Lietuvos moterys – šių dienų herojės

Po to, kai istoriosofas Francis Fukuyama prieš 20 metų pasauliui išpranašavo istorijos pabaigą, tikėtis, kad žmonija iš istorijos dar sulauks netikėtų siurprizų, tapo gana naivu. Sociologus ir paprastus žmones, tyrinėjančius gyvenamą tikrovę, pamažu ėmė slėgti negeras jausmas, kad šiandieniame sociume nebepalikta vietos žmogaus elgsenoms, kurios būtų apibūdinamos kaip heroizmas. Ypač skaudžiai gyvenamo laiko nususimą ir skurdumą išgyveno vyriškoji lytis, kuriai nuo mitinių laikų epinis heroizmas visados buvo išskirtinė privilegija ir priedermė, paliekant moteriai mažuosius „žygdarbius“ buityje ir šeimoje. Prieš šią žeminančią moterį vyrijos nuostatą ėmė kilti feministinis judėjimas, kuris, deja, nesugeneravęs rimtos, pasaulio tvarką keičiančios idėjos ir filosofijos, ilgainiui ėmė blankti ir slopti. Tiesa, Lietuvoje dar liko viena kita feministė, besiglaudžianti po Aušros Marijos Pavilionienės vėliava, tačiau jų pastangos kalbėti apie specifinį moteriškąjį išskirtinumą, žvelgiant iš šono, ėmė atrodyti gana tragikomiškai. Ir štai tada, kai jau nieko niekas nebesitikėjo, o pasaulis ėmė grimzti į nuobodžią herojiškų laikų pabaigos desperaciją ir depresiją, istorija vis dėlto pamėtėjo netikėtą siurprizą. Istorijos avanscenoje pasirodė, kas buvo labai netikėta, plejada galingų moterų: Vokietijoje – Angela Merkel, Amerikoje – Condoleezza Rice, Lietuvoje – Dalia Grybauskaitė, kurios ėmė sukti istorijos ienas kur kas energingiau nei gerokai apkiautusi vyrija.

Lietuvos moterų žygdarbiai pasaulyje neliko nepastebėti, bet ne apie apdovanojimus norėjau kalbėti, nors jie, be abejo, labai reikšmingi ir svarbūs. Ir ne tik prezidentės ar mūsų auksinės žuvelės Rūtos Meilutytės. Mūsų moterų heroizmo pavyzdžius ir mažus bei didelius žygdarbius stebime kasdieną. Pavyzdžiui, kad ir tokiame gana nuobodžiame kasdienių darbų bare kaip dvikovos su institucijomis. Mūsų prezidentė prieš keletą metų ėmėsi žygio išvalant FNTT instituciją nuo nekaip pasirodžiusių vyrų, mūsų prezidentė mūru užstojo prieš Seimo intrigantus ir užstoja labai „kaip“ pasirodžiusį generalinį prokurorą D. Valį. Bet prezidentės heroizmas nėra taip įkvepiantis, kaip antai pastarųjų dienų žygdarbis, kokį tautai parodė eilinė Lietuvos moteris Jolanta Butkevičienė. Ji metė pirštinę ne bet kam, o galingam informaciniam holdingui BMA ir „Piervyj Baltijskij“ kanalui, kuris užsiėmė provokacijomis prieš nepriklausomas ES valstybes (mūsų atveju – prieš Lietuvą). Tai buvo neregėto masto provokacija ne tik prieš valstybę, bet ir konkrečiai prieš pačią BMA vadovę kaip pareigūnę. Pastaroji, kol nieko blogo neįtarė, buvo išleista atostogų į neįvardytą šalį, kurioje nėra nei interneto, nei mobiliojo ryšio, ir pasinaudojant ta aplinkybe, kad ši neturėjo galimybių kontroliuoti retransliuojamų laidų tinklelio bei turinio, į eterį paleidžiama provokacinio turinio laida su nekalta populiaria rubrika „Čelovek i zakon“.

Mūsų Jolanta Butkevičienė – ne iš kelmo spirta elitinė žurnalistė. Panašūs netikėti, klastūniški ir pasalūniški smūgiai iš užkulisių jai ne pirmiena. Pamename, kaip gėdingai su ja pasielgė TV3, kai atleido ją be jokios priežasties iš žinių tarnybos vadovo pareigų ir net po teismo sprendimo apie institucijos neteisėtą veiksmą į darbą neatstatydino. Jolanta grūmėsi su TV3 monstru kaip išgalėdama, bet tuosyk nepasisekė. Moteriai pagalbos ranką ištiesė iškilus Lietuvos žurnalistikos elito atstovas Audrius Siaurusevičius, pakvietęs ją į visuomeninį transliuotoją vesti visuomeninę politinę laidą. Tuomet klastūniškai po trečios laidos žurnalistei į nugarą smogė LRT taryba, be jokių aiškių motyvų nusprendusi, kad laidos vedėja yra netikusi rodytis tiesioginiame eteryje. Jolanta rankų nenuleido ir į jas perėmė kur kas galingesnį informacinį fabriką – BMA holdingą, šiam ir ėmėsi vadovauti. Karjeros požiūriu tai fantastiškas laiptas aukštyn. Ir še tau kad nori – nauja provokacija.

Jolanta galėjo nuryti tą karčią piliulę ir toliau vadovauti holdingui, tačiau tai būtų ne heroizmas, o susitaikymas ir prisitaikymas. Tokios moterys kaip Jolanta Butkevičienė žino, ką būtų reiškęs jos karjeroje toks servilistinis žingsnis, ir ji Lietuvai ir pasauliui parodė, kad vietos tikram heroizmui dar yra. Ji atsistatydino iš pareigų, galima sakyti – išėjo į gatvę aukštai pakelta galva.

Tad netenka stebėtis, kad jau antra savaitė yra mūsų žiniasklaidos dėmesio centre, kviečiama į tiesiogines radijo ir televizijos laidas ir aiškina visuomenei savo herojiško poelgio prasmę, įkvėpdama panašiems žygdarbiams ir kitas Lietuvos moteris.

Tiesa, kyla klausimas, kokią atsakomybę dėl minėtos BMA provokacijos turėtų prisiimti mūsų VSD, nepasaugojusi nuo jos nei Lietuvos piliečių, nei Jolantos Butkevičienės. Tai nedovanotinas neapsižiūrėjimas ir aplaidumas, kurį institucija privalėtų atpirkti, suteikdama Jolantai kaip satisfakciją už patirtą skriaudą patį aukščiausią pareigybinį rangą savo struktūrose. Laiko herojai privalo būti deramai apdovanojami. F. Fukuyama buvo neteisus – istorija nesibaigia, kol yra tokių kaip Jolanta Butkevičienė.