomenės požymis.

Trečioje vietoje – situacija su Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) politika ir valdančiųjų reakcija į ją. Šiuo atveju verta dėmesio Romualdo Ozolo nuomonė: „Ką dar turėtų padaryti Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kad Lietuvos valdantieji suvoktų, jog bendradarbiauti su priešu nevalia? (...) Šių metų vasario 6 d. LLRA parlamentarai atsikvietė ir du Lenkijos Seimo narius, kurie ne tik tardė Lietuvos Seimo narius ir jiems nurodinėjo, bet ir kontrabanda atvežė 25 tūkstančius litų padengti Lietuvos įstatymų laužytojui skirtą baudą, (...) šiurkščiai įsikišo į Lietuvos vidaus reikalus ir pažeidė Lietuvos įstatymus! Ar prablaivės kada nors Lietuvos valdančiųjų galvos? Ar suvoks jie, kad, naudodamiesi savo „auksiniu balsu“ koalicijoje, lenkai šantažuoja koalicijos partnerius ir organizuoja plataus masto tarptautinę akciją, per kurią Lietuva bus ne palaikyta, o pasmerkta kaip rasistinė, nacionalistinė ir priešiška Europos dvasiai ir teisei?“ Tačiau yra ir kita nuomonė. Lietuvos intelektualų, žurnalistų ir visuomenės veikėjų įsteigtas Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumas siūlo Lietuvos valdžiai pradėti vykdyti rinkimų pažadus ir priimti Tautinių mažumų įstatymą, o artėjančiuose prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose nevartoti retorikos, skaldančios visuomenę tautiniu pagrindu. Premjeras sako, kad yra pasiruošęs su LLRA sėkmingai dirbti toliau, o Seimo pirmininkė ragina gerbti žmonių, išrinkusių LLRA į Seimą, nuomonę. Tai kas teisus ir ką daryti? Teoriškai valdantieji, viena vertus, turėtų pagaliau pradėti iš esmės spręsti tautinių mažumų klausimą, kita vertus – rimčiau įvertinti LLRA veiksmus (o prireikus – ir pašalinti lenkus iš koalicijos), kurie pastaruoju metu peržengia net ciniško politinio žaidimo ribas. Tačiau praktikoje A. Butkevičius, žinoma, nenori rizikuoti koalicijos stabilumu. Todėl priverstas kęsti antilietuviškus LLRA išpuolius. Lenkai tai supranta ir elgiasi vis įžūliau. Praktika paprastai nugali teoriją. Todėl nesistebėkime, jeigu vieną dieną Lietuva iš tiesų bus pasmerkta kaip rasistinė, nacionalistinė ir priešiška Europos dvasiai ir teisei valstybė.

Užsienis

Pirmoje vietoje šią savaitę – išskirtinis pasaulio įvykis – olimpinės žiemos žaidynės Sočyje. Tokia proga norisi tiesiog mėgautis įspūdinga sporto švente. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje, atrodo, nebeliko nesupolitinamų dalykų. Žinoma, Rusija, kaip šalis, ir jos politinė santvarka turi trūkumų, tačiau tas kiekis purvo, kuris su maniakišku malonumu buvo pilamas ant Sočio, stebina. Be abejo, ruošiantis olimpiadai, neapsieita be problemų (kas su jomis nesusiduria), bet nuolatinės kalbos apie terorizmo grėsmę, nepagarbą seksualinėms mažumoms ir korupciją, visiškai ignoruojant didžiules šalies pastangas sukurti Sočio stebuklą, liūdina. Keista buvo stebėti, kaip įvairių Rusijos miestų gyventojai nuoširdžiai džiaugėsi olimpinės ugnies atkeliavimu, o kritikai atkakliai skaičiavo, kiek kartų ji buvo užgesusi. Kartais susidaro toks įspūdis, kad labiausiai kritikuoja Rusiją tie, kurie jai pavydi. Na, išvogė ten krūvą pinigų statybų metu, ir kas? Čia juk Rusijos pinigai ir jos problemos. Kvailiausiai atrodo tie, kurie rašinėja apie visokiausius nebūtus dalykus Sočyje, o paskui paaiškėja, kad viskas ten gerai, ką patvirtina olimpiados dalyviai ir svečiai. Sportas turėtų vienyti žmones, nemaišykime jo su politika. Tegul Rusija būna triskart bloga, korumpuota, diktatoriška, imperialistinė ir t. t., bet olimpines žaidynes Sočyje palikime ramybėje ir tiesiog mėgaukimės reginiu.

Antroje vietoje – „kvapą gniaužianti“ korupcija Europoje. Europos Komisija pareiškė, kad jos mastas visose 28 Europos Sąjungos šalyse ES ekonomikai kainuoja 120 mlrd. eurų kasmet. Pavyzdžiui, Lietuvoje net 95 proc. Lietuvos piliečių mano, kad šalyje korupcija yra plačiai paplitusi, ir tai, kaip parodė naujausias „Eurobarometro“ tyrimas, buvo vienas didžiausių rodiklių tarp ES šalių. Daugiau taip manančių gyventojų buvo tik Graikijoje ir Italijoje, tokie patys rezultatai kaip Lietuvoje užfiksuoti Ispanijoje ir Čekijoje. Kokios būtų išvados? Pasirodo, ne viskas taip gerai demokratijos karalystėje, kaip atrodo. Priimta manyti, kad Europa skaidri kaip veidrodis, tačiau ir joje yra problemų dėl valstybinių užsakymų sistemos, politinių partijų finansavimo, politinės valios kovojant su korupcija ir pan. Kita vertus, būtina suprasti, kad Europos Sąjunga nėra vienoda – sunku lyginti Vokietiją su Rumunija ar Jungtinę Karalystę su Italija. Mums, žinoma, labiausiai rūpi Lietuva, kurios gyventojų nuomonė nustebino šalies premjerą A. Butkevičių. Gal iš tikrųjų viskas ir nėra taip blogai, bet posakis „kyšiai ir ryšiai sprendžia“ turbūt atsirado neatsitiktinai. Blogiausia yra tai, kad daug kur su korupcija pirmiausia turi kovoti tie, kurie ją skatina.

Trečioje vietoje šį kartą – du politikai – Rusijos vadovas Vladimiras Putinas ir Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas. Pirmąjį informacinės agentūros ir žiniasklaida pripažino politiku numeris vienas pasaulyje 2013 m., o antrasis pasižymėjo tuo, kad staiga nusprendė, jog galbūt reikėtų pakeisti Kazachstano pavadinimą į Kazach Eli (kazach. kazachų tauta, šalis). Visi autoritariniai lyderiai yra tokie panašūs ir drauge tokie skirtingi. Vieni – kaip V. Putinas – sugeba grąžinti savo šaliai autoritetą tarptautinėje arenoje (negalėjo juk Kremlius papirkti visų apklausos dalyvių), o kiti – kaip Viktoras Janukovyčius – žlugdo jos įvaizdį ir potencialą. O dar yra tokie kaip N. Nazarbajevas, kuris padarė labai daug savo šaliai, bet laiku neišėjo (tapo sukurtos sistemos, kuri nenori jo paleisti, įkaitu) ir dabar vis labiau primena senuką su keistomis idėjomis. Istorijos moralas: nesugebi valdyti – pasitrauk, blogiau nebus.