Melas, siekiant apsaugoti tabako pramonės pelnus

Lapkričio 7 dieną interneto portale delfi.lt buvo išspausdintas dr. Linos Darulienės, advokatų kontoros „Tark Grunte Sutkiene” partnerės, bei šios kontoros advokato padėjėjos Indrės Burbulytės komentaras „Naujasis tabako reguliavimas – lenktynės su Europa“. Publikacijoje nurodyta, jog straipsnis yra parengtas advokatų kontoros „Tark Grunte Sutkiene” teisininkų, dirbančių prekių ženklinimo, konkurencijos, ES reguliavimo, ginčų sprendimo srityse bei teikiančių paslaugas Lietuvoje veiklą vykdantiems tabako gamintojams ir platintojams.”

Labai logiška, kad toks lobistinis straipsnis, parengtas tabako gamintojų ir platintojų interesus atstovaujančių advokatų, pasirodo būtent tuomet, kai Seimas turi apspręsti dėl siūlomų LR Tabako kontrolės įstatymo pataisų.

Būdamas Pasaulio sveikatos organizacijos bendradarbiaujančio centro, kurio vienas iš sutartinių tikslų - talkinti Pasaulio sveikatos organizacijai įgyvendinant Tabako kontrolės pagrindų konvenciją, vadovu, laikau savo pareiga sureaguoti ir pareikšti savo nuomonę dėl išsakytų teiginių apie tabako kontrolę.

Pirmiausia norėčiau priminti, kad Lietuva, kaip, beje, ir Europos Sąjunga, 2004 metais yra ratifikavusi Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvenciją. Teisininkams derėtų žinoti, kad nors ši konvencija ir nėra tiesioginio teisinio taikymo dokumentas, joje įvardintos priemonės turi būti perkeltos į nacionalinius teisės aktus, ir vis dėlto šis dokumentas jį ratifikavusiai šaliai yra privalomas.

Konvencijoje labai aiškiai nurodoma, koks turėtų būti ratifikavusios šalies ir tabako pramonės santykis. Nors delfi.lt komentare teisininkai išsakė savo nuomonę, kad „teisinis reguliavimas turi būti suderinamas su jau egzistuojančia teisine sistema, nustatyti proporcingus suvaržymus verslui bei leisti išsaugoti skirtingų interesų pusiausvyrą“, konvencijos 5.3 straipsnyje teigiama, kad „Nustatydamos ir įgyvendindamos savo sveikatos politikos kryptis, susijusias su tabako kontrole, Šalys pagal savo nacionalinę teisę stengiasi apsaugoti jas nuo komercinių ir kitų tabako pramonės interesų.“ Ši nuostata labai aiškiai rodo, kad šalys privalo ne saugoti skirtingų interesų pusiausvyrą, o ginti savo tabako kontrolės politiką nuo tabako pramonės interesų.

Ypač neatitinkančiu tikrovės derėtų laikyti šį advokatų teiginį: ”Be to, tabako gaminių gamintojai ir pardavėjai sumoka į valstybės biudžetą milijardines sumas per akcizo ir pelno mokesčius, kurių pagalba valstybė sprendžia daugybę socialinių ir ekonominių šalies problemų.“. Derėtų žinoti, kad tabako gamintojai realiai patys sumoka tik pelno mokestį ir su darbuotojų darbu susijusius Sodros ir kitus mokesčius. Pvz. „Philip Morris Baltic“, užimanti didžiausią Lietuvos tabako gaminių rinkos dalį, 2011 metais į valstybės biudžetą pervedė apie 340 milijonų litų, o tai net nepanašu į minimus milijardus. Visa kita (tabako akcizus ir PVM) sumoka vartotojas, t. y. pirkėjas, nes tai yra įskaičiuota į galutinę prekės kainą. Todėl didžiausi biudžeto rėmėjai iš esmės yra ne tabako gamintojai, o Lietuvos gyventojai, tuo tarpu užsienio kapitalo įmonės (o visi tabako gamintojai - ne Lietuvos įmonės) Lietuvai sumoka tik pelno mokestį, tačiau patį pelną išveža iš Lietuvos, tokiu būdu šalis pati turi tvarkytis su sukeliamomis sveikatos pasekmėmis, iš kurių uždirba užsienio bendrovės. Todėl advokatų teiginys, kad tabako pramonė prisideda prie valstybės ekonomikos gerovės, yra visiškai nepagrįstas.

Prasilenkia su tikrove ir teiginiai, kad Lietuva neva siekia užbėgti už akių Europos direktyvoms ir siūlomai tabako kontrolės politikai. Lietuva ne tik neskuba aplenkti, tačiau reikšmingai atsilieka nuo daugelio Europos valstybių. 2010 metų Tabako kontrolės skalėje, kurią skaičiuoja žymiausi Europos tabako kontrolės ekspertai, Lietuva iš 30 vertintų šalių buvo 22 vietoje. Vertinant konkrečias tabako kontrolės priemones, tokias kaip tabako gaminių žymėjimas ir tabako gaminių akcizų didinimas, Lietuva yra tarp labiausiai atsiliekančių Europos šalių, nes derantis su ES dėl tabako akcizo didinimo yra tarp tų šalių, kurios išsireikalauja ilgiausių pereinamųjų laikotarpių akcizo didinimui ir neretai tampa kliuviniu kitoms ES valstybėms, nes sukelia realią grėsmę sustabdyti šių akcizų didinimą ir kitose ES šalyse.

Vertinant tabako gaminių žymėjimą, reikia pastebėti, kad ES dar 2005 metais patvirtino vaizdinių įspėjimų apie žalą sveikatai katalogą, kurį buvo rekomenduojama taikyti šalyse narėse. Taigi, Lietuva turėjo net 7 metus šiai rekomendacijai įgyvendinti, tačiau to padaryti nesugebėjo. Todėl teiginiai, kad dabartiniais siūlymais neva siekiama „užbėgti už akių“, visiškai prasilenkia su realybe. Be to, konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo, 11.1 straipsnyje teigiama, kad įspėjimai apie žalą sveikatai ant tabako pakuočių „turi sudaryti 50 proc. arba daugiau, bet ne mažiau kaip 30 proc. pagrindinio matomo ploto, gali būti paveikslėlio ar piktogramos formos arba juose gali būti paveikslėlių ar piktogramų.“ Taigi, Lietuva niekaip nenusižengia tarptautiniams įsipareigojimams, teikdama naujus siūlymus tabako kontrolės srityje.

Tabako pramonės samdomų teisininkų rašte teigiama, kad „Visuotinai pripažįstama, kad bet kurio reguliavimo pakeitimas turi būti pagrįstas ne teoriniais apsvarstymais, kad „gal bus geriau“, o konkrečiais duomenimis ir įrodymais, kad numatyti suvaržymai tikrai prisidės prie tikslų pasiekimo, o ne virs dar viena papildoma reguliacine našta verslui.“ Tačiau nepateikiama jokių nuorodų, kur toks „visuotinis pripažinimas“ yra įtvirtintas. Dar daugiau, tabako gamintojai nuolat stengiasi įtraukti šalis į ydingą praktiką, kai valstybė privalo už mokesčių mokėtųjų pinigus įrodinėti privačių kompanijų daromą žalą ir tik tuomet gali taikyti ribojimus. Skirtingai nei teisininkų teiginiai apie „visuotinai“ pripažįstamus reguliavimo principus, tabako žala iš tiesų yra visuotinai pripažinta ir šis pripažinimas yra patvirtintas Tabako kontrolės pagrindų konvenciją priėmusių šalių, Jungtinių Tautų narių, parašais. Konvencijos preambulėje teigiama:

„<...> pripažindamos, kad moksliniais tyrimais nedviprasmiškai įrodyta, jog tabako vartojimas ir priverstinis kvėpavimas tabako dūmais sukelia mirtį, ligas bei neįgalumą, ir kad nuo rūkymo bei kitų tabako gaminių vartojimo pradžios iki jo sukeltų ligų pradžios esama tam tikro laiko tarpo,

taip pat pripažindamos, kad cigaretės ir kai kurie kiti tabako turintys gaminiai yra sukurti taip, kad sukeltų ir palaikytų priklausomybę, kad daugelis iš juose esančių junginių ir jų dūmai yra farmakologiškai aktyvūs, toksiški, mutageniški bei kancerogeniški, ir kad priklausomybė nuo tabako svarbiausiose tarptautinėse ligų klasifikavimo sistemose išskiriama kaip atskiras sutrikimas <...>“

Jau diskutuojant apie tabako gaminių sudedamąsias dalis, tabako gamintojai išreiškė norą, kad pirmiausia valstybės įrodytų tabako gaminių sudedamųjų dalių žalą ir tik tuomet uždraustų tokių sudedamųjų medžiagų naudojimą. Tačiau tokie siūlymai iš esmės prieštarauja bet kokiai vartotojų apsaugos logikai, nes bet kokia prekė ar produktas pirmiausia turi būti saugūs ir tik tada gali būti pateikiami vartotojui. Tokiu atveju tabako gamintojai pirmiausia turėtų įrodyti, kad jų naudojami tabako gaminių priedai ir jų degimo produktai yra nepavojingi, ir tik tokiu atveju turėtų gauti teisę juos naudoti. Tačiau tabako gamintojams pakanka nuovokos suvokti, kad tokių tyrimų jie niekada negalės atlikti ir tokių įrodymų nepateiks. Pirmiausia todėl, kad niekas neleis atlikti toksinių eksperimentų su gyvais žmonėmis. Vadinasi, būtų neįmanoma gauti ir leidimą naudoti priedus tabako gaminiuose. Analogiška situacija akivaizdi ir delfi.lt išspausdintoje teisininkų nuomonėje, kai valstybė stumiama į nesibaigiantį ginčą, liepiant pateikti įrodymus apie priemonių (šiuo atveju apribojimų ar informacijos pateikimo ant pakuočių) efektyvumą, kai tos priemonės dar nėra įgyvendintos. Vadinasi, ir įrodymų konkrečioje šalyje nėra ir negali būti. Tokiu atveju visuomenės sveikatos praktikoje vadovaujamasi kitų šalių praktika ir jos moksliniu įvertinimu. O mokslinių duomenų, pagrindžiančių tabako gaminių prieinamumo apribojimo bei vaizdinių įspėjimų apie žalą sveikatai efektyvumą, kitose šalyse yra daugiau nei pakankamai.

Kalbėti apie Lietuvos „išsišokimą“, draudžiant prekiauti tabako gaminiais tiesiogiai prieinamu būdu, taip pat nederėtų, nes būtent tokia priemonė yra įvardinta konvencijos 16.1 straipsnio b dalyje, kurioje kalbama apie priemones, mažinančias tabako gaminių prieinamumą nepilnamečiams.

Teisininkų rengtame straipsnyje teigiama, kad „Atsižvelgiant į šiuos principus, kyla klausimas, ar prieš siūlant keisti jau egzistuojantį reguliavimą įstatymo projekto autoriai pabandė išsamiai įvertinti, kaip esantys draudimai paveikė žmonių apsisprendimą rūkyti. Ar yra duomenų, kad šiuo metu galiojantys ribojimai yra nepakankami? Ar pateikti duomenys, kad naujieji siūlymai tikrai pasieks iškeltus tikslus? Deja, aiškinamuosiuose įstatymo projekto raštuose yra tik deklaruojamas naujo reguliavimo efektyvumas, nebandant jo argumentuotai pagrįsti.“

Atsakant į šiuos teiginius reikia pastebėti, kad Lietuvoje jau daugelį metų vykdoma gyventojų gyvensenos ir rizikos veiksnių (taip pat ir rūkymo) stebėsena tiek suaugusiųjų, tiek vaikų grupėse. Būtent epidemiologiniai duomenys ir leidžia spręsti, kiek pakankamos ar nepakankamos šiuo metu egzistuojančios tabako kontrolės politikos priemonės, bei kaip keičiasi gyventojų elgsena, atsižvelgiant į taikomas priemones. Tai, kad esamos priemonės yra nepakankamos, rodo vis dar labai didelis rūkymo paplitimas vaikų grupėje, nemažėjantis rūkymo paplitimas moterų grupėje. Tai, kad priemonės yra nepakankamos, rodo ir augantys pačių tabako gamintojų pelnai bei gebėjimas pirkti brangias teisines paslaugas, siekiant paveikti tabako kontrolės politikos formuotojų nuomonę. Be to, teisininkai, pateikinėdami įstatymo pataisų rengėjams kaltinimus dėl esą nepakankamo priemonių pagrįstumo, patys nepateikia jokių šaltinių ir nuorodų, kurios leistų daryti išvadas, kad siūlomos priemonės yra neefektyvios.

Anot teisininkų, „Pastebėtina, kad nepriklausomai nuo to, kad tabako gaminių reklama jau kurį laiką draudžiama, prekių ženklai kaip nuosavybės forma niekada nebuvo ribojama. Didinant įspėjamiesiems teiginiams skiriamą minimalų plotą, automatiškai yra silpninamas teisėtai naudojamas prekių ženklas ir gaminių dizainas. Tokie veiksmai automatiškai atsilieps šios nuosavybės kainai rinkoje, dėl ko gamintojai turėtų patirti nuostolių. Kaip jau suprantama, tokių nuostolių kompensavimo mechanizmo pakeitimai nenumato.“

Atsakant į tai, pastebėtina, kad de facto prekių ženklai kaip nuosavybės forma jau seniai yra ribojami. Jau vien įspėjamųjų užrašų baltame fone su baltu rėmeliu uždėjimas ant tabako pakuotės pakeitė jos dizainą, kuris neabejotinai buvo registruotas kaip prekės ženklas, nes prekės ženklas yra ne tik tabako gaminio ar gamintojo pavadinimas. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad nauji reikalavimai yra teisiškai mažiau pagrįsti. Tikrai galima pritarti teisininkų teiginiui apie tabako gamintojų nuostolius, tačiau būtina pridurti, kad galutinis tabako kontrolės tikslas - pasiekti, kad žmonės visiškai nustotų vartoti tabako gaminius, o tokiu atveju tabako gamintojai patirtų didelius nuostolius ir visiškai bankrutuotų. Šį siekį puikiai suvokia visos konvenciją ratifikavusios šalys, tai yra savaime suprantamas galutinis tikslas, labai aiškiai įvardintas ir paskutinėje Pasaulinėje tabako kontrolės konferencijoje. Taigi, jokių nuotolių atlyginimo valstybės ir neprivalo numatyti – priešingai, jos turėtų galvoti apie teisinius mechanizmus, kurie leistų pareikalauti iš tabako pramonės atsakomybės ir nuostolių atlyginimo už prarastus produktyvius gyvenimo metus, gydymo išlaidas ir nesavalaikes mirtis.

Galiausiai reikia pastebėti, kad aptariamas tekstas yra parengtas žmonių, kurie, nors ir būdami kvalifikuotais teisininkais, neturi jokios kompetencijos tabako kontrolės srityje, todėl daugelis pasaulyje žinomų ir mokslu pagrįstų efektyvių tabako kontrolės priemonių yra kvestionuojamos, bandant sukelti abejones jų pagrįstumu ir efektyvumu.

Tabako gamintojams paslaugas teikiančių teisininkų kūrinį vainikuoja paskutinė pastraipa, kurioje labai konkrečią tabako kontrolės sritį bandoma prilyginti vadovavimo sričiai, pateikiant sunkiai suprantamus išvedžiojimus, pagardintus įmantriomis teorinėmis formulėmis, kurios niekaip nėra susijusios su labai aiškiai apibrėžta sritimi.

Apibendrinant galima pasakyti, kad minėta publikacija vertintina išskirtinai kaip lobistinė ir sąmoningai atstovaujanti tabako kompanijų interesus, nuo kurių PSO Tabako kontrolės pagrindų konvenciją ratifikavusi Lietuva įsipareigojo saugotis. Straipsnyje pateikiami melagingi ir tikrovės neatitinkantys teiginiai nedaro garbės teisinį išsilavinimą turinčioms straipsnio autorėms, kurios aukoja savo profesinį prestižą, manipuliatyviai gindamos tabako gamintojų interesus.