Mentalinis smegenų karantinas

Žmonės nebesugeba arba tiesiog nebenori racionaliai ir logiškai mąstyti, remtis faktais ir moksliniais apibendrinimais savo pasisakymuose ir samprotavimuose. Jie jau atprato savarankiškai analizuoti ir vertinti visuomeninius procesus bei reiškinius. Jiems gyvenimui pilnai pakanka paviršutiniškos ir dažnokai konspirologinės bei „feikinės“ informacijos. Kapitalizmas atnešė į Lietuvą ir kitas postsocialistines šalis ne tik deindustralizavimą, bet ir deintelektualizavimą.

Liberalios demokratinės valstybės piliečiai tapo galingos „smegenų plovimo“ sistemos sraigteliais. Sistema nukreipia jų sąmonę nuo esmingų giluminių žmogaus ir visuomenės gyvasties veiksnių į smulkmenišką „blusinėjimąsi“ įvairiausiuose „nuslėptos realybės“ patamsiuose bei painaus klaidžiojimo įvairių „sąmokslo teorijų“ labirintuose.

Socialinė ir politinė alchemija bei astrologija tapo savotiška liaudiška sociologija ir politologija. Tai alternatyva ir antipodas galutinai išsigimusiam oficioziniam glamūriniam socialiniam mokslui. Pastarasis bet kurią socialinės tiesos paiešką traktuoja kaip totalitarizmo, ekstremizmo bei agresijos apraišką „demokratinėje“ visuomenėje.

Oficiozinė politologija „analizuoja“ tik gyvenimo skonį ir kvapus, bet ne patį realų gyvenimą. Ir dažniausia net „skonis ir kvapai“ – tai poniško prašmatnaus „vaišių stalo“ liekanos, o ne liaudiško dvokiančio „mėšlo“ substratas. Iš po oficiozinio mokslo užsismauktos, atseit, „objektyvumo“ kepurės vis išlenda pliko klasinio buržuazijos intereso ausys.

Liaudiškas atsakas į panašią poniškos politologijos „gastronomišką mokslą“ ir tampa iš esmės antikapitalistine gyvenimo mitologija, mistifikacija ir ezoterika, alternatyvaus gyvenimo būdo ir mąstymo paieškos. Mokslo sukarikatūrinimas transformuojasi į karikatūros sumokslinimą.

Atsisakymas nuo mokslinės tiesos peraugo į savo priešingybę – netiesos mokslą – įvairiausių konspirologų, eshatologų bei teologų „tiesas“. Sudvasintas visuomeninės sąmonės religiozavimas – tai atvirkštinė bedvasio kapitalo viešpatavimo pusė. Kaip rašė K. Marksas – tai „prislėgto padaro atodūsis, beširdžio pasaulio širdis“.

Antimokslinis liaudiškas „mokslas“ – atsakas į sumokslintą ponišką antimokslą. Ir vienu, ir kitu atveju visos senos ir naujos tiesos transformuojasi į pseudomokslinę propagandą. Ir vienur, ir kitur vis atsiranda nauji pranašai ir minčių valdovai. Priešingybės sueina ir persipina. Ir ši neigiama dialektika formuoja savotišką mentalinį karantiną, kuris užblokuoja žmogaus sąmonę nuo mokslinės tiesos „viruso“. Jis tiesiog neprasiskverbia į abipusės propagandos karantinuotas smegenis.

Žmogaus ir visuomenės mentalitetas, kaip intelektinių, emocinių ir kultūrinių bruožų bei vertybinių orientyrų kompleksas, praranda bet kokį moksliškumą. Panašu, kad mokslinė revoliucija, apie kurią tiek daug buvo kalbama, mentalinėje sferoje virsta į antimokslinę kontrevoliuciją.

Pats fundamentinis mokslas priverstas gelbėtis susikoncentruodamas į taikomąją gamtos bei technikos sritį. Technologizuoti viduramžiai, kuriuos istorikai vadina tamsiais laikais ir į kuriuos grimsta dabartinė civilizacija, dar paženklinta ir proto užtemimu bei vertikalaus ir horizontalaus neraštingumo išplėtojimu.

Koronoviruso pandemija ir įvairūs „maidanai“ tik dar daugiau išryškino šią tendenciją. Jie parodo kaip lengvai žmonės pasiduoda įvairioms informacinėms manipuliacijoms. Mentalinis smegenų karantinas tampa letaliniu intelekto ir jo sociobiologinio nešėjo – žmogaus evoliucijos veiksniu.