Neviešinamos KGB bylos sudaro prielaidas manipuliacijoms

Neseniai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras svetainėje kgbveikla.lt paskelbė 349 naujus Lietuvos ypatingajame archyve saugomus dokumentus, liudijančius apie KGB mobilizacijos poskyrio veiklą sovietinės okupacijos metais.

Galime sakyti - tik tiek. Periodiškai skelbiama medžiaga, kuri domina siaurą istorikų ratelį, nekelia jokios grėsmės tikriems KGB agentams, kurie yra įsitaisę gerose vietose. Juk paskutinė įdomesnė naujiena KGB akiratyje - ten dirbo itin "įtakingas" asmuo dainorėlis Liutauras Čeprackas.

Kitos tautos, kurios buvo susidūrusios su KGB problematika, išdrįso eiti viešumo keliu. Pavyzdžiui, Slovakija internete yra paskelbusi ne tik visų buvusių KGB agentų pavardes ir vardus, bet ir gimimo metus, slapyvardžius, darboviečių pavadinimus. Slovakijos keliu pasuko ir Čekija. Panašiai su buvusiais slaptųjų tarnybų bendradarbiais elgiasi Lenkija, Vokietija, Estija.

Lietuvoje buvo pasirinktas kitas kelias. Čia valdo baimė atidaryti KGB archyvus. Tokio žingsnio priešininkai pasitelkdavo etinius motyvus, esą KGB archyvų atvėrimas gali sukelti problemų, kai kas nors gali imtis keršto, kad žmonės, nemokantys naudotis istorine medžiaga, gali nepagrįstai apkaltinti tuos, kurie iš tiesų nieko bendra neturėjo su įskundinėjimu. Buvo teigiama, kad nepavyks nuslėpti prisipažinusių KGB agentų pavardžių ir šalyje prasidės „raganų medžioklė“.

Tačiau visi šie išvedžiojimai tapo puikia priedanga tiems KGB bendradarbiams, kurie sėkmingai įsikomponavo į mūsų valstybės struktūras. Visuomenės santarvės idėja tapo geru pretekstu nesikapstyti po praeitį.

Vis dėlto kokią kainą sumokėjome už menamą tautos santarvę? Jei būtume žinoję, kas yra kas, jei būtume pasirinkę viešumo kelią, neišvengiamai šalyje būtų įvykusi desovietizacija, t. y. buvusių aukštų komunistų partijos pareigūnų ir KGB bendradarbių nušalinimas nuo šalies valdymo.

Būtent neįvykusi desovietizacija ir lėmė dabartinę apgailėtiną situaciją valstybės pamatinėse struktūrose. Juk, istorikų teigimu, 1980-aisiais Lietuvoje buvo maždaug 105 tūkst. KGB agentų, iš jų tik pusantro tūkstančio (vos 1 proc.!) prisipažino bendradarbiavę su KGB. Kiti tūkstančiai Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų agentų nusprendė tylėti, bet jie niekur nedingo, o sėkmingai įsiliejo į politiką, teisėsaugą ar verslą.

Oficialiai žinome tik kelis garsius bendradarbiavimo atvejus. Viešai apie tai prisipažino A. Čekuolis, D. Arlauskas, V. Daujotis. 2004 m. pabaigoje Lietuvos ypatingajame archyve aptikti dokumentai liudijo, kad keli aukštus valstybinius postus užimantys politikai savo laiku priklausė KGB rezervui. Po kelis mėnesius užsitęsusio triukšmo paaiškėjo, kad nei tuometis užsienio reikalų ministras A. Valionis, nei tuometis Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius A. Pocius, nepranešdami apie savo priklausymą KGB rezervui, Lietuvos Respublikos įstatymų nepažeidė. Šie veikėjai ir toliau darbavosi, kol politinė konjuktūra juos išmetė "už borto".

Tai reiškia, kad KGB agentų Lietuvoje beveik nėra. Jiems tikrai patogu čia gyventi. Štai prieš kelias dienas paskelbtas dokumentas, kur sovietmečio disidentai, remdamiesi naujai paaiškėjusiomis faktinėmis aplinkybėmis, prašo generalinio prokuroro pradėti ikiteisminį tyrimą dėl kunigo Juozo Zdebskio bei Lietuvos katalikų bažnyčios tikinčiųjų persekiojimo ir tyčinio jų nužudymo. Taip pat patraukti baudžiamojon atsakomybėn tuometį Varėnos rajono prokurorą Artūrą Paulauską (dabar Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką) už bendrininkavimą su KGB, sąmoningai suklastojant faktinius duomenis 1986 m. kovo 25 d. nutarime, kuriuo nutrauktas trijų žmonių žūties bylos tyrimas.

A. Paulauskas yra akivaizdus simbolis kagėbistinės sistemos, kuri yra įsitvirtinusi mūsų šalyje. Deja, galimybės pašalinti tokius veikėjus kaip jis - minimalios, nes neviešinamos KGB bylos sudaro prielaidas manipuliacijoms. Juk tie, kurie valdo "jautrią" informaciją, gali šantažuoti, valdyti, paveikti. Ir kol nėra viešumo, tol daugybė absurdo spektaklių šalyje vis tęsis.