Nieko nėra amžino, išskyrus... švietimo sistemos reformas

Nesibaigiančios švietimo reformos seniai jau tapo tautosakos objektu - tikriausiai visi žinote anekdotą apie auksinę žuvelę, kuri sutiko geriau statyti tiltą per jūrą nei paaiškinti švietimo reformų esmę...

Pabandykime keletą reformuotų švietimo sistemos dalių apžvelgti ir mes.

ŠPC ir PPRC reorganizacija

Ilgą laiką bent jau funkcijų pasiskirstymas tarp švietimo sistemos įstaigų buvo aiškus: ŠPC (Švietimo plėtotės centras) rūpinosi ugdymo turiniu – programomis ir medžiaga toms programoms įsisavinti, atskiri padaliniai ekspertavo vadovėlius, ruošė auditorius. PPRC (Pedagogų profesinės raidos centras) rūpinosi ugdymo turinio sklaida (rengė konsultantus) ir seminarais visos respublikos mokytojams, ne veltui į čia buvusias metodinių darbų parodas vykdavo mokytojų pilni autobusai.

Dabar, po reformos, dingo ne tik senieji įstaigų pavadinimai, atleisti ar patys išėjo profesionalūs darbuotojai, bet naujasis hibridas UPC (ugdymo plėtotės centras) nusipurtė ir visas ankstesnes savo „prarytų“ įstaigų pareigas bei atsakomybes. Skandalai dėl ugdymo turinio (ne) kokybės bent jau netilsta, o tai, kad turinio sklaida permesta savivaldybių švietimo centrams, kažkodėl niekam nekliūva, nors kažin ar atskiras miestelio švietimo centras pajėgus žinoti, rasti, prisikviesti geriausius įvairių sričių lektorius ir jiems sumokėti (paskaičiuokite, kiek tokiuose centruose vyksta seminarų muzikos, chemijos ar rusų kalbos mokytojams).

Ugdymo turinys, ypač šiuolaikiškesnis požiūris į jį, tapo tik įvairiausių ES projektų objektu, tačiau projektus vykdo atskiros institucijos, ryšio ar derinimo tarp jų nėra, tad net svarūs darbai dažniausiai lieka tik projekto ribose ir nedaro jokios įtakos visam ugdymo procesui. O juk tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai tyrimai rodo, kad atkakliai ritamės žemyn...

Atskirai reikėtų paminėti, kad ministerija visai nebekontroliuoja ir vadovėlių rengimo, kuris virto tik didžiuliu verslu – pelningu, bet ne visuomet švariu (pažiūrėkite į kosmines vadovėlių kainas!). Pagal reformuotą vadovėlių vertinimo tvarką dabar juos recenzuoja ne didžiausią patirtį turintys ekspertai, o tie, kas pasiūlo mažiausią kainą.

Mokyklų tinklo pertvarka ir visuotinė „krepšelizacija“

Išdraskius ilgametes tradicijas turinčią lietuvišką ugdymo sistemą ir mokyklas „suketvirčiavus“ į pradines, pagrindines ir gimnazijas, ėmė keistis ir visa ugdymo filosofija, nors ŠMM ir jai pavaldus UPC tai atkakliai ignoruoja, žaisdami statistika apie neva sutaupytus pinigus. Bet juk ne viskas pinigais matuojama!

Visuomenė jau atvirai šaukia, kad moksleiviai bukėja, gimnazijų mokytojai patiria šoką nuo ateinančių iš pagrindinių mokyklų mokinių „lygio“, nes dažna pagrindinė mokykla neturi chemijos, fizikos ar kurio kito dalyko specialistų, o mokytojai nenori aukotis dėl mokinių, kurie vis tiek išeis – juk jokio patikrinimo po aštuonių klasių nėra, tad rezultato niekas nemato. Situacija slepiama, nes pagrindinių mokyklų vadovai dažnai atvirai rėžia: „Nepatinka mūsų lygis? Daugiau mūsų vaikų ir jų „krepšelių“ negausit, kita gimnazija priims ir tokius!“.

Nusirista iki to, kad kai kurių Vilniaus mokyklų aštuntokai eina „vizituoti“ gimnazijų – vaikšto po mokytojų pamokas, klasių valandėles, renginius ir viską vertina (!) – kas pasiūlys „daugiau“, į tą mokyklą ir teiksis rudenį ateiti. Pabandyk paskui su tokiais susireikšminusiais kūdikėliais susikalbėti!

Gimnazijos negali rinktis – priima visus, nes tokia švietimo politika, be to, kiekvienas vaikas – tai juk „krepšelis“, 3310 litų... Gimnazijose tie pinigėliai lemia, ar pasirenkamųjų dalykų mokytojai turės grupes, turės darbo ir... atlyginimus. Jei mokytojas griežtas, daug reikalauja, mokinys gali to dalyko atsisakyti ir visai nesimokyti, todėl mokytojai priversti vaikams pataikauti – taip pasirenkamųjų dalykų ar B lygio pamokos dažnai virsta žaidimu...

Konkurencija dėl moksleivių tarp to paties tipo mokyklų, ypač tame pačiame mieste, peržengė ribas – dažnai kuriamas tik įvaizdis, bet ne vaizdas, tikroji informacija slepiama. Apie kokį nors mokyklų bendradarbiavimą visai tenka pamiršti.

Mažėjantis mokinių skaičius kursto nesveiką konkurenciją ir pačiose mokyklose – tie, kas negali konkuruoti darbo kokybe, konkuruoja kitaip, priemonės, kai sprendžiamas išlikimo klausimas, nesirenkamos, ir krūvių dalijimosi metu mokyklos virsta aršiu kovos lauku. Kam tokiu atveju rūpi konkretus vaikas, jo likimas - retorinis klausimas.

Egzaminų reformos

Apie egzaminų reformas galima rašyti tomų tomus ir vis tiek šios temos neišsemsime.

Kasmet kyla mažesnis ar didesnis skandalas dėl užduočių kokybės ar nedermės tarp ugdymo, programos ir egzamino užduoties. Tai tik rodo, kad Lietuvoje taip ir nesukurta, gal net nekuriama atskira profesionalų institucija ir egzaminai kasmet virsta loterija. Ko vertas vien sprendimas lietuvių kalbos rašinių – paties subjektyviausio dalyko – vertinimą perkelti į savivaldybes!

Manote, vyksta tokia nors tų vertintojų atranka, kas nors tikrina jų kompetenciją? Manote, kas nors tuos vertintojus iš esmės ruošia? Kokio objektyvumo galima reikalauti, jei, pavyzdžiui, šiemet neveikė net internetinis moodle puslapiukas vertintojams, kur anksčiau jie galėdavo pasikonsultuoti ar bent jau paklausti. Neveikė todėl, kad tam nebuvo skirta pinigų. Pinigų neskirta, nes niekas neprašė. Neprašė, nes niekas nenorėjo prisiimti atsakomybės už sistemos ydas.

Ir jei jau kalbame apie egzaminus ir atsakomybę už juos, tai kaip paaiškinti faktą, kad jau kitais – 2013-iais – metais būsiąs naujas lietuvių kalbos egzaminas iki šiol mokytojams ir mokiniams yra terra incognita – nėra nė mažiausio pavyzdėlio, kaip turi atrodyti rašinys su pasirinktu vienu iš trijų nurodytų autorių! Tai jau reformavimo meno viršukalnė, kai patys reformuotojai nežino, kaip atrodys jų kūrinys. Tačiau apie tai išsamiau pakalbėsime kituose straipsniuose.

Eksperimentai su žmonėmis uždrausti? Tik ne švietimo sistemoje!

Dokumentuose, reglamentuojančiuose eksperimentų su žmonėmis normas (Niurnbergo kodeksas, Ženevos žmogaus teisių deklaracija ir Helsinkio deklaracija), nurodoma, kad eksperimente gali dalyvauti asmenys, kurie:

gauna visą informaciją;

šią informaciją visiškai suvokia;

yra laisvi apsispręsti.

Deja, tai, kas vyksta švietimo sistemoje, primena neleistinus eksperimentus – informacija čia slepiama, procesų esmės suvokti neįmanoma, o apie laisvą apsisprendimą dalyvauti ar ne nesibaigiančiose reformose Lietuvos mokytojai, mokiniai ir jų tėvai gali tik pasvajoti. Kol kas jų net nuomonės niekas neklausia...