Lietuva ir užsienis per savaitę

B. Obamos patarėjos nacionalinio saugumo klausimais Susan Rice. Nuotr.  reuters.com

Naujas liberalų lyderis, „istorinis“ NATO sprendimas, JAV prezidento patarėjos prognozė Ukrainai ir neįtikėtinas Didžiosios Britanijos cinizmas. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje liberalų pirmininko rinkimai. Jų nugalėtoju, kaip ir galima buvo tikėtis, tapo R. Šimašius, surinkęs beveik 50 proc. balsų (artimiausias persekiotojas E. Gentvilas gavo apie 30 proc.). Labai mylintis save politikoje Vilniaus meras po tokio partijos pasirinkimo pareiškė: „Aš nenuvilsiu jūsų pasitikėjimo, aš labai džiaugiuosi, kad gavau jūsų mandatą, naudosiu jį atsakingai ir manau, kad galėsime pasiekti tas pergales, kurių esame verti“. Ar R. Šimašius sugrąžins liberalams prarastas pozicijas? Vargu, nes sistema aiškiai davė suprasti, kad jai nekontroliuojami ambicingi išsišokėliai nereikalingi, o sostinės vadovas nepanašus į lyderį, kuris norės rizikuoti tuo, ką gavo. Šiame kontekste daugiau negu prasmingai skamba iš esmės retoriniai J. Mackevič, kuri paskutinę minutę nusprendė nekandidatuoti, klausimai: „E. Masiulis iš karto išėjo ir paliko visus postus. Padarė sunkų ir stiprų žingsnį, nes galvojo apie partiją. Turiu klausimą kai kuriems mūsų partijos lyderiams – apie ką jūs galvojate? Apie savo karjerą ar partiją? Ar patogiau yra važinėti po visą Lietuvą ir pilti purvą ant buvusio lyderio, kolegos ir draugo? Kokią žinutę jūs nešate Lietuvos žmonėms? Ir antras klausimas – ar jūs kaskart džiaugsitės tuo, kad yra vykdomos kratos pas mūsų bendrapartiečius? Ar mūsų lyderiai yra kiekvienas už save, ar atsakingi už visą partiją?“

Antroje vietoje diskusijos dėl naujos Nacionalinės energetinės strategijos (NES). Pažymėtina, kad gegužę „Lietuvos rytas“ publikavo straipsnį pavadinimu „Energetikos strategijos gairėse – daug neatsakytų klausimų“, o energetikos ministras R. Masiulis tada sakė: „Jeigu bus nuspręsta turėti didesnę vietinę gamybą, bus svarstomas atominės elektrinės klausimas. O kaštai – antraeilis klausimas. (…) Lietuva turi vystyti vietinę gamybą. Mes dabar daug importuojanti valstybė. Didesnis klausimas, kokią gamybą vystyti. Reikia žinoti, kiek vystyti tą, kuri apsimoka, ir tą, kuri neapsimoka, kad turėtume energetinį saugumą“. Kitaip tariant, kaštai mums (tiksliau – jiems) nebesvarbūs, o kiek ir ką vystyti – neaišku. Dabar NES gaires aptarė pramoninkai. „Energetikos sferos integracija yra vienas svarbiausių aspektų, todėl svarstant NES projektą esminis dėmesys turėtų būti kreipiamas ne į energijos kainas, bet į šalies konkurencingumą regione“, – savo požiūrį išsakė debatus moderavęs Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis. Tuo pat metu jis pažymėjo: „Pasigendu prielaidų NES siūlomai sistemai ir įvertinimų, kaip keisis energijos vartojimas per ateinančius 10-20 metų, kai Lietuvos gyventojų skaičius sumažėja po miestą per metus. Taip pat nebegalime nagrinėti Lietuvos kaip uždaros salos, kai esame integruoti į Europos Sąjungą ir ta intergraciija tik stiprės. Lietuvos NES reikia nagrinėti, pasidėjus ant stalo Baltijos šalių ir Skandinavijos regiono strategijas, nes tai yra sudedamosios Lietuvos energetikos strategijos dalys. Tik tada galėsime matyti scenarijus, kurie atitiktų ir mūsų energetikos plėtrą“. Tokios kalbos ir karti Lietuvos energetinės politikos (jeigu ją apskritai taip galima vadinti) praktika optimistiškai nenuteikia. Čia kaip sovietinėje dainoje: mums reikalinga pergalė, o kaina nesvarbi, - jau nekalbant apie kompleksinio atsakymo į krūvą klausimų nebuvimą. Tokiu būdu, galiausiai gali būti paruoštas „neįgalus“ dokumentas, kurį dar „genialiai“ pakoreguos Seimas, o apie įgyvendinimą net pagalvoti baisu, kaip ir apie artėjančią žiemą bei šildymo kainas.

Trečioje vietoje žinia iš NATO, kurios taip laukė visi tie Lietuvoje, kurie kasdien sapnuoja Rusijos agresiją. „NATO dislokuos keturis rotuojamus tvirtus tarptautinius batalionus Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Lenkijoje,“ – pasakė Aljanso generalinis sekretorius. Aukšto rango NATO pareigūnai BNS patvirtino, kad batalionai Baltijos šalyse turėtų būti dislokuoti 2017 metais. „Manau, kad iš tikrųjų tai yra istorinis sprendimas,“ – reagavo Lietuvos krašto apsaugos ministras J. Olekas. Dabar beliko gauti „Patriot“ kompleksų, ir galėsime miegoti ramiai, laukdami, kol prie sienos su Baltarusija ir Kaliningradu atsiras betoninė siena, apsaugos bokštai bei elektrizuota spygliuota viela, kuri atitvers mus nuo to Mordoro su trenktu Putleriu, pastoviai gąsdinančiu Stoltenbergą netikėtais kariuomenės kovinės parengties patikrinimas, priešakyje. O jeigu rimtai, tie abiejų pusių bandymai įrodyti savo pranašumą jau tampa juokingi, tik pabaiga netyčia gali būti liūdna. Beje, kaip parašė „The National Interest“, tik vienas trečdalis JAV brigadų yra pasiruošęs kariniams veiksmams.

Užsienis

Be komentarų

Europiečių požiūris į Briuselio politiką Rusijos atžvilgiu, remiantis „Pew Research Center“ apklausos duomenimis:

Ukrainos vyriausybės vadovo Vladimiro Groismano atsakymas į klausimą, kur bus šalis po dešimties metų: „Europos Sąjungoje“.

Ukrainos saugumo tarnybos atstovas Vitalijus Majakovas: „Interpolas grąžino mums dokumentus, motyvuodamas tai politiniu Motorolos [Arsenijus Pavlovas, garsus separatistų karo vadas] bylos pobūdžiu. Mums tai neaišku“.

Pirmoje vietoje JAV prezidento B. Obamos patarėjos nacionalinio saugumo klausimais Susan Rice pareiškimas apie Minsko susitarimų įgyvendinimo perspektyvas: „Tai gali būti padaryta iki administracijos buvimo valdžioje pabaigos, jeigu rusai parodys pakankamą politinę valią. Mes turime tam tikrą pagrindą manyti, kad jie gali norėti tai padaryti, mes turime laiko ir instrumentų tai padaryti“. Šiame kontekste galima pažymėti kelis dalykus. Pirma, Obamos komanda po daugybės nesėkmių ir nesibaigiančios kritikos nori baigti savo kadenciją su kokiais nors apčiuopiamais pasiekimais. Du pagrindiniai frontai – Sirija (apie ją žemiau) bei Ukraina, ir nuo JAV pozicijos pastaruoju atveju tikrai daug kas priklauso. Problemėlė tik ta, kad toli gražu ne viskas priklauso nuo Obamos norų, kadangi pagrindinėse Amerikos struktūrose pilna žmonių, kurie nesuinteresuoti susitarimu (įtakos sferų padalinimu) su Kremliumi, ir tai daugiau negu atskiri veikėjai – tai sisteminė elito dalies opozicija. Kone vienintelis išeinančio prezidento pranašumas – neturėjimas, ką prarasti, paliekant postą, ir pavargusios nuo sankcijų Europos (kuri beje beviziu režimu Kijevo taip ir neapdovanojo, o Europarlamente „mirė“ iniciatyva prieš „Šiaurės srautą 2“) pozicija (ta pati Rice pažymėjo, kad administracija suintensyvino dialogą su Prancūzija ir Vokietija). Antra, Rusijos žiniasklaida paskubėjo įvertinti Obamos patarėjos pareiškimą kaip ženklą, jog amerikiečiai išduos Ukrainą iki metų pabaigos (rus. „сольют“), tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į Rice žodžius apie pakankamą Maskvos politinę valią, kas gali reikšti, jog Putinas turi sutikti su vakarietiška Minsko susitarimų įgyvendinimo versija. Tokiu būdu, įmanomi du scenarijai. Pirmas, Minskas realizuojamas kažkokiu kompromisiniu pavidalu (pavyzdžiui, už pozicijos sušvelninimą konstitucinės reformos klausimu Rusija gauna dalinį sankcijų atšaukimą). Antras (labiau tikėtinas), rusai, nusprendę, kad laikas žaidžia už juos, neatsitrauks, ir susitarti nepavyks. Aišku viena, tiek Kijevas, tiek Donbasas yra „didžiosios politikos“ įkaitai.

Antroje vietoje įvykiai Sirijoje. Ten Asado kariuomenė su aktyvia Rusijos pagalba iš oro šturmuoja „Islamo valstybės“ sostinę šioje šalyje Raką. Negalima pasakyti, kad sekasi puikiai, bet reikalai juda. Matyt, amerikiečių planai privertė Maskvą pakoreguoti savuosius, užkertant kelią faktiniam Sirijos padalinimui ir siekiant pelnyti dar vieną simbolinę pergalę po Palmyros. Ji galėtų būti pasiekta greičiau, jeigu nereikėtų kariauti iš karto keliais frontais. Bet tokia jau karinio konflikto Sirijoje specifika. Išskirtinis galvos skausmas šiuo atveju yra Alepas, kur radikalai, pasinaudoję paliaubomis ir susimaišymu su vadinamąja „nuosaikia opozicija“, gavo paramą iš „rėmėjų“ (pirmiausiai, Turkijos), atsigavo ir ciniškai apšaudo gyvenamuosius rajonus. Rusija, žinoma, galėtų atsakyti, bet Amerika (tiksliau, tos jėgos joje, kurios nenori bendradarbiauti su Putinu ir reikalauja iš Obamos pradėti karą prieš Asadą) niekaip neatskiria (suprask, nenori atskirti) teroristų nuo minėtos „nuosaikios opozicijos“. Strategiškai esmės tai nekeičia (Asadas Alepe nelaimi, bet ir nepralaimi) – tiesiog gaila paprastų žmonių, kurie žūsta tik todėl, kad Kremlius žaidžia politinius žaidimus su Vašingtonu. Tuo metu Erdoganas (turbūt, matydamas, jog nei su Europa, nei su Amerika dialogas nesigauna) toliau bando susitaikyti su Putinu – šį kartą atsiuntė pasveikinimą Rusijos dienos proga, bet Maskva užsispyrusiai reikalauja atsiprašymo už incidentą su lėktuvo numušimu (jau nekalbant apie Ankaros pagalbą radikalams Sirijoje). Laukiame tęsinio.

Iš pradžių buvo mintis trečią vietą skirti futbolo sirgalių susirėmimams Prancūzijoje, kurie, kaip kažkas teisingai pastebėjo, pasaulio publikai dabar įdomesni nei įvykiai Sirijoje ar Ukrainoje. Nusipirkus popkorno, galima rinktis, ką pažiūrėti youtube – kaip „Islamo valstybė“ degina ar skandina belaisvius, kaip Motorola ir Givi kariauja su „Dešiniuoju sektoriumi“ Donbase ar kaip „piktieji rusai“ muša „nekaltus anglus“ Lilyje. Po to atėjo žinia, kad VISA Rusijos lengvosios atletikos komanda, tarptautinės šios sporto šakos federacijos sprendimu, nevažiuos į Olimpines žaidynes, kas yra tiesiog apgailėtina sporto be politikos prasme. Tačiau tai niekis, palyginus su tuo, kad kažkoks personažas (kitaip nepavadinsi) „nei iš šio, nei iš to“ nužudė parlamentarę Jo Cox, kuri rėmė šalies narystę Europos Sąjungoje. Ir tada premjeras D. Cameronas pareiškė, jog „teisinga sustabdyti visą debatinę kampaniją“. Jeigu kas nors tiki, kad Džoną Kenedį nužudė Harvis Osvaldas, gali patikėti ir šiuo „netikėtu atsitiktinumu“, kuris kardinaliai pakeitė visą Brexit situaciją euroskeptikų nenaudai. Panašų „kvapą“ turi išpuolis Orlando mieste. Šiame kontekste galima kalbėti apie vargšus gėjus, būtinybę pagaliau sugriežtinti prekybą ginklais Amerikoje ir „pavienio terorizmo“ nenugalimumą. Tačiau supuvęs politologiškas mąstymas vis ieško kokios nors gilesnės šio įvykio potekstės, kokio nors sąmokslo. Ir štai – amerikietiškos informacinių technologijų kompanijos birželio septintą dieną kreipėsi į JAV įstatymų leidėjus su prašymu užkirsti kelia FTB ir CŽV planams gauti galimybę kontroliuoti visus elektroninius vartotojų duomenis. O kas gali padėti saugumiečiams pasiekti savo tikslą geriau, negu kruvinas teroro aktas, kurį įvykdė nesukontroliuotas „Islamo valstybės“ šalininkas (nors FTB susidomėjo juo dar 2013 m.).



Ir pabaigai dar viena linksma naujiena iš Amerikos apie incidentą su dokumentais: anksčiau ekspertai.eu jau rašė kaip CŽV darbuotojas netyčia ištrynė ataskaitą apie kankinimus, o dabar, kaip pranešė „Defence One“, kompiuterinis sutrikimas sunaikino tyrimų, kuriuos nuo 2004 metų vykdė JAV Oro pajėgos ir kurie buvo susiję tame tarpe su sukčiavimais bei vagystėmis, duomenis. Tiesiog mistika...