Lietuvos kinas: ar toks išvis yra?

Būtų pernelyg paprasta, jei iškart parašyčiau, kad nėra, ir eikit iš čia, nėra daugiau ko skaityti. Ne, viskas kur kas sudėtingiau. Lietuvos kino studija sugriauta, kasmet sukuriamas vienas kitas supermegahitas ir begalė serialų. Kino aktorių beveik neturime, visi iš teatro. Kodėl toks prastas lietuviškas kinas? Kuo mes blogesni už gruzinus (arba rumunus, islandus etc.), kurių kinas – pasaulinio lygio? Jie turi Pirosmanį, mes – Čiurlionį. Jie turi Daneliją, o mes ką turime? Vėlyvį? Dar jaunas, nors jo tarantinščina tikrai smagi.

Kino aktoriai Lietuvoje neruošiami. Vienas vienintelis kino aktorių kursas buvo rengtas teatro aktorių principu.

Pasak žymaus Lietuvos aktoriaus Audriaus Nako, „Lietuvos kinas sunaikintas kaip kino studija, kaip futbolas, kaip aviacija ir t.t.“

Vienas karštoje feisbuko diskusijoje apie lietuvišką kiną dalyvavęs žmogus pareiškė: „Šiuolaikinio lietuvių kino paradigma yra plekšnė-chujakšnė.“

Kitas pridūrė: „Nesakykit Puipų mafijai.“

Dr. Jūratė Čerškutė gerai pastebėjo: „Man čia du dalykai siejasi: sovietinės kino pramonės praeitis, šleifas ar kaip ten; ir naratyvo problema – gi ar mes mokame gerai pasakoti istorijas? Skaudulys dar nuo nacionalinio epo laikų. Viskas tik dabar ir taip labai pamažėle.“

Pasak vieno pašnekovo, „lietuviai įstrigę oralinės kultūros pakopoje, ir teatras matyt su ja glaudžiau susijęs, o kinui rastis reikalinga išplėtota rašto (ir istorijų) kultūra, ir ne tik“.

Violeta Kelertas puikiai pastebėjo: „Vienas dalykas: visi iki vieno lietuviški filmai pasižymi lėtumu. Speed things up, guys!“

Jai buvo dar taikliau atsakyta: „Tas lėtumas, matyt, susijęs su tuo, kad kone visi lietuviai nesugeba sklandžiai pasakyti trijų sakinių, o kai kurie (filmininkai greičiausiai tarp jų) – net ir vieno sakinio.“

Juozas Javaitis visus kritikuojančius kiną ir teatrą subarė: „Mieli bičiuliai: kodėl varot ant kino ar teatro??? Kinas, o ypač teatras yra menai antriniai, t. y. interpretuojantys pirminę – literatūrinę arba autorių kūrybą. Tai kur tie Jūsų kūriniai, kuriuos teatras arba kinas galėtų įgyvendinti??? Nenervinkit komentarais apie LT aktorių rengimą – drįstu sakyti, jog šiuo klausimu tikrai nieko neišmanote, jei LT aktorių vaidybos potencialą kine vertinate pagal rezultatą serialuose: čia Jūs matote tik aktorių [kadre], bet ar matote scenarijaus dramaturgą, režisierių ir prodiuserį [su jo turimu niekingu filmo biudžetu] už to kadro, kuriame matote tą, Jūsų nuomone, blogą aktorių???? Beveik tą patį galima pasakyti ir apie LT kiną [atseit, ne serialų produkciją].“

Diskusija virė gana karšta ir įplieskė norą trumpai išsisakyti Lietuvos kino klausimu. Asmeniškai man patinka tikriausiai vos du Lietuvos filmai – „Riešutų duona“ ir „Vaikai iš Amerikos viešbučio“. Dar labai patinka Emilio Vėlyvio „Redirected“ vienas tiesiog tobulas epizodas, kuriame trumpai (gaila, kad tik tiek; apie tai galima visą filmą sukurti) parodomas Lietuvos kaimas, kuriame motociklininkas virsta iš balno, visi pliumpina bambalinį alų. Drąsus režisierius – štai kas yra Vėlyvis. Kiti tiesiog arba bijo, arba pataikauja. Iš šviesaus atminimo Jurgos Ivanauskaitės padaryti filmai – visiška pornografija visomis to žodžio prasmėmis. Maloni išimtis yra filmas „Kolekcionierė“. Dėl geros vaidybos, charizmatiškų aktorių, neprasto scenarijaus.

Kodėl iki šiol nepastatytas Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“? Turėjau svajonę parašyti scenarijų jam ir aš. Tačiau pernelyg kietas riešutas, vis dar nesu tam pasiruošęs.

Lietuviai visada skundžiasi, kad trūksta pinigų, o vis dėlto bėda yra su fantazija. Danų „Dogma 95“ ir kitų šalių mažo biudžeto filmai – puikūs, nes turi idėjų.

Kur, po velnių, filmas apie Žalgirio mūšį? Praplovė pinigus, padarė treilerį ir atia? O kas per Tado Blindos pornografija, kai filmas baigiasi tada, kai turėtų prasidėti, o kada bus tęsinys – sulauks gal anūkai?

Baigiant glaustus ir emocingus pastebėjimus, norėtųsi palinkėti, kad Lietuvos kine būtų mažiau puipų ir daugiau vėlyvių.  Šios pavardės labiau simboliai nei asmeniškumas. O aktorių turime puikių, net labai gerų. Gal problema dramaturgijoje?

Tiesą sakant, nesu kino kritikas, todėl kaip žiūrovui man neįdomu, kodėl lietuviškas kinas blogas. Man norisi žiūrėti gerus filmus, tačiau tie geri filmai, kuriuos žiūriu, (beveik) niekada nebūna lietuviški. Nes šie prasti. Darykit ką nors, kino žmonės.