Tarpšvenčiu kaip įprasta, apsilankau vakarėlyje buvusioje savo tarnyboje. Stalai nukrauti kaip ir „riebių karvių metais“, tie patys senų pažįstamų veidai, tik skiriasi kalbos. „Apie ką kalbėsim?“, - moderuoja vakarėlį buvęs viršininkas. Ilgoka pauzė. „Apie ką, apie ką?.. Apie Kedį“, - pasiūlo temą iš užstalės vienas šmaikštuolis, ir visi prapliumpa juoktis. Štai taip. Tas juokas man sukelia daugybę minčių ir klausimų. Jei Kedžio tema būtų pasiūlyta padiskutuoti, tarkim, rugsėjo, spalio ar lapkričio mėnesiais prie tokios pat užstalės, niekas nebūtų net nusišypsojęs. Dabartinė užstaliečių reakcija kardinaliai pasikeitusi. Vadinasi, kažkas su mumis atsitiko, nors niekas nieko naujo apie šį rezonansinį įvykį nesužinojo, ikiteisminio tyrimo medžiaga neperduota teismui, kai kuriems, vilkintiems neperšaunamu garderobu, nepareikšti net kaltinimai, vertingi bylai liudytojai eliminuojami iš žaidimo. Esame, tarytum kažkokio gudriai režisuojamo spektaklio žiūrovai, spektaklio, kuris trunka jau ištisą pusmetį. Bet koks režisierius jums pasakys, jei norite sukurti įtaigų klasikinį spektaklį, jis vienaip ar kitaip turi atitikti kanoną, privalo turėti veiksmo užuomazgą, dramaturginį vystimąsi, kulminaciją ir atomazgą. Tą puikiai išmanė antikos graikai: Euripidas ir Sofoklis, Platonas ir Aristotelis. Jei į visa tai, kas vyksta, pažvelgtume teatrinio kanono požiūriu, pamatytume, kad dramaturgai ir režisieriai elgiasi visiškai priešingai. Jie stengiasi sukurti tokį produktą, kad žiūrovas nusispjautų, išeitų iš salės ir nebenorėtų į ją sugrįžti ir žiūrėti nesibaigiančios banalios nuobodybės. Įsivaizduokim tokią situaciją – vieną dieną jūs pavaišinamas porcija gerai išvirtos bulvių košės. Kitą dieną – vėl bulvių košė, ir ištisus pusę metų – bulvių košė. Kai ryte jūsų paklaus „padavėjas“ – gal ponui galėčiau pasitarnauti, atnešti pusryčiams ko nors pavalgyti, o jūs paklausite, - ką galėtumėte pasiūlyti?, - ir jo atsakymas: „Bulvių košės“. Suprantama, pajutęs absurdą, jūs imsite juoktis, kaip ir mano prieteliai, susėdę už Kalėdinio vakarėlio stalo.
Atsitikus ne laiku dramos kulminacijai (Kauno įvykiams), dramaturgai ir režisieriai sutriko. Gal nebuvo tokiems įvykiams pasiruošta, gal kaži kas paskubėjo, tad neišvengiamai atsirado ir iš anksto nesuplanuotų, nenumatytų saviveiklos elementų, kaip andai – neiššovusi D. Kedžio pamesta Bereta. Prokuratūrai liko tik menkas vaidmuo – atomazga, kai visuomenė reikalauja laužti antspaudus ir išviešinti detektyvines kriminalo paslaptis. Nors ir pagrindinis, bet labai nepavydėtinas vaidmuo, nes atlaužus kaži kurį antspaudą gali paaiškėti, kad dramos ašis ir kolizija yra būtent toje pačioje Generalinėje prokuratūroje ir su ja bendradarbiaujančiame VSD. Situacija labiau nei beviltiška – tiesiog neatrišamas, neišpainiojamas mazgas, kurio atrišti ir narplioti nėra nei noro nei intereso. Priešingai, matomos pastangos tuos mazgus padaryti neišpainiojamais – tiesiog Gordijaus mazgais.
Vienas labiausiai teisėsaugai nepatogių šioje dramoje dalykų buvo labai staigi ir ūmi visuomenės (žiūrovų) reakcija, kurios neamortizavus, bet koks sprendimas visuomenės akyse susilauktų dar didesnio nepasitikėjimo institucija ir patyčių. Matyt, „dramaturgų dirbtuvėse“ tuomet buvo pasirinktos ir kelios juodosios technologijos, norint įteigti kad pedofilijos byla yra lygiavertė šalia kitų nagrinėjamų, o gal net pakraštinė, jei pavyktų. Prezidentei ir Seimui pametėjama ir įperšama skubos tvarka nagrinėti baisingą CŽV kalėjimų istorija, socialinėje plotmėje atsiranda šimtai ikiteisminių tyrimų dėl vaikus pasigimdžiusių ir tariamai vagiliaujančių iš valstybės motinų, naujos emigracijos problema, tuo pat metu žiniasklaidoje sistemingai „čiupinėjant“, kaip kinta visuomenės nuostatos ir nuomonė dėl nelemtos pedofilijos bylos. Scenaristai puikiai supranta, kad malant ir malant tą patį per tą patį viešojoje erdvėje, neišvengiamai bus pasiektas ir efektas – tai kas buvo rezonansu, kai nepateikiama naujos informacijos, ilgainiui taps niekam nebeįdomia banalybe. Skaitant komentarus po šia tema pasirodžiusiomis publikacijomis internetinėje erdvėje, plika akimi pastebimi semantiniai ir statistiniai poslinkiai. Tarkim rugsėjo mėnesį buvo 90 – 10 procentų komentarų prieš pedofiliją ir už Kedį, dabar santykis beveik paritetinis. Scenaristams per šį pusmetį sėkmingai pavyko perdėlioti prasminius siužeto akcentus. Nuo pedofilijos bylos, kurios esmė yra, tiesos išsiaiškinimas, kas prievartavo mergaitę, ir ar egzistuoja Lietuvoje vaikų tvirkintojų klanas, jiems pavyko įpiršti visuomenei visai kitą klausimą: „Už ką tu pasisakai? Už Kedį ar prieš Kedį?“. Kitaip tariant, tiesos ieškančią visuomenę suskaldyti ir paversti dviejų krepšinio komandų sirgalių brigadomis. Kaip dažnai būna, ir šįsyk mūsų scenaristai ir strategai apsiskaičiavo. Nuskausminantys neveikia amžinai, ir neištrauktas dantis vėl ima mausti. Generalinei prokuratūrai laiko lieka vis mažiau, ir nupirkti ar susiorganizuoti sirgaliai čia jau nieko tikrai nebepadės numuilinti, net ir pasitelkus pačius didžiausius visuomenės nuomonės formuotojus ir muilintojus – žiniasklaidą. Šioje byloje yra labai iškalbingas antikinis pasakojimas apie Gordijaus mazgą: „Senovės graikų padavimuose pasakojama, kad Gordijus buvo paprastas frygų žemdirbys. Vieną dieną jam beariant jaučiais žemę, ant jungo nutūpė erelis. Tai buvo ženklas, kad šio vyro laukia didi, karališka ateitis. Neilgai trukus frygiečiai neteko karaliaus. Orakulas jiems patarė karaliumi išrinkti tą, kurį pirmą sutiks važiuojantį vežėčiomis į Dzeuso šventyklą. Taip jau atsitiko, kad pirmasis keliu važiavo Gordijus. Tapęs valdovu, jis įkūrė sostinę Gordioną. Dzeuso garbei Gordijus paaukojo savo vežėčias, kurios taip pakeitė jo gyvenimą. Vežėčias patalpino Dzeusui skirtoje šventykloje. Prie vežimo grąžulo ypatingai sudėtingu mazgu buvo pririštas jungas, ant kurio kadaise tupėjo erelis. Legendos pasakoja, kad mazgas buvęs surištas iš laukinės vyšnios karnos ir niekas negalėjęs jame įžvelgti nei galo nei pradžios. Orakulai skelbė, kad tas, kuris sugebės atrišti šį mazgą, gavusį gordijaus pavadinimą, valdys visą Aziją. 400 metų bandyta atrišti mazgą, tačiau įminti jo paslaptį niekam nepavykę. Apie 350 metus prieš mūsų erą Aleksandras Makedonietis keliavo per Frygiją. Išgirdęs apie gordijaus mazgą, jis, stebimas smalsios minios, irgi pabandė įminti šią mįslę. Tačiau ir jam nepasisekė. Tuomet, netekęs kantrybės, jis ištraukė kardą ir mazgą perkirto pusiau. Orakulų pranašystė išsipildė – Aleksandras Makedonietis tikrai tapo Azijos valdovu, tik neilgam. Daugelis žynių įžvelgė ryšį tarp trumpo Makedoniečio gyvenimo ir jo žaibiško „gordijaus mazgo“ problemos sprendimo”.
Ar ne panašioje situacijoje atsidūrė ir mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kuo ilgiau tęsis bergždžios pastangos tą mazgą išnarplioti, tuo labiau visuomenė ja nusivils. Aleksandras tai puikiai suprato, atradęs geriausią būdą jį atrišti. Beje, ryžtingumu ir mūsų vadovė nesiskundžia, kirtusi per VSD mazgus, sudėtus pirmojoje lentynoje. Nežinia, kas iš viso to išeis, nes kur kas stipriau sumegsti mazgai guli antrojoje lentynoje, o mazgais suaudžiamas tinklas ir su kitom lentynom. Kaip ten bebūtų, Generalinės prokuratūros ir VSD tinklų lopytojų ar mezgėjų, o ir dramaturgų bei scenaristų, Gordijaus mazgų painiotojų laikrodžio rodyklė jau kabo ties visiško ceitnoto padala nuo šv. Kalėdų. Visuomenė stebi ir laukia veiksmo, nes „besislapstančiam“ su vasariniais violetiniais marškinėliais D. Kedžiui mūsų klimatas jau darosi per šaltas. Jis tiesiog norėtų būti surastas, ponai A. Valantinai ir K. Betingi, ar ne?
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
