|
|
Matas KlausevičiusRugsėjis 29, 2010 15:05Laba diena. Apie patrotiškumą, kurio vioistunai mokomi tiek mokiniai, tiek ir likusi masė , galiu štai ką papasakoti. Neseniai atsikėliau į Vilnių, ir iš karto pajutau krizės padarinius mieste padaugėjo pavargėlių. Ir visur kaip leitmotyvas viešosiose erdvėse žmonės susėdę kalba, kaip reikia tą Lietuvą mylėt, kaip jie ją myli ir vis tiek viskas blogai, ir blogai Nenuostabu, apsilankius keletoje viešųjų renginių nesvarbu ar politinių/visuomeninių, ar tiesiog krepšinio varžybų viešų transliacijų aikštėje nuo tribūnos rėžiama, kaip labai labai reikia mūsų tėvynę mylėti, ir viskas bus gerai. Gražiai skamba. Bet tėvynę mylėti man atrodo, kaip mylėti paauglį vaiką. Jeigu pareitumėte namo ir matytumėte savo palikuonį sergantį, prieštarautų jis ar ne, išsireikalautumėte ir nutemptumėte pas gydytoją, kad jo būsena pagerėtų. Jeigu matytumėte, kad gydytojo patarimai jokio gero rezultato neduoda, patys atsisėstumėte ir bandytumėte aiškintis, na kas gi negerai, kol rastumėte atsakymą. Bet tikrai nestovėtumėte šalia ir nesakytumėte: -Vaikeli, aš tave taip myliu, na kodėl tau negerai. Mylėsiu tave dar labiau . Man atrodo, jaunimas turi pamatyti ne tik romantizuotą valstybės pusę, bet ir turėti analitinį mąstymą ir mokėti diagnozuoti jos daromas (moralines) klaidas. Štai čia ir yra tikrosios meilės apraiškos. Bet galbūt kas nors būtent šito ir nenori?
|
Association „Global Gaze Network“
