LR KT dviejų pilietybių reveransai Seimo idiotizmui

Kas darosi? LR piliečiai siekia pasinaudoti LR Konstitucijoje suteiktomis teisėmis, o teisinė sistema išaiškina taip, kad jie tų teisių neturi. Klausimas svarbus, nes liečia jau apie vieno milijono LR piliečių konstitucines teises. Kiekviena smulkmena pasidaugina milijoną kartų.

Pirmiausiai analizuosime LR KT 2003-12-30 Nutarimą (Byla Nr.40/03). Šioje byloje LR Konstitucinio Teismo teisėjų sudėtis yra tokia: Armanas Abramavičius, Egidijus Jarašiūnas, Egidijus Kūris, Kęstutis Lapinskas, Zenonas Namavičius, Augustinas Normantas, Jonas Prapiestis, Vytautas Sinkevičius, Stasys Stačiokas.

Trumpai tai šita LR KT byla Nr.40/03 yra apie LR pilietybės peripetijas susijusias su Juriju Borisovu, žinomu prezidento Rolando Pakso rėmėju. Tų peripetijų neliesime, o tik kreipsime dėmesį į bendrus, visiems LR piliečiams aktualius byloje suformuluotus momentus, nuostatas.

Pacituosiu svarbų teiginį „Šią nuostatą ir konkrečias parinktas priemones galimoms kliūtims įgyti pilietybę nustatyti lėmė ir tai, kad J. Borisov nebuvo išvykęs gyventi iš Lietuvos Respublikos.”. Tai tokia nuostata, kad LR pilietis J.Borisovas nebuvo išvykęs iš Lietuvos gyventi atskirai, yra tikrai antikonstitucinė nuostata, nes įgalina be gyvenimo atskirai, kitoje valstybėje, įgyti kitos valstybės pilietybę. Tuomet priešiškai nusiteikusi valstybė gali „prigaminti“ savo piliečių Lietuvos valstybėje ir po to eiti jų teisių ginti.

O jei teisingai, lietuviškai, suprasti žodžio „atskiras“ reikšmę, tai pagal LR Konstituciją atskiras atvejis yra tas, kai LR pilietis išvykęs, atskirai gyvenantis ne Lietuvoje, įgyja kitos šalies pilietybę. Tai tokiu atveju priešiška valstybė „neprigamins“ daug priešiškai nusiteikusių LR piliečių, suteikdama savo šalies antrą pilietybę.

Todėl rekomenduoju vadovautis Lietuvių kalbos žodynu ir žodžio „atskiras“ reikšmę suprati tiktai taip:

„ãtskiras, -à adj. (3b)

1. atskirtas, atsiskyręs nuo kitų, pavienis: Draugės jis neieško, jis ãtskiras gyvena J.Jabl. Ir šuo ãtskiras vilko nepapjaus J.Jabl. Kam esat atskiri̇̀, būkiat iš vieno Plng. 

atskirai̇̃ adv.: Jo vieno atskirai̇̃ paklausk Gs. Atskirai̇̃ padėk kepurę, kad nesusimaišytų J. Dobilus sukraukiat atskirai̇̃ nu šieno Grg.

2. vien tam skirtas, specialus: Penimiams reikia ãtskiro tvarto Dkš. Tam darbui reikia ãtskirą žmogų turėt Rm. Reik atskirèsnio žmogaus, aš to darbo nepadirbsu, turu savo darbą dirbti Šts.

3. kitoniškas, skirtingas: Tę už Vilniaus daug atskirèsnė kalba Šmk. 

atskirai̇̃ adv.: Žmonės anapus upės gyvena atskiriaũ Dglš.

ǁ savotiškas, keistas: Tas vaikas dideliai ãtskiras: nei ans bovijas, nei ans rėka Trk.”

Kaip matote, pirmoji ir pagrindinė žodžio „atskiras“ reikšmė yra kalbininko Jono Jablonskio išaiškinta senai, be jokių dabartinių politinių peripetijų, kurios galėtų daryti įtaką žodžio reikšmės išaiškinimui. Kodėl LR KT nepriima pagrindinės žodžio „atskiras“ reikšmės? Netinka? Nesiderina su politiniu užsakymu?

Taigi supraskim lietuviškai parašytą LR Konstituciją lietuviškai. Atskiras tai tas, kuris atskirai gyvena, o ne išimtinis, retas, kaip prifantazuojama. Tie LR piliečiai, kurie gyvena atskirai, ne Lietuvoje, gali turėti ir kitos valstybės pilietybę. Toks yra LR Konstitucijos turinys. Toks yra atskiras vienas atvejis. Lietuvos Respublika niekaip negali uždrausti LR piliečiui įgyti kitos valstybės pilietybės, kai jis gyvena toje kitoje valstybėje, nes toje kitoje valstybėje NEGALIOJA LR Konstitucija. Lietuvos valdžios siekis atiminėjant LR pilietybes, kai LR pilietis įgija teisėtai kitos valstybės pilietybę yra Lietuvos valdžios „palinkėjimas“ emigrantams, kad jie svečioje šalyje nebūtų pilnateisiais, o tik vergais. Toks yra Lietuvos valdžios požiūris į savo piliečius. Kodėl būtent turi būti taikoma pirmoji kalbininko Jono Jablonskio išaiškinta žodžio „atskiras“ reikšmė atskirai gyvenantiems. O todėl, kad ir kitos šalies pilietybė yra gaunama, kai LR pilietis gyvena atskirai, kitoje valstybėje. Man atrodo taip paprasta.

Seimo atstovo M. Girdausko rašytiniai paaiškinimai

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti pareiškėjo – Seimo atstovo M. Girdausko rašytiniai paaiškinimai. Pacituosiu M.Girdausko III skyrelio 2 punkte pareikštas mintis:

„M. Girdausko teigimu, Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis nustato, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Konstitucija įtvirtina viengubos pilietybės principą ir, nors ir neabsoliučiai, draudžia dvigubą pilietybę. Įstatymų leidėjo diskrecija keisti atvejų, kai Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis, skaičių yra ribota. Kitaip tariant, Konstitucija įtvirtina dvigubos pilietybės išimtinumo principą. M. Girdauskas pažymėjo, kad dviguba pilietybė nėra konstitucinė vertybė, nes Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje ji vertinama negatyviai. Todėl, pasak M. Girdausko, Lietuvos Respublikos pilietybė kitos valstybės piliečiui gali būti suteikiama tik nepažeidžiant Konstitucijoje įtvirtinto dvigubos pilietybės išimtinumo principo – tik objektyviai pagrįstais išimtiniais atvejais. Priešingu atveju būtų pažeistas ir konstitucinis teisinės valstybės principas.”

Komentaras M.Girdausko teiginiams.

Pastebėsiu, kad dėl Seimo atstovo pono M.Girdausko nuostatų tiesiogiai yra atsakingas Seimas. Ponas M.Girdauskas sugalvoja, kad LR Konstitucija „įtvirtina viengubos pilietybės principą”, o po to tą jo sugalvotą principą iš karto ir paneigia, nes sako „nors ir neabsoliučiai, draudžia dvigubą pilietybę.“. O tai reiškia, kad jokio Konstitucijoje įtvirtinto viengubos pilietybės principo nėra, kaip tik atvirkščiai yra atskirais atvejais įtvirtintas ne daugiau nei dviejų pilietybių principas, nes LR Konstitucija aiškiai sako, kad įstatymo nustatytais atskirais atvejais LR pilietis gali būti ir kitos valstybės pilietis. O tai yra labai lanksti LR Konstitucijos nuostata, kuri suteikia įstatymų leidėjui, Seimui, nustatyti tuos atvejus apibrėžiant juos tam tikromis aplinkybėmis.

Pono M.Girdausko teiginys „Įstatymų leidėjo diskrecija keisti atvejų, kai Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis, skaičių yra ribota.“ Dėl skaičių ribojimo iš viso netenkina proto kriterijų, nes yra pritempta „iš kepurės“, nes Konstitucijoje to nėra. Konstitucija visiškai nekalba apie atskirų atvejų ribojimą. Tai taip ponas M.Girdauskas sugalvoja pakeisti Konstituciją pagal savo fantazija, pagal politinį užsakymą.

Visiškai idiotiškai skamba M.Girdausko teiginys, kad „Kitaip tariant, Konstitucija įtvirtina dvigubos pilietybės išimtinumo principą.“. Nėra Konstitucijoje tokio dviejų pilietybių išimtinumo principo. LR Konstitucija suteikia Seimui lanksčias galimybes reguliuoti dviejų pilietybių aplinkybes per atskirus atvejus, apibrėžiant aplinkybes. Tai elementarus teisės principas, kiekvienas įstatymas, jo galiojimas yra apibrėžiamas aplinkybėmis.

Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Pacituosiu „M. Girdauskas pažymėjo, kad dviguba pilietybė nėra konstitucinė vertybė, nes Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje ji vertinama negatyviai.“. Nėra LR Konstitucijoje jokio dviejų pilietybių negatyvaus įvertinimo ir jo būti iš principo negali, nes LR Konstitucija įstatymo nustatytais atskirais atvejais leidžia LR piliečiui būti ir kitos valstybės piliečiu. Tai dvi pilietybės yra konstitucinė LR piliečių teisė į dvi LR piliečio ir kitos valstybės pilietybę yra konstitucinė vertybė, kuri realizuojama atskirais atvejais, kurių aplinkybes nustato įstatymo leidėjas – Seimas. Kaip gali pati Konstitucija neigiamai vertintai tas teises, kurias ji pati suteikia?

Papildomai reikia paaiškinti ir tokį pacituotą tekstą: „Todėl, pasak M. Girdausko, Lietuvos Respublikos pilietybė kitos valstybės piliečiui gali būti suteikiama tik nepažeidžiant Konstitucijoje įtvirtinto dvigubos pilietybės išimtinumo principo – tik objektyviai pagrįstais išimtiniais atvejais.“ Esmė tame, kad dviejų pilietybių klausimas yra dviejų krypčių. Konstitucija kalba tik apie LR piliečius, kurie jau turi LR pilietybę, ir įstatymo nustatytais atskirais atvejais gali įgyti ir kitos valstybės antrą pilietybę. O atvirkščioji kryptis yra ta, kai kitos valstybės pilietis nori tapti ir LR piliečiu. Tai Konstitucija apie tokius atvejus konkrečiai nieko nekalba, tai yra Pilietybės įstatymo diskrecija. Taigi čia nėra jokios prasmės remtis Konstitucijoje neegzistuojančiu „dvigubos pilietybės išimtinumo principu“. Pasikartosiu, nėra Konstitucijoje dvigubos pilietybės išimtinumo principo, kaip ir pačios dvigubos pilietybės, nes Konstitucija kalba apie dvi pilietybes, o ne vieną dvigubą.

Konstitucinis teisinės valstybės principas yra tikrai fundamentalus ir geras. Todėl yra privalu laikytis LR Konstitucijos, o ne jos iškraipytų išaiškinimų. Tiesiog net nepatogu skaityti, kai pamatai, kad Lietuvoje piliečiai turi ne Lietuvos pilietybę, o viengubą pilietybę. Kaip šiam ponui M.Girdauskui buvo sunku parašyti „viena pilietybė“, o vietoj to rašo „vienguba pilietybė“, dar labiau, vietoj „dvi pilietybės“ parašė „dviguba pilietybė“ ir pasirodė visu gražumu, kaip dvigubas idiotas, beje kaip ir visas jo Konstitucijos teksto supratimas. Net nesuprato sąvokų kurias naudoja, tai ar verta pasitikėti tokių dvigubu idiotu. Apie tai galime pasiskaityti 2017-04-15 straipsnį „Dvigubas idiotas“ ir 2017-06-28 straipsnį „Ar verta pasitikėti dvigubais idiotais“.

LR KT konstatuojamoji dalis (Byla Nr.40/03)

III skyriaus 1-4 dalyse yra toks paaiškinimas:

1. Valstybė neegzistuoja be piliečių. Pilietybė yra valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada yra neatskiriamai susijusi su tautos ir valstybės suvereniteto, nacionalinio identiteto, asmens teisių ir laisvių klausimais. Pilietybė paprastai yra suprantama kaip asmens ir valstybės nuolatinis teisinis ryšys.

Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 13 d. nutarime pilietybę apibūdino taip: pilietybė yra nuolatinis asmens politinis, teisinis ryšys su konkrečia valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis bei pareigomis ir iš jų išplaukiančiu savitarpio pasitikėjimu, ištikimybe bei gynyba.

Pažymėtina, kad pilietybės, kaip asmens ir valstybės teisinio ryšio, samprata yra įtvirtinta ir 1997 m. Europos konvencijoje dėl pilietybės (2 straipsnis).

2. Pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys. Pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės. Piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta.

Būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka.

Pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę tautai, kaip į valstybę organizuotai bendruomenei (valstybinei bendruomenei).

3. Kiekviena valstybė formaliai apibrėžia, kurie asmenys yra jos piliečiai. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis. Valstybės valdžia gali funkcionuoti tik tada, kai yra jos nuolatinė jurisdikcija šios valstybės gyventojams, kurių absoliuti dauguma paprastai yra tos valstybės piliečiai. Piliečiams teisinis ryšys su valstybe reikalingas tam, kad būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, kurias turi tik piliečiai, kad asmuo turėtų valstybės globą tiek savo šalyje, tiek užsienyje.

Pažymėtina, kad pilietybei neturi įtakos, ar pilietis realiai naudojasi piliečio teisėmis ir pareigomis, ar jomis nesinaudoja, ar jis vykdo piliečio pareigas, ar jų nevykdo. Asmuo yra pilietis ir tada, kai atsisako naudotis piliečio teisėmis ar vykdyti piliečio pareigas. Pilietybės atžvilgiu toks atsisakymas yra niekinis.

4. Pilietybė yra ne bet koks asmens ir valstybės nuolatinis ryšys, o būtent teisinis. Pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuojamas teisine forma. Pilietybės klausimus gali spręsti tik valstybės institucijos, tai darydamos jos gali atlikti tik tokius veiksmus, kuriuos numato Konstitucija, įstatymai ir kiti teisės aktai. Pilietybės būsena gali būti pakeista tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir tik šalims – piliečiui ir valstybei – atlikus tam tikrus teisinius veiksmus ir valstybės institucijai priėmus atitinkamą teisinį sprendimą. Pilietybės klausimais jokie asmenų ar asmens ir valstybės institucijos (jos pareigūno) susitarimai negalimi, o jeigu tokie susitarimai ir būtų sudaryti, pilietybės santykių jie negalėtų sukurti; jeigu tokie susitarimai būtų sudaryti, visada kiltų tokiomis aplinkybėmis išleisto teisės akto, kuriuo suteikiama pilietybė, konstitucingumo klausimas.”

Tokių LR KT teiginių sukritikuoti nepavyko. Tai parodo aukštą LR KT teisėjų kvalifijaciją. Straipsnio autorius paryškino vietas tekste, kad labiau atkreipti dėmesį.

Konstatuojamosios dalies 5-to skyrelio kontraversijos (Byla Nr.40/03)

O ką gi teigia minimo LR KT išaiškinimo 5-tas skyrelis? Cituoju: „Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilietis. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas, tačiau šis draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį atskirais įstatymo numatytais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis“.

Kokia logika? Jokio dviejų pilietybių draudimo nėra, nes visiškai aiškiai ir nedviprasmiškai yra parašyta: „atskirais įstatymo numatytais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės pilietis“. Tai kur tas draudimas? Kai „draudimas nėra absoliutus“, tai pats draudimas jau nebėra draudimas, o kaip tik atskirais atvejais įgalinantis LR piliečiui turėti ir kitos valstybės pilietybę. Tik teisingai, taip kaip kalbininkas Jonas Jablonskis išaiškino žodžio „atskiras“ pagrindinę, pirmą reikšmę. Jono Jablonskio išaiškinimu, kuris yra duotas Lietuvių kalbos žodyne pirmiausiai, kaip pagrindinė reikšmė:

„ãtskiras, -à adj. (3b) 1. atskirtas, atsiskyręs nuo kitų, pavienis: Draugės jis neieško, jis ãtskiras gyvena J.Jabl.“

Gi šioje LT KT analizuojamo nutarimo teismo sudėtyje esantis prof. V. Sinkevičius taip pat išsiaiškina žodžio „atskiras“ reikšmę taip. Savo moksliniame darbe „DVIGUBA PILIETYBĖ: PASIŪLYMO PAPILDYTI KONSTITUCIJOS 32 STRAIPSNĮ ANALIZĖ“ JURISPRUDENCIJA, mokslo darbai, 2008 3(105); 16-26, 19-ame puslapyje teigia:

„Būtų beprasmiška ginčytis, kad žodis „atskiras“ lietuvių kalboje reiškia „tam tikras, vien tam skirtas“ [20, 58], kad žodis „išimtinis“ reiškia „išskirtinis, ypatingas“ [20, p. 234], o žodis „retas“ reiškia „atsitinkantis, pasitaikantis didesniais laiko tarpais“ [20, p. 655]".

Tokia „atskiras“ kaip antroji, ne pagrindinė, reikšmė „tam tikras, vien tam skirtas“ yra atkeliavusi iš „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas / vyriausiasis redaktorius Stasys Keinys. – 7-as patais. ir papild. leid. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, XXVI, 969 p., ISBN 978-609-411-079-5; elektroninis variantas, 2015, ISBN 978-609-411-151-8. – lkiis.lki.lt )“.

Kad ir kaip bežiūrėti, tas žodis „atskiras“ net panaudojant jo antrą reikšmę vis tiek nepavirsta žodžiu „retai“ ar „išimtinai“. Prof. V.Sinkevičius savo moksliniame darbe ir čia NIEKAIP nepanaudoja tos savo pasirinktos žodžio „atskiras“ reikšmės. Kodėl? Netinka? Nepatinka? Neįgalina „prastumti“ antikonstitucinės nuostatos? Taigi pabandykime tą žodžio „atskirais“ antrą reikšmę įstatyti į Konstitucijos 12-to straipsnio 2-os dalies sakinį. Gauname:

Pakeistas Konstitucijos sakinys sakinys pagal išaiškintą žodyne antrą žodžio „atskiras“ reikšmę: Išskyrus įstatymo numatytus tam tikrus, vien tam skirtus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

Skamba ne blogiau, nei originalus Konstitucijos tekstas. Kadangi šiame Konstitucijos sakinyje yra kalbama apie dvi pilietybes, t.y LR ir kitos valstybės pilietybes, tai tie tam tikri, vien tam skirti atvejai ir turi būti apie galimybes turėti LR ir kitos valstybės pilietybę. Niekaip kitaip nesigauna. Labai keista, kad prof. V.Sinkevičius tokią, kad ir antrą žodžio „atskiras“ reikšmę paverčia, pakeičia iš nežinia kur ištrauktu žodžiu „retai“, „išimtinai“ ir t.t. Iš tikro tai yra žinoma iš kur ištraukta. Ištraukta iš Konstitucijos metmenų, kurie Konstitucijos kūrėjų buvo atmesti, nes ne įtraukti į Konstituciją. Darytina išvada, kad ir pirmoji ir antroji žodžio „atskiras“ turinio išaiškinimas gerai dera su pagrindine žodžio „atskiras“ reikšmę, tai yra tai kas atskirai. Panaudojant antonimą, tai kas yra atskirai, tai nėra kartu.

Toliau LR KT teigia: „4. Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais.“ Atrodo logiška, teisinga ir konstituciška. Tačiau, iš kokios peklos išaiškinime atsiranda toks sakinys: „Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.“

Niekur Konstitucijoje to nėra, tai laisvos fantazijos pagimdytas sakinys, kuris iš esmės pakeičia Konstituciją, todėl yra antikonstituciškas. Niekur žodynuose nesurasite, kad žodis „atskiras“ reiškia „retas“. Kodėl LR KT aiškinimuose nepanaudoja pagrindinės žodžio „atskiras“ reikšmės, kuri yra išaiškinta kalbininko Jono Jablonskio? Todėl vertinti tokius LR KT išaiškinimus galima tik kaip politinį užsakymą iš esmės siekiant apriboti LR piliečių konstitucines teises atskirais atvejais įgyti ir kitos šalies pilietybę neprarandat LR pilietybės, siekis suskaldyti LR piliečius, kad ir yra padaryta LR Pilietybės įstatyme. Turime jau 10 atskirų atvejų.

Toliau LR KT aiškina: „Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.“

Čia ir matome didžiulę teisinę AFERĄ, kai žodis „atskiras“ yra pakeičiamas žodžiais „ypač retos išimtys“, ko nėra nė viename Lietuvių kalbos žodyne, ko nėra LR Konstitucijoje ir kas yra Seimo politiniame užsakyme, kurio turinys yra pateiktas aukščiau Seimo atstovo M. Girdausko rašytiniuose paaiškinimuose. Taigi Seimas per savo atstovą padarė politinį užsakymą ir LR KT teisėjai, kurie yra Seimo paskiriami, padarė antikonstitucinį reveransą Seimo idiotizmui.

Skaitykime ką LR KT išaiškina? Duotu atveju aiškina Pilietybės įstatymą taip: „Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje įtvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka institutas yra susijęs su kitokia teisine situacija ir taikytinas kitiems asmenims. Šį institutą sudarančios teisės normos nustato palankesnes sąlygas įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikai nusipelniusiems užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės, kurie niekada nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai.“

Jeigu atkreipsime dėmesį į šio LR KT išaiškinimo kontekstą, tai šitas aiškinimas, kuris yra taikytinas konkrečiai J.Borisovui, kuris buvo (teigiama, kad neteisėtai) LR piliečiu, tai tada pasirodo, kad net buvusiems LR piliečiams, teisėtiems piliečiams, taip sutvarkytas pilietybės gražinimas, kad prioritetą turi tie, kurie niekada nebuvo LR piliečiais. Tai padeda suprasti visą Lietuvos okupacinės valdžios pilietybių atėmimo tikslą.

Kaip žinia, LR Konstitucijos 32 str. 3 dalis taip sako: „Negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą.“ Gi atėmus LR pilietybę galima buvusiam piliečiui uždrausti grįžti į Lietuvą. Tuo tikslu ir atiminėjama, kad atsikratyti Lietuvos piliečių. Tikras susloviškas suskių planas, Lietuva be LR piliečių, kuo mažiau, tuo geriau. Susloviečiai ir valdo?

Skaitome LR KT konstataciją toliau: „Visų asmenų lygybės principas reiškia ir tai, kad atitinkamos rūšies santykių subjektams – visiems vienodais požymiais pasižymintiems asmenims (jų grupėms) turi būti taikomas tas pats įstatymas ar kitas teisės aktas – tas pats vienodas, visiems tos kategorijos subjektams bendras, lygus matas. Vienodai turi būti taikomos tiek materialiosios, tiek proceso teisės normos.”

Šiai nuostatai nėra ką be prikišti, tik reikia vadovautis. Jei nors vienas LR pilietis kada nors gavo kitos valstybės pilietybę teisėtai taip, kad nepažeidė LR įstatymų, tai ir visi kurie gali gauti ar gavo kitos valstybės pilietybę būdami LR piliečiais, taikant vienodas teisės normas, teisėtai gali turėti LR ir kitos valstybės pilietybę. Kadangi LR Konstitucijos 12 str. 2 dalis suteikia konstitucinę teisę „Įstatymo nustatytais atskirais LR piliečiams teisę įgyti ir kitos valstybės pilietybę“, tai taikant vienodas teisės normas visiems vienodais požymiais pasižymintiems asmenims, visi LR piliečiai, kurie atskirais atvejais įgijo ir kitos valstybės pilietybę, teisėtai gali būti LR ir kitos valstybės piliečiais.

Skaitome toliau: „Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas).“

Tai dabar nustatykime, kokia ta grupė asmenų, kuriems yra skiriama tokia konstitucinė teisės norma: „Išskyrus įstatymo nustatytus atskirus atvejus, niekas negali būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu.“ arba kitaip, kaip teigia LR KT: kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais.

ATSAKYMAS: Toji tam tikra asmenų grupė yra visi Lietuvos piliečiai, kadangi LR Konstitucija yra taikytina visiems LR piliečiams vienodai. Tai jeigu tam tikru atskiru atveju vienas LR pilietis gali būti ir kitos valstybės piliečiu, tai ir visi LR piliečiai tuo atskiru atveju gali būti ir kitos valstybės piliečiu. Kitaip yra pažeidžiamas visų lygybės prieš įstatymą principas. Kas man labai patinka, tai, kad Konstitucijos kūrėjai taip sukonstravo šitą sakinį įvesdami atskirus atvejus. Tobulai sukūrė.

Labai svarbu pažymėti, kad LR KT yra suprantama tokia nuostata: „Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad neteisės pagrindu teisė negali atsirasti.“ Kitaip tariant iš neteisės, teisė neatsiranda. Ši nuostata yra labai svarbus teisės principas. Tai kai matome LR KT išaiškinimus, kurie niekaip neatitinka teisės principų, yra antikonstituciniai, tai tokie išaiškinimai negali būti teisėti, negali pakeisti Konstitucijos teksto.

Tai iš viso to, kas aukščiau pasakyta ir išanalizuota, darome tokias papildomas išvadas:

LR KT dviejų pilietybių klausimu padarė reveransą Seimo idiotizmui aiškinant Konstituciją tokiomis nuostatomis, kurių nėra LR Konstitucijoje ir kurios yra Seimo atstovo M. Girdausko rašytiniuose paaiškinimuose.

LR KT teisėjas prof. V.Sinkevičius išsiaiškinęs Konstitucijoje panaudoto žodžio „atskiras“ reikšmę pagal antrą to duoto žodžio reikšmę žodyne „tam tikras, vien tam skirtas“, tos reikšmės niekaip nepanaudojo aiškinant Konstitucijos tekstą, o įvedė žodžius, kurių nėra Konstitucijoje, tuo iškreipdamas Konstituciją.

LR KT visa sudėtimi, aiškindami Konstituciją nepanaudojo kalbininko Jono Jablonskio išaiškintos pagrindinės žodžio „atskiras“ reikšmės “1. atskirtas, atsiskyręs nuo kitų, pavienis: Draugės jis neieško, jis ãtskiras gyvena J.Jabl.” duotos Lietuvių kalbos žodyne ir tuo būdu iškraipė LR Konstitucijos aiškinimą nesamais Konstitucijoje žodžiais „ypač retos išimtys“.

Reziumuoju, kad kartu su 2017-07-08 straipsnyje „Dvigubi idiotai siekia triumfo“ ir 2017-07-10 straipsnyje „Dvigubi idiotai siekia triumfo (II dalis)“ padarytomis išvadomis, LR KT padarė tokias grubias teisines klaidas aiškindami LR Konstituciją dviejų pilietybių klausimu:

1. Panaudojama idiotiška „dvigubos pilietybės“ sąvoka, o turėtų būti „dvi pilietybės“. Tai trumpiau, aiškiau ir lietuviškai. Teisinis tekstas, kuris panaudoja idiotiškas sąvokas neturi būti taikomas.

2. Pakeičiamos lietuviškų žodžių reikšmės į velniai žino ką, ko negalima surasti nei Lietuvių kalbos žodynuose nei kitur. Kaip pavyzdys, žodis „atskiri“ pakeičiamas žodžiu „retai“ ir t.t. O iš tikro, atskiras yra toks, kuris nėra esantis kartu. Atskirai gyvenantis. Atskirai gyvenantis yra aplinkybė. O teisėje įvairias situacijas ir apibrėžia aplinkybės.

3. LR Konstitucijos aiškinimas pritaikomas atgalios, t.y. aiškinama, kad 1992-10-25 Konstitucija yra taikoma nustatyti LR piliečius skiriamąją, dalinamąją ribą 1990-03-11 datą, kad Lietuvos piliečiai suprastų, kad dėl viso ko kalta yra nepriklausomybė.

4. Konstitucijos aiškinimui naudoja įstatymus, kurie buvo priimti vėliau nei Konstitucija, kaip antai Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas.

5. Konstitucijos aiškinimui panaudoja negaliojančias buvusių Konstitucijos metmenų nuostatas, kurios Konstitucijos kūrėjų buvo atmestos ir neįtrauktos į Konstituciją. Kaip antai „Lietuvos Respublikos pilietis gali netekti Lietuvos pilietybės /…/ įgijęs svetimos valstybės pilietybę“ ir „Konstitucijos koncepcijos metmenyse [9], kuriuose buvo numatyta, kad rengiant Konstitucijos projektą bus vadovaujamasi nuostata, jog „tik išimtiniais atvejais, nustatytais Konstitucijoje, Lietuvos Respublika pripažįsta dvigubą pilietybę“. Šios metmenų nuostatos buvo neįtrauktos į Konstituciją, vadinasi atmestos, niekas jų jau ir negali įtraukti į Konstituciją ar jos aiškinimus, nes Konstitucija jau priimta. Konstitucijos keisti kiekvienas kas tik užsigeidžia, tame tarpe ir LR KT negali. O Konstitucijos išaiškinimai neturi prieštarauti pačiai Konstitucijai. Konstitucija gali būti aiškinama per pačią Konstituciją.

6. LR KT dviejų pilietybių klausimu padarė reveransą Seimo idiotizmui aiškinant Konstituciją tokiomis nuostatomis, kurių nėra LR Konstitucijoje ir kurios yra Seimo atstovo M. Girdausko rašytiniuose paaiškinimuose.

7. LR KT teisėjas prof. V.Sinkevičius išsiaiškinęs Konstitucijoje panaudoto žodžio “atskiras” reikšmę pagal antrą to duoto žodžio reikšmę žodyne „tam tikras, vien tam skirtas“, tos reikšmės niekaip nepanaudojo aiškinant Konstitucijos tekstą, o įvedė žodžius, kurių nėra Konstitucijoje, tuo iškreipdamas Konstituciją. Apie prof. Vytauto Sinkevičiaus pastangas griaunat teisinės valstybė kūrimo procesą galima susipažinti 2017-04-27 straipsnyje „Konstitucijos korifėjo bankrotas“ ir 2017-05-07 straipsnyje „Konstitucijos korifėjaus bankrotas (II dalis)“.

8. LR KT visa sudėtimi, aiškindami Konstituciją nepanaudojo kalbininko Jono Jablonskio išaiškintos pagrindinės žodžio „atskiras“ reikšmės „1. atskirtas, atsiskyręs nuo kitų, pavienis: Draugės jis neieško, jis ãtskiras gyvena J.Jabl.“ duotos Lietuvių kalbos žodyne ir tuo būdu iškraipė LR Konstitucijos aiškinimą nesamais Konstitucijoje žodžiais “ypač retos išimtys”. Kartu nesunku pastebėti, kad kalbininkas Jonas Jablonskis žodžio „atskiras“ reikšmę paaiškino trimis kitais žodžiais kartu, o ne kiekvienu žodžiu atskirai, kaip kokiais sinonimais. Todėl paaiškinantys žodžiai negali būti panaudoti atskirai vietoj žodžio „atskiras“. Panaudojant antonimą, tas kas atskirai tai nėra kartu.

Vadovaudamasis LR KT teisėjų pripažįstamu teisės principu, kad iš neteisės teisė neatsiranda, darau, išvada, kad LR KT duoti LR Konstitucijos išaiškinimai dviejų pilietybių klausimu yra grubiai sulaužantys LR Konstituciją, antikonstituciniai ir todėl negali būti teisėti, legitimus panaudoti juos LR Pilietybės įstatyme.

Atmetus visas antikonstitucines insinuacijas dviejų pilietybių klausimu, LR Pilietybės įstatyme turi būti numatytas toks atskiras atvejis:

LR pilietis, gyvenantis kitoje valstybėje, gali gauti ir kitos valstybės pilietybę.

Jokia kita valstybė Lietuvoje neprigamins savo piliečių, nuo ko ir buvo saugojamasi Nacionalinių grėsmių pagrindų įstatyme dėl dviejų pilietybių.

Beje, Lietuvos įstatymai niekaip negali uždrausti LR piliečiui įsigyti kitos valstybės pilietybę, nes Lietuvos įstatymai kitoje valstybėje negalioja. Lietuvos valdžia turi atsisakyti antikonstitucinių LR pilietybės atiminėjimų, nes tai nėra numatyta Konstitucijoje, tos Konstitucijos metmenų nuostatos Konstitucijos kūrėjų buvo atmestos, nes jų nėra Konstitucijoje. Pasiskaitykite LR KT konstatuojamoje dalyje (Byla Nr.40/03) išsakytą nuostatą dar kartą : „...piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta.“ ir „Pilietybės būsena gali būti pakeista tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir tik šalims – piliečiui ir valstybei – atlikus tam tikrus teisinius veiksmus ir valstybės institucijai priėmus atitinkamą teisinį sprendimą.“ Aiškiai pasakyta, piliečiui ir valstybei, o tai reiškia kartu veikiant. Valstybė negali vienašališkai pakeisti pilietybės būsenos, taip kaip atsitiko su Žydrūnu Ilgausku. Jeigu teisingai suprantu, LR pilietis Ž.Ilgauskas neprašė atimti iš jo LR pilietybę. O ponas vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis ėmė ir atėmė. Veikė pagal įstatymą? Veikė prieš LR KT išaiškinimą. Ir daug tokių atvejų Lietuvoje.

Ar galima tikėtis, kad LR KT sureaguos į pastabas arba duos tas pastabas paneigiančius įrodymus? Ne, tikėtis negalima, nes LR KT sudėtį tvirtina antikonstituciškai išrinktas Seimas, kuris net nesureagavo į savo antikonstitucišką išrinkimą. Tai įrodo, kad esmingais Tautai klausimas bus veikiama antikonstituciškai. Apie tai galima detaliai pasiskaityti, pastudijuoti 2016-09-11 straipsnyje „Ultimatumas Seimui dėl LR teisinių pagrindų griovimo“ ir 2017-03-11 straipsnyje „Okupuota nepriklausomybė“.