Lietuvos vedlių dviveidiškumas

Ukraina išgyvena ypatingą metą – opozicijos paraginti tūkstančiai žmonių išėjo į gatves tikėdamiesi permainų. Ir mes linkime ukrainiečiams sėkmės tvarkantis su lemtingais egzistenciniais iššūkiais. Svarbiausia – nepasiduoti apžavams pažadų, kuriuos lieja naujieji ir senieji vedliai, o dėti pamatus tokiai politinei sistemai, kuri laiduotų realią visuomenės savivaldą, tad ir jos politinį įgalumą. Ukrainos žmonės jau spėjo ne sykį nusivilti įvairios pakraipos valdžiomis. Kad ir kokiomis spalvomis jos vilktųsi, turtingieji vis labiau lobsta, o vargingųjų dalia – skursti.

Iškilūs Lietuvos politinio elito atstovai remia Ukrainos žmonių eurointegracinį polėkį, tad ir pastangas nuversti dabartinę valdžią, kuriai sunkiai sekasi tramdyti įsiaudrinusias minias. Mūsų aukštieji politikai kalba apie būtinumą Ukrainai sukti demokratijos keliu. Tiesa, jie apdairiai nepaaiškina, kaip patys tą demokratiją įsivaizduoja. Juk Lietuvoje tvirtai suręsta vaizduojamoji demokratija, kuri visiškai „teisėtai“ iš visuomenės yra atėmusi visas pilietines galias ir palikusi jai tik vieną teisę – sumėtyti biuletenius į rinkimų urnas. Jokios savivaldos, jokio visuomenės dalyvavimo vykdant teisingumą. Visų politikų lūpose tas pats argumentas – esą visuomenė dar nepribrendusi nei savivaldai, nei referendumams, nei teismų tarėjų ar prisiekusiųjų institutui.

Štai ir europarlamentaras Vytautas Landsbergis taip džiaugiasi Ukrainos žmonių ryžtu versti valdžią, kad net siūlo jaunimui vykti paremti mitinguojančių – kad visa Europa su ten iškeltomis Lietuvos vėliavomis matytų ir Lietuvos politikų indėlį. Tiesa, Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės apsilankymą Kijeve mitinguojančiųjų tribūnoje mūsų konservatoriai vieningai pasmerkė, neva vizitas nebuvęs suderintas su Užsienio reikalų ministerijos klerkais. O juk mažai kas abejoja, kad parlamentinėje demokratinėje valstybėje tos ministerijos klerkai turėtų kuo skubiausiai prisiderinti prie Seimo vadovybės sprendimų. V. Landsbergis sako, kad Ukrainai „tikriausiai jau nebeįmanoma išvengti didelių, esminių permainų kelyje į demokratiją ir tautos apsisprendimą“. Įsidėmėtini žodžiai – kelias į demokratiją ir tautos apsisprendimas. Nesu skaitęs rimtų analitinių studijų, lyginančių lietuviškąją ir ukrainietiškąją demokratijas, tačiau drįstu manyti, kad Ukrainoje tos realios demokratijos yra ne tik ne mažiau nei Lietuvoje, bet gal ir daugiau. Tereikia prisiminti, kaip ukrainiečiai prieš kurį laiką vertė tą patį Viktorą Janukovyčių. Ir nuvertė.

Kreipiamasi ir į tautos apsisprendimą. Jis laikomas svarbiu renkantis tolesnės raidos kelią. Žymusis mūsų politikas pripažįsta, kad nauji surengti rinkimai „būtų tikras referendumas, parodantis, už ką balsuoja Ukraina“. Ukrainiečiams mes siūlome net referendumą, o patys visomis jėgomis stengiamės nuslopinti Lietuvos žmonių pastangas surengti referendumą jiems rūpimais valstybės, tautos ir visuomenės ateities klausimais. Kokiais žodžiais V. Landsbergis sutiko būrelio žmonių, skatinančių surengti referendumą dėl Lietuvos žemės išpardavimo užsieniečiams, veiklą? Referendumo kartelę nuo 300 tūkst. parašų iki 100 tūkst. parašų siekiantys sumažinti ir egzistencinį žemės klausimą referendumu spręsti akinantys piliečiai buvo išvadinti... Kremliaus agentais. Nei daugiau, nei mažiau. Buvo net suburtos Sąjūdžio liekanos, kad visų valstybės institucijų ir visuomenės žiniai pasiųstų pasirašytą pranešimą apie pragaištingą tų agentų veiklą. Mat viskas jau nuspręsta – kai tik žemė atiteksianti „didžiajam Olandui“, tai Lietuvos laukianti šviesi ir soti Švedijos ateitis. Partiečiai ir prijaučiantys buvo įspėti jokiu būdu neprisidėti prie parašų rinkimo vajaus, grasinant atjunkyti neklaužadas nuo partinių spenelių.

Nuo moralinio konservatorių partijos lyderio neatsiliko ir jos pirmininkas, Seimo opozicijos lyderis Andrius Kubilius. Jis gražbyliavo apie referendumų keliamas didžiules grėsmes valstybei. Kodėl? Nes „nestabili visuomenė“. Prieš dvidešimtį metų lietuvių tautos ir Lietuvos visuomenės stabilumu nebuvo abejojama, o po dvidešimties nepriklausomybės ir demokratijos metų še tau – „nestabili“. Ką reiškia „nestabili“? Prasimuša – „nestabilios psichikos“, ligonė. Susigalvos dar kištis į valstybės valdymo ir pinigų skirstymo reikalus. Sausio 13-ajai ir į Baltijos kelią sueiti „stabilumo“ pakako, o dabar jau stokoja. Ukrainiečių visuomenei siūlant referendumą pripažįstamas jos „stabilumas“, o Lietuvos visuomenei – ligonės statusas. Matyt, ir V. Landsbergis, ir A. Kubilius žino, ką sako, – juk tai Lietuvos politinis elitas įtemptai triūsė, kad visuomenė taptų „nestabili“ ir neįgali, kad Lietuvos žemė būtų paversta teritorija „didžiojo Olando“ atėjimui. Vienoks politikų veidas Europai ir ukrainiečiams ir visai kitoks saviesiems – jokių paistalų apie jokias demokratijas bei referendumus.