Mirė Marcelijus Martinaitis

Penktadienį, apie 21 val., Vilniuje po sunkios ligos sulaukęs 77 metų mirė vienas iškiliausių Lietuvos kultūros atstovų, poetas Marcelijus Martinaitis.

Marcelijus Teodoras Martinaitis (g. 1936 m. balandžio 1 d. Paserbentyje, Raseinių rajone) – vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių poetų, aktyvus Sąjūdžio veikėjas. 1964 metais Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo įvairių žurnalų redakcijose, nuo 1980 m. dėstė Vilniaus universitete. 1989 m. išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1998 m.). Išleido dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui. Martinaičio kūryba išversta į daugiau nei keturiolika kalbų. Kūrybą ėmė skelbti nuo 1955 m. 1962 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys „Balandžio sniegas“. Svarbiausias Martinaičio poezijos motyvas – senosios, archajiškosios, kaimo pasaulėjautos susidūrimas su moderniu pasauliu ir žlugimas. Ši tema labai ryški bene žymiausiame Martinaičio kūrinyje „Kukučio baladės“.

"Žmonės užsimiršta, kas jie yra savo šalies istorijoje, laikydami save tik vartotojais, tarnautojais, politikais, verslininkais, pensininkais, nesurenka savęs į vieną, visa apimančia sąvoką", - teigė poetas ir rašytojas savo kalboje 2012 metais minint kovo 11 dieną.

VISUOTINĖ TRAUKA

Žemė traukia Mėnulį,

Mėnulis traukia Žemę,

Žemė traukia Lietuvą,

Lietuva traukia Nemuną, Vilnių, šventoves,

Gyvus ir mirusius,

Traukia jų kaulus

Sibire, Amerikoje,

Traukia sodybas, upes,

Visus esančius Lietuvoje.

Lietuva traukia kaltuosius,

Įstatymus,

Traukia apsimetėlius, pranašus,

Benamius iš požemių,

Iš rūsių,

Traukia našlaičius,

Kuriems namai yra tiktai Lietuva.

Lietuva traukia Mažvydą,

Donelaitį, Maironį,

Vaikų "Tėve mūsų", dainas,

Traukia žodžius iš kalbos,

Iš žodynų,

Kiekvienam iš burnos,

Traukia sugrįžti išėjusius.

O buvo mėginta

Panaikint Lietuvos trauką,

Įvest kitą kalbą,

Kitus pinigus, uniformas,

Kitus kelio ženklus,

Kitoj vietoj saulės tekėjimą,

Perkrikštytus žodžius.

O vis dėlto Lietuva traukia

Visus ir kiekvieną

Neatplėšiamai, visuotinai, skausmingai

Atleisdama, kaltindama, laukdama,

Priimdama mūsų kaltes,

Kaip ir mes - visų ir visada:

Visa tai Lietuvoje lieka pritraukta.

Lietuva traukia įsčiose gimsiančius

Gimusius,

Traukia amžinai ir skausmingai

Iki mirties ir po jos

Būsime Lietuvos pritraukti.