Neišmoktos istorijos pamokos arba rinkimams artėjant

Artėjant rinkimams, noriu pasidalinti kai kuriomis įsiskaudėjusiomis mintimis.

Neseniai paskelbti kandidatų sąrašai vienmandatėse apygardose ir gauta informacija leidžia susidaryti aiškesnį vaizdą, kuris kelia nerimą dėl pertvarkos siekiančių jėgų ir rodo, kad šiuo metu sistema pasiekė kelias pergales. Tikėkimės - laikinas.

Atvirai kalbant, pribloškė cinizmas, kai šuoliui į valdžią panaudojamos visos priemonės - tramplinu gali tapti net ir žmonių tragedija. Suprasčiau, jei pasinaudojant tragiškais Garliavos įvykiais į politiką būtų einama siekiant pakeisti valstybės gyvenimą į gerąją pusę, bet kuo toliau, tuo labiau apima nuojauta, kad ne visų tikslai tokie. Yra norinčių išlaikyti susidariusį politinį status quo, išskaidant elektoratą, į antisisteminių jėgų sąrašus infiltruojant kandidatus, apie kuriuos turima kompromituojančios medžiagos, o pasitaikius progai ir perimant vadovavimą kai kuriems politiniams dariniams. Neabejoju, kad prieš rinkimus visa kompromituojanti medžiaga bus išviešinta, kad išskaidytos antisisteminės jėgos po tokios atakos prarastų galimybę peržengti 5 ar 7 procentų ribą. Vienas ar kitas vienmandatėje apygardoje laimėjęs antisistemininkas nebus pavojingas sistemai, nes jo balsas liks tyruose šaukiančiojo balsu.

Ar rinkėjai gali užkirsti šiam planui kelią ir pasukti istoriją kita linkme, kurios taip nepageidauja sistemininkai? Manau, kad tokių galimybių dar liko, bet viskas priklausys tik nuo rinkėjų sąmoningumo.

Pirmiausia - jokiu būdu nesiūlyčiau atsisakyti balsuoti už pasirinktą antisisteminį sąrašą. Kiekviename iš šių sąrašų yra žmonių, šventai tikinčių, kad Lietuvai reikalingi pokyčiai, ir pasirengusių profesionaliai ir sąžiningai dirbti. Balsuokite už šiuos sąrašus, kad ir kas įvyktų, net jei bus išviešinta kompromituojanti medžiaga apie vieną ar kitą prisiplakusį veikėją.

Antra – būtina reitinguoti sąrašus. Jei balsuosite už antisistemines jėgas, nė viename biuletenyje neturi likti neužpildyta reitingavimo dalis. Turite užpildyti visus langelius, surašyti visus skaičiukus, taip užkirsdami kelią galimam reitingų klastojimui.

Trečia – galima pasirinkti mišrią balsavimo formą. Rinkimų įstatymas nedraudžia vienmandatėje apygardoje balsuoti už vieno judėjimo atstovą ar save išsikėluosį asmenį, o daugiamandatėje - už kitą judėjimą ar koaliciją. Tik pasirinkdami tokią mišrią formą, dar galite sušvelninti neigiamas pasekmes, kurias galima prognuozuoti susipažinus su antisisteminių partijų kandidatų sąrašais.

Istorija kartojasi

Nepamenu, kad artėjnt eiliniams rinkimams į Seimą būtų kilęs toks ažiotažas tarp partijų ir sujudimas rinkėjų tarpe. Kokios šio subruzdimo priežastys? Ištakų ir paralelių  siūlau ieškoti nesenoje istorijoje.

Dabartinė situacija Lietuvoje daug kuo primena paskutinius Sovietų Sąjungos egzistavimo metus – prasidėjus M. Gorbačiovo perestrojkai akivaizdžiai pasimatė visiškas valdžiažmogių atotrūkis nuo visuomenės, kiaurai sistemą persmelkusi korupcija, kas dieną prastėjanti ekonomikos būklė. Nacionalinio išsivadavimo judėjimai pakirto perpuvusius imperijos pamatus ir ji žlugo.

Dabartinis politinis ir ekonominis elitas nepadarė iš šios istorijos išvadų, todėl pamažu virto tuo pačiu drakonu, kuriam nerūpi nei teisingumas, nei tautos gerovė. Svarbiausiu tikslu tapo lovys - valstybės biudžetas bei turtas. Ir šia lovialige, deja, serga visos mūsų sisteminės partijos. Ypač ryškiai šios ligos požymiai pasireiškė partijose, kurios turėjo galimybę pakaitomis valdyti Lietuvą, tai yra socialdemokratų ir konservatorių partijose. Lovio ideologija iš esmės ištrynė beveik visus skirtumus, kurie joms turėtų būti būdingi normalioje visuomenėje. Visos kitos vadinamosios sisteminės partijos (darbiečiai, tvarkiečiai ir liberalai) loviu naudojosi tiek, kiek jas prie tos šėryklos prileisdavo politikos elitas – socdemai ir konservatoriai.

Norint gydyti ligą, reikia matyti jos priežastis. Kada į Lietuvos politinį elitą įsimetė šios ligos virusas? Turbūt mažai apsiriksiu, jei vienu pirmųjų simptomų pavadinsiu nedidelės Vilniaus kavinės „Eglutė“ privatizavimo peripetijas, pagimdžiusias terminą „vsio zakonno“. Tai buvo lyg pistoleto šūvis, paskelbęs laukinio kapitalizmo startą. Po to pasipylė - Mažeikių Nafta, EBSW, LAIB, Achema, Vakarų skirstomieji tinkai, neoficialus žemės pardavimas per tarpininkus užsieniečiams – visko jau net neišvardinsi. Didieji streteginiai projektai - Leo LT ir dabartinės konservatorių vadovybės proteguojama Ignalinos VAE – taip pat nėra išimtis. Prasidėjus laukinio kapitalizmo etapui, politinis, teisinis ir policinis (plačiąja šio žodžio prasme) elitas, o vėliau ir žemesnės grandys, susiliejo į vientisą sistemą. Rezultatas - galimai „mafijinio“ tipo struktūra, kur kiekviena grandis atlieka savo funkcijas, gindama bendrus interesus. Manau, kad tokios struktūros gimtadieniu galima laikyti Rolando Pakso apkaltos procesą, kurio metu visos suinteresuotos šalys sugrojo lyg iš natų.

Negaliu nepaminėti ir kelių teisėsaugos institucijų (plačiąja prasme) veiklos faktų, kurie akivaizdžiai liudija apie įvykusį įvairių sistemos dalių susiliejimą. Per šio Seimo kadenciją net du kartus valdžia prieš savo piliečius panaudojo riaušių malšinimui skirtas policijos pajėgas. Jei pirmuoju atveju, prie Seimo, tai dar gal ir galima šiek tiek pateisinti (bet smarkiai abejotinas panaudotų priemonių adekvatumas situacijai), tai antrasis atvejis, kai 240 policininkų, tarp jų ir iš riaušių malšinimo pajėgų, gegužės 17 dieną buvo panaudoti Garliavoje vykdant ne visuomenei pavojingos nusikalstamos grupuotės narių sulaikymo operaciją, o eilinio antstolio pavedimą, iš esmės prasilenkia su demokratinėje ir teisinėje valstybėje priimtina adekvatumo samprata. Šis gėdingas šturmas dabartinę valdančiąją daugumą įrašė į vieną gretą su „bananinių“ valstybių vadukais. Dar vienas iškalbingas štrichas - policijos uolumas persekiojant paauglius, kreidelėmis rašiusius žodį Tie-SOS ant Nemuno krantinės Kaune. Net valdžios „demokratų“ keikiamas Lukašenkos režimas tokių priemonių analogiškose situacijose netaiko.

Nė kiek jėgos struktūroms cinizmu nenusileidžia ir prokuratūros bei teismų sistemos atstovai. Jau net neverta daug kalbėti apie Kėdainių teismo sprendimą, kuris ir taip plačiai aptartas viešumoje. Man, kaip piliečiui, gal net labiau įstrigo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Teisėjų tarybos pirmininko Gintaro Kryževičiaus cinizmas. Jei Lietuva būtų demokratinė visuomenė, po to, kai viešai pavadino savo pavaldinį – o svarbiausia, žmogų - „pūliniu“, G. Kryževičius turėjo arba pateikti prezidentei atsistatydinimo prašymą (vadovaujantis vakarietišku garbės supratimu tai būtų savaime suprantama), arba bent jau viešai atsiprašyti. Nesvarbu, kokios emocijos jį buvo užvaldžiusios. Iš tokią padėtį užimančio ir tokį cinišką pasisakymą sau leidusio žmogaus bent jau aš laukiau garbingo žingsnio. Deja, nebuvo nei atsistatydinimo, nei atsiprašymo. Žmonių vadinimą pūliniais viešoje erdvėje teisėjų bendruomenės lyderis įtvirtino kaip normą.

Iš prokuratūros veiklos „šedevrų“ paminėsiu tik vieną, nes norint aprėpti visus pastarųjų metų nuopelnus reiktų rašyti romaną. Visuomeninė komisija Garliavos įvykiams tirti, kurios sudėtyje buvo ne eiliniai Lietuvos piliečiai, o žmonės, kadaise dalyvavę kuriant Lietuvos konstitucinės-teisinės sistemos pagrindus, aiškiai įvardijo daugybę Konstitucijos ir įstatymų pažeidimų. Bet niekam negirdėtas Panevėžio apygardos prokuroras pareiškia, kad jokių įstatymo pažeidimų neįžvelgia, ir grįžtame prie istorinės frazės - „vsio zakonno“. Todėl labai norėčiau paklausti generalinio prokuroro Dariaus Valio – kokios valstybės įstatymų baze vadovaujasi Generalinė ir kitos prokuratūros, priimdamos sprendimus?
       
Ar turime jėgų pajudinti Sizifo akmenį?

Prieš tuos, kurie nori išjudinti šios sistemos pamatus, šiandien imamasi bet kokių priemonių, nesiskaitant nei su pačios sistemos priimtomis teisės normomis, nei su visuomenės nuomone. Elitas žino elito paslaptis, todėl bet koks susiformavusios mafijinės sistemos paslapčių išviešinimas, jei pasibaigtų teisine atsakomybe,  gali išprovokuoti grandininę reakciją, kuri sunaikintų visą sistemą. Tai ypač akivaizdu stebint Garliavos įvykius.

Dabartinė sistema padarė tautai sunkiai įvertinamą žalą – turime nedarbą, masinę emigraciją, milžiniškas valstybės skolas, kurias atidavinėti teks jau ne tik mūsų vaikams, bet ir anūkams. Elitui tai naudinga, nes aktyvioji visuomenės dalis - apie miljonas žmonių - jau iškeitė jo sukurtą „gyvenimo kokybę“ Lietuvoje į emigranto dalią. Paradoksalu, kad emigracija savo finansinėmis injekcijomis užtikrina ir sotų elito gyvenimą. Antra vertus, išvažiuodamas į užsienius dažnas lietuvaitis ar lietuvaitė nepasirūpina to deklaruoti, todėl rinkėjų sąrašai jau seniai neatitinka realybės. Tad norintiems pagaminti reikiamus rinkimų rezultatus galimybės atsiveria beribės...

Kaip šioje situacijoje elgiasi visuomenė? Per ankstesnius rinkimus protesto balsus susirinko šoumenai – Tautos prisikėlimo partija. Ypač čia pasižymėjo mano kaimynai dzūkai, parodę savo požiūrį į tokius tautos išrinktuosius, kaip Julius Sabatauskas ar Artūras Skardžius (Alytaus apygarda). Juos nurungė  eilinė lietuvių kalbos mokytoja iš Vilniaus, kuri sugebėjo laimėti nė karto nepasirodžiusi rinkėjams. Panašiai atsitiko ir Dzūkijos apygardoje, kur vietinė šou žvaigždutė Antanas Nedzinskas parklupdė ant kelių signatarą Vidmantą Žiemelį. Dar daugiau visuomenės balsavo kojomis, tai yra, nesiteikė jų varginti. Vien pirmajame rate tokių buvo daugiau nei 50 procentų, o atrajame - beveik 70 procentų. Deja, šoumenai liko šoumenais ir pasižymėjo nebent šleikštulį keliančiomis „atrakcijomis“ parlamente, o dauguma buvo greitai integruoti į vieningą visumą arba tapo eilinėmis Seimo pelytėmis, kurios kilnojo rankutes pagal partijos lyderio komandas ir galiausiai išsivaikščiojo kas sau.

Artėjantys Seimo rinkimai sukūrė naują intrigą. Jei anksčiau protestavo tik eiliniai piliečiai, tai dabar vis labiau girdisi inteligentijos balsas. O tai jau realus, o ne menamas pavojus valdantiesiems. Grėsmę elitui kėlė galimybė, kad antisisteminės jėgos susivienys, įgaudamos naują kokybę. Ir reakcija buvo žaibiška – reikiamu metu reikiamoje vietoje atsirado tinkami elito žmogeliai, kurie, reikia pripažinti, atliko savo misiją. Galbūt laikui bėgant bus galima susidėlioti aiškesnį šių įvykių vaizdą, įvertinti vienų ar kitų žmonių vaidmenį.

Elitas pasiekė mažytę pergalę - rinkimuose jau nebus vieningo antisisteminio bloko sąrašo. Bet tik nuo visuomenės gebėjimo atskirti balta ir juoda priklausys, ar rudenį Seimo salėje Lietuvos himną giedos tie patys sistemos atstovai. Priklausys ir nuo Drąsos kelio narių - ar jie sugebės apsivalyti nuo chameleonų, o laiko tam padaryti liko nedaug. Taip pat ir nuo koalicijos “Už Lietuvą Lietuvoje“, kuri – turiu vilties -  pamirš partinius interesus vardan Lietuvos Lietuvoje. Svarbus klausimas - ar „apsivalęs“ „Drąsos kelias“ ir „Už Lietuvą Lietuvoje“ sugebės taip suderinti savo veiksmus rinkimuose, kad veltui nenueitų nė vienas rinkėjo balsas. Daug priklausys ir nuo to milijono žmonių, kurių šiandien nėra Lietuvoje, organizuotumo ir noro užsiregistruoti užsienio rinkimų apylinkėse bei balsuoti už pertvarkos jėgas. Taip pat - nuo rinkimų komisijų narių bei stebėtojų, jų sąžiningumo. Visa tai lems, ar pertvarkos jėgos surinks pakankamą konstitucinę daugumą, kuri leis daryti esminius valdymo sistemos pakeitimus - nes Lietuvai šiandien reikia ne kosmetinių pagražinimų, o esminės sistemos pertvarkos.