|
|
“DRĄSOS KELIO” FRAKCIJOS PRADŽIA – PABAIGOS ŽENKLAS?
“Drąsos kelio” partijos frakcijos narys Algirdas Patackas, manau, kalba gan nuoširdžiai ir prasmingai. Jo pagrasinimas trauktis, jei ir toliau bus vedama tokia prisitaikėliška politika yra gan logiškas, atsižvelgiant į jo aiškias politines nuostatas. Touo tarpu N.Venckienė savo politines pažiūras kruopščiai slėpė net ir atsistatydinusi iš teisėjos pareigų. Tad galima suprasti, kad net arti būnančiam A.Patackui nepavyko sužinoti ar nujausti, kad ji violetinę vėliavą ruošiasi perdažyti raudonos ir burokinės spalvos mišiniu. Net ir jos kova prieš visą teisinę sistemą ir visus ten dirbančius pareigūnus atrodė kiek keistai. Juk ji pati buvo jos narelis ir tik dėl kraupių šeimyninių aplinkybių pradėjo ryžtingą kovą už brolį Drąsių ir jo dukrą. Visuomenė šioje kovoje daugumoje palaikė Neringa gal net nenujausdama , kad N.Venckienės viešojo intereso, sudėto į lozungą “TIESOS IR TEISINGUMO”, nebuvo tiek daug, kiek buvo stengiamasi viešumoje parodyti. To palaikymo nereikia menkinti, nes jis savo esme buvo nukreiptas sudėtingos situacijos teisėsaugoje galimam ir, mano supratimu, netgi būtinam keitimui.
Spręsti “Drąsos kelio” frakcijos suskilinėjimą tik pagal vieną balsavimą dėl premjero A.Butkevičiaus yra gerokai per anksti. Akivaizdu, kad net taip pat apsisprendę tai darė dėl visiškai skirtingų tikslų. Toks Arvydas Patackas ir Vytautas Matulevičius, žvelgiant giliau, panašūs tik pagal lytį ir rasę, nors abu balsavo “prieš”. Valdas Vasiliauskas dar neseniai turėjo kiek kitokią nuomonę. Dabar – “už”. o Povilas Gylys gal iš tikrųjų ruošiasi pereiti į LSDP frakciją, nes iš viso nebalsavo, nors Seime buvo. Laaabai lankstus… Aurelija Stancikienė gan originali politikė. Komandoje jai būti sunku. Ji susilaikė. Aurelija gal vis dar negali atleisti tiems, kurie nepakluso jos įnoriams Preiloje bei nepanoro botelių savininkams mokėti milijoninių kompensacijų. Valdančioji “DK” trijulė viešoje erdvėje siunčia ženklus, kad jau apsisprendė ir dėl Darbo partijos vadovų imuniteto išsaugojimo. Net neatsižvelgiant į specialios komisijos būsimas išvadas. N.Venckienė viešai pareiškė, kad jai idėjiškai artimiausi paksistai, V.Matulevičiui,kaip matėme ir anksčiau, – jie gal dar gerokai savesni, tad ne kur dėsies. Tenka pragmatiškai manevruoti. Jei pradėčiau atvirai aiškinti, kaip visa tai atrodo iš šono – “drąsiečiams” labai nepatiktų. Sunku būtų tinkamus viešai erdvei žodžius parinkti. Tenka vėl kabutes žodžiui apie drąsą panaudoti… Deja…
Dabar tampa dar aiškiau, kad jei Saulius Stoma būtų laimėjęs antrame ture, tai ateitų į DK frakciją ir žurnalistas Gintaras Aleknonis. Jei taip būtų , jeigu būtų, tai “burokinis” sparnas “Drąsos kelio” partijos frakcijoje, manau, pralaimėtų. Ak, ta žaliaakė, kuri dar keturis sugundytus kažkodėl slepia. Gal už tylėjimą jie sočiai maitina tą gražuolę. Nei sugyventinio nebereikia…
Liūdna, kai tiek daug gražių vilčių kėlusi kova už TIESĄ ir TEISINGUMĄ byra jos pradinėje užuomazgoje. Dar nykiau, kai tos užuomazgos lyderiai politiniuose vandenyse plaukia tik šiek tiek greičiau už kirvį.
“DRĄSOS KELIO” PARTIJA – OPOZICIJA OPOZICIJOJE?
Būtent taip be klaustuko pareiškė N.Venckienė, kalbėdama apie tolimesnę “Drąsos kelio” partijos veiklą Seime. Šiuo konkrečiu atveju “opozicija opozicijoje” gali reikšti tai, kad Drąsos kelias norėtų būti ne opozicijoje, bet pozicijoje, tačiau jis ten kol kas nėra reikalingas bei labai pageidaujamas. Nebent sprendžiant DP vadovų teisinio imuniteto klausimą. Paskutiniai DK vadovų J.Varkalos ir N.Venckienės pareiškimai liudija, kad “Tvarkos ir teisingumo” partija drąsiečiams ideologiškai artimiausia, kad jiems “Darbo partijos” ir jos lyderių byla politizuota, o A.Butkevičius toks kandidatas į premjero postą, kuriam nepritarti jokiu būdu negalima. Jei šiuos pareiškimus ir padarytus sprendimus apibendrinti, tai bent jau “Drąsos kelio” partijos frakcijos dalis sutiktų padaryti bet ką, kad tik valdančiai “trojkai +1” kuo labiau įtikti. Nemaniau, kad a.a. eksprokuroro Stanislovo Stulpino siūlymu – pulti į glėbį naujiems daugumiečiams drąsiečių lyderiai taip mikliai suskubs pasinaudoti. Manau, kad tokiu keliu eidama “Drąsos kelio” frakcija ir dar kažkas už jos ribų, jei dar yra daug tokių išlikę, gali pati visiškai išplauti tą nedidelę politinę nišą, kuri buvo išlikusi per Seimo rinkimus po visokių DK apstumdymų. Tokiu atveju toks nedidelis politinis frakcinis darinukas, nebetekęs rimtesnės balsavusio už jį elektorato atramos, gali greitai subyrėti ir ištirpti politinėje erdvėje, lyg jo ir būti nebuvę. Jei N.Venckienė to dar nesupranta, tai sužinos gal net labai netolimoje ateityje.
Apibendrinus visą kontekstą, tenka padaryti išvadą, kad visuomenė mato dvi D.Kedžio ir mergaitės iš Klonio gatvės istorijos puses. Kai pirmoji užsivertė kartu su grubiu gegužės 17d., “šturmu” Klonio gatvėje, pasireiškė ir atsivėrė Neringos Venckienės politinės karjeros suvokimas. Neįmanoma įžvelgti, kaip pastarasis yra susijęs su teisėja Venckiene – atkaklia kovotoja už D.Kedžio garbę ir globotinės, brolio dukrelės teises. Tos pozicijos yra tiek skirtingos ir logiškai nesuderinamos, kad jos gali įstumti drąsios ir atkaklios kovotojos įvaizdį į tą patį liūną, kurio traukai bandė priešintis visi, kurie buvo neabejingi visai “D.Kedžio istorijai” ir su ja susijusiais, bei nukentėjusiais nuo teisėsaugos bei nusikaltėlių asmenimis. Manau, kad tokiu keliu žengdama Neringa Venckienė sutrypia brolio Drąsiaus atminimą, pasityčioja iš buvusios globotinės mergaitės bei nerodo pagarbos kitiems artimiesiems, buvusiems kartu sunkiomis valandomis dienomis ir naktimis. Sakyčiau, kad tai pasityčiojimas ir iš tų budėtojų Klonio gatvėje, kurie su didžiuliu ryžtu ir kantrybe stojo ginti “plikų dėdžių” paniekintos mažylės.
Kai Neringa Venckienė galutinai susilies su ta pačia sistema su kuria atkakliai kovojo, ji galės būti rami. Jai niekas nebegrės. Įvyks abipusė sutartinė asimiliacija. Kodėl verta apie šią smulkią politinę frakciją tiek daug kalbėti? Manau, kad todėl, kad kaip sakė romėnų rašytojas Publilijus: “Kelių žmonių neteisingumas – visų nelaimė” ( “Paucorum improbitas universa est calamitas”/lot). Bet kuriuo atveju toks ” Drąsos kelio” vedlės pasirinkimas neturi sutrikdyti visuomenės siekio kovoti už TIESĄ ir TEISINGUMĄ, tuo pačiu gerinant sudėtingą situaciją Lietuvos teisėsaugoje. Tai mūsų visų, padorių Lietuvos piliečių rūpestis. Skaudžios pamokos neturi pasimiršti, nes iš jų mokomasi tam,kad nebūtų klaidos kartojamos. Galima net neabejoti, kad dabartinėje, gerokai pasikeitusioje situacijoje, “Drasos kelio” partija nepatektų į Seimą nei kandidatų sąrašu nei pavieniui.
N.Venckienei daug kartų siūliau ir toliau eiti “Drąsos keliu”, kurį pasirinko. Niekados nesiūliau jai eiti kartu su “hegemono” partijos palikuonimis socdemais bei “burokiniais” darbiečiais ir tvarkiečiais, kuriems kova už laisvą, teisinę ir demokratinę Lietuvą, manau, visiškai nepriimtina.
Beje, tik vienas konservatorius S.Šedbaras stengėsi, kad prieš nepilnamečius teisiškai būtų leistinas smurtas. Kad daugelis TS LKD frakcijos, pabrėžiu – FRAKCIJOS narių “stovėjo po medžiu, kai vaiką skriaudė” – sutikti galima. Tai – moralinė ir politinė klaida, kurios vis dar nenorima pripažinti. Tačiau manau, kad daugelis TS LKD eilinių narių ir juos remiantis elektoratas užjautė ir, kiek galėjo, palaikė globėjos pastangas apginti brolio garbę ir augintinės mergaitės teises, bei pritarė kovai už TIESĄ IR TEISINGUMĄ Lietuvos teisinėje sistemoje. Tik kai kurie TS LKD Seimo frakcijos nariai ” nesutiko stovėti po medžiu, kaip nestovėjo ir partijos Garbės bei Politinio komiteto pirmininkas V.Landsbergis.
Kas dar be konservatorių iš Seimo pozicijos ar opozicijos “nestovėjo po medžiu” ir kas neprisidėjo prie teisinio nihilizmo skatinimo? Tokių nežinau. Tad ir šioje istorijoje konservatoriai, mano nuomone, visumoje pasirodė padoriausiai. Nors tikrai neatmetu tikimybės, kad juos buvo pasiekusi informacija apie N.Venckienės politines nuostatas. Ar ne dėl jų buvo lengviau suskaldyti judėjimą “UŽ TIESĄ IR TEISINGUMĄ”? Ar ne dėl to šią partiją paliko žymūs visuomeninkai ir netgi DK kandidatų sąrašo atstovai? Dabar ir visa visuomenė turi proga sužinoti, kokiu priplėkusiu “burokinių” oru nori ateityje kvėpuoti Seimo narė N.Venckienė. Žinoma, tai jos pasirinkimo teisė, tačiau tai ryškiai išdavikiškas kelias bendrame visos istorijos kontekste. Todėl ir išsakiau savo nuomonę, kad padorioje politinėje erdvėje N.Venckienės karjera baigiasi. Tikiuosi, kad visuomenė paims Kedžio gatvėje supurvintą ir apspardytą trispalvę ir pratęs paieškas kaip padaryti, kad sudėtinga situacija teisėsaugoje pozityviai keistųsi. N.Venckienės pirmose tų kovotojų gretose nematau. Liko tik jos šešėlis… Savo tolimesnį politinį kelią ji gali pasirinkti pati. Tai jos, kaip pilietės teisė. Tačiau, kai ji gal dėl politinės nuovokos problemų pasirenka tas jėgas, kurios turėjo ir turi didžiausią įtaką teisinėse institucijose, daugiausiai palaikiusiose A.Ūso garbę ir L.Stankūnaitės interesus, tai toks pasirinkimas atrodo ganėtinai keistai.
|
Association „Global Gaze Network“
