Prospektu „marširuos lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų (LGBT) ir juos palaikančių asmenų bendruomenė“. Taip prasideda trumpa žinutė gėjų tinklaraštyje Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nebeskundžiamą nutartį, kad ypatingos seksualinės orientacijos asmenims negalima drausti eitynių sostinės centro prospektu. Mūšis laimėtas, todėl žinutė vadinasi „Homoseksualų triumfas teisme: eitynės vyks Gedimino prospekte“. Taigi žengtas dar vienas žingsnis Europos pažangesnės žmonijos kūrimo link.
Įsivaizduokime kariškai žingsniuojančius netradicinės orientacijos „vyrus“ ir „moteris“. Tokią reikšmę turi žodis „marširuoti“. Tarkime, militarinis terminas pavartotas netyčia, vis dėlto netolerantiškumo (liet. nepakantos), agresyvumo, pasipūtimo iš eitynių organizatorių pusės jaučiama vis daugiau. Visame tame reikale galima išskirti keletą aspektų.
Štai Lietuvos gėjų ir lesbiečių interneto puslapyje į klausimą „Ar dalyvausite „Baltic Pride“ eitynėse Vilniuje?“ gauta tokių ir tiek atsakymų: tikrai dalyvausiu – apie 13 proc. balsų; kategoriškai nedalyvaus – 40 proc. atsakymų (atsakinėti į klausimus buvo galima vėl ir vėl kas antrą dieną, didelė tikimybė, kad į juos atsakinėjo tik patys aktyviausi tinklalapio skaitytojai); dalyvausiu, jei galėsiu, arba norėčiau, bet negalėsiu – pažymėta beveik ketvirtadalis. Taigi atrodo, kad per 60 proc. balsų atiduota „parade nedalyvausiu“ dėl vienų ar kitų priežasčių. Be abejo, duomenys negali pretenduoti į tikslumą, nors, liepos 25 d. duomenimis, surinkta vos kiek daugiau nei 800 balsų. Peršasi išvada, kad didžioji dauguma netradicinės lytinės orientacijos žmonių nepageidauja viešumos. Beje, tik 16 proc. anketos atsakymų kalbama apie baimę pasirodyti viešai.
Kitas aspektas – parama eitynėms. Minėtame tinklalapyje išvardyta apie 30 parado partnerių ir rėmėjų. Tarp jų Norvegijos, Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų, Čekijos, Ispanijos, Airijos atstovybės, JAV ambasados Vilniuje ir Taline, Atviros visuomenės (Sorošo) fondas ir kiti. Be abejo, ir Lietuvos URM. Galima įsivaizduoti ne tik tai, koks spaudimas buvo daromas valstybės institucijoms, bet ir kokia finansine parama išsiliejo ši rėmėjų gausa. Kaipgi, juk tai ne koks „Vilnius Pride“ ir net ne „Lithuanian Pride“, o visas „Baltic Pride“! Prie to dar pridėkime metinę Lietuvos vyriausybės dotaciją gėjų lygai – 200 tūkst. litų.
Trečia. Eurokomisarė V. Reding yra pareiškusi: ES neliks nuošaly, jei kuri nors iš Bendrijai priklausančių šalių nepaisys Sąjungos įstatymų ir sutarčių, ginančių asmens laisvę puoselėti gyvenimo kaip nori būdą; žmogus turi teisę rinktis… Kitaip tariant, nedviprasmiškai pasakyta, kad už gėjų ir lesbiečių lyderių pečių – visa šiuolaikinė Europa. Todėl lygos vadovas V. Simonko gali atsainiai mestelėti: mes nereikalausime vienos lyties asmenų santuokų; kol kas. Dėliodamas tokius faktus ir faktelius, pagauni save, kad viskas ganėtinai girdėta, o žmonijos istorijoje viskas išbandyta. Nekalbėkime apie kokį akmens amžiaus žmogų, kuris, norėdamas gyventi tiktai kaip jis vienas nori, šiandien dar tebelindėtų urve kaip asocialus gyvūnas. Prisiminkime nė šimtmečio nesiekiančią bolševikų imperijos seksualinės revoliucijos istoriją. Ji pateikia puikių analogijų ne vien apie gėjus ir lesbiečius.
Bolševikinės šeimos idealai
1918 metų gruodžio 19 dieną Petrograde dekreto „Apie santuokos panaikinimą“ metinės buvo paminėtos lesbiečių eisena. Maskvoje nuogi demonstrantai žygiavo Raudonąja aikšte šalia Kremliaus sienų, pasirišę tik raudonas juostas per petį. Eisenos priekyje žengė idėjinis nuogų proletarų įkvėpėjas, ištikimas Lenino partijos sūnus ir artimas Levo Trockio draugas Karlas Radekas. Demonstracija buvo tikras seksualinės revoliucijos triumfas.
Iš tiesų, Didysis spalio perversmas dažnai ironiškai vadinamas didžiąja spalio seksualine revoliucija. Ji grindžiama K. Markso, F. Engelso, Augusto Bebelio komunizmo teorijomis. Tad atėję į valdžią bolševikai, iškėlę šūkį „Proletariatas privalo nedelsdamas imtis šeimos sunaikinimo“, pirmiausia ėmėsi triuškinti tradicinės šeimos instituciją. (Citatos čia ir toliau – iš straipsnių rusų kalba internete. Rusai gana intensyviai ir įvairiais aspektais nagrinėja savo istorijos raudonąjį laikotarpį, todėl informacijos daug ir ją nesunku susirasti – aut.)
1917 metų gruodį, po garsiųjų dekretų „Apie žemę“ ir „Apie taiką“, V. Leninas pasirašo minėtą dekretą apie „Santuokos panaikinimą” ir kitą – „Apie civilinę santuoką, apie vaikus ir apie civilinės būklės įrašus“. Pastarajame atsirado ir skyrius „Apie bausmės už homoseksualizmą atšaukimą“. Skyrybų procedūra pasidarė labai paprasta, o santuoka tapo „fiziologine darbininko vyro ir darbininkės moters sąjunga“. Tokioje sąjungoje gimę vaikai privalėjo būti nedelsiant paimti ir perduoti, kad būtų kolektyviai išlaikomi, o tėvams nebūtų trukdoma spartuoliškai dirbti. Tuo pat metu legalizuotos visos santuokinės sąjungos rūšys – homoseksualios, trejybinės, šeimos-komunos, kuriose nėra pavienių vyrų ir moterų. Tarybų Rusija tapo viena pirmųjų, panaikinusių kriminalinę atsakomybę už vienalytes santuokas (Didžiojoje Britanijoje tai padaryta 1967, o Vakarų Vokietijoje – 1969 metais). Vadinamoji švediška šeima taip pat pirmiausia atsirado Rusijoje. Tokioje šeimoje savanoriškai gyveno 10–12 abiejų lyčių asmenų. Jie kolektyviai vedė bendrą ūkį ir lytinį gyvenimą. Intymios poros atsiskyrimas nuo kitų nebuvo leidžiamas, prasižengę komunarai netekdavo šio garbingo vardo.
1918 metų spalio 29 dieną Maskvoje įvyko pirmasis darbininkų ir valstiečių jaunimo suvažiavimas, jame nuspręsta įkurti Rusijos komunistinio jaunimo sąjungą (komjaunimą). Pirmuose sąjungos įstatuose buvo įrašytas punktas: „Kiekviena komjaunuolė pirmu pareikalavimu privalo atsiduoti kiekvienam komjaunuoliui, jeigu jis moka nario mokestį ir dirba visuomenei naudingą darbą.“ Šis punktas galiojo iki 1929 metų, kai buvo priimta nauja įstatų redakcija.
1925 metais tarybinis gydytojas Grigorijus Abramavičius Batkis savo knygoje apie seksualinę revoliuciją homoseksualizmą ir sodomiją (lytinius santykius su gyvūnais) aiškino taip: „Tarybiniai įstatymai skelbia visišką valstybės nesikišimą į lytinius reikalus, kol nedaroma žala ir nepažeidžiami kieno nors interesai… Jei kalbėtume apie homoseksualizmą, sodomiją ir kitas įvairias lytinio pasitenkinimo formas, pagal Europinius įstatymus laikomas visuomenės moralės pažeidimais, tai tarybiniai įstatymai į juos žiūri lygiai taip pat, kaip į vadinamuosius „natūralius“ santykius. Visos lytinių santykių formos yra privatus reikalas.“
Tačiau buvo pastebimi ir nevaldomos paleistuvystės (mūsų supratimu) pavojai. Partinis darbuotojas Markovas, kalbėdamas konferencijoje socialinės higienos klausimais, atkreipė dėmesį: „Aš perspėju, kad link mūsų artėja milžiniška nelaimė - ta prasme, kad mes neteisingai supratome laisvosios meilės sąvoką. Rezultatas yra toks, kad iš tos laisvosios meilės komunistai prisidarė vaikelių… Karas mums davė gausybę invalidų, o neteisingai suprasta laisvoji meilė mus apdovanos dar didesniais luošiais.“
Bolševikiniai vaikai
Kūdikiai nebuvo laukiami, nes jų auklėjimas komunarus galėjo atitraukti nuo šviesios ateities statybos. Kita vertus, kontraceptinės priemonės iš esmės neegzistavo. Gal todėl Leninas 1920 metais pasirašė dekretą dėl abortų įteisinimo. Nuo tol moterys įgijo teisę trijų mėnesių laikotarpiu nutraukti nėštumą. Jeigu kūdikis vis dėlto gimdavo, jis būdavo atiduodamas į internatą, vaikų namus.
Kita vertus, bolševikai suprato, kaip neprotinga palikti vaikų auklėjimą tradicinei šeimai. (Tačiau pavieniai pasiūlymai tam tikram laikui apskritai uždrausti seksą nebuvo priimti; siūlymo esmė: masėms leidžiama santykiauti su viskuo, kas juda, o menka gražiausių, protingiausių gyventojų dalis reprodukuotų idealius komunizmo statytojus.) Nesupratingos seksualinės revoliucijos aukos kažkodėl grįždavo prie tradicinės šeimos ištakų, ir socialinių reiškinių inžinieriai nusprendė, kad auklėjimas šeimoje yra nepateisinamas. Juk žinoma, kad kūdikis nesąmoningai stengiasi atgaminti savo šeimos modelį. Todėl nauja socialinė užduotis buvo atskirti nuo ankstesnės patirties, nuo šeimos. Nuspręsta vaikus perduoti ideologiškai patikimiems auklėtojams.
1921 metais Maskvoje buvo atidaryti psichoanalitiniai vaikų namai-laborotorija, kur imtasi auginti naujažmogį. Tarp 30 auklėtinių nuo vienų iki penkerių metų, be kitų aukštų bolševikinių veikėjų vaikų, buvo ir Stalino sūnus Vasilijus. Naujo žmogaus auklėjimo pagrindas buvo Zigmundo Froido idėjos apie seksualines vaikystės fantazijas, galinčias vėliau virsti neurotiniais sutrikimais. Priemonės – seksualinis švietimas ir seksualinių instinktų tenkinimas nuo pat mažumės. Tik šitaip auklėjamas žmogus, manė komunistiniai auklėtojai, išaugs harmoninga, nuo bet kokių neurozių ir kompleksų laisva asmenybe. Laboratorijos vedėja V. Šmidt, 1924 metais skaitydama pranešimą tarptautiniame psichoanalitikų kongrese Vienoje, kalbėjo: „Mūsų vaikų namų auklėtiniai savo seksualinius poreikius tenkina nesibaimindami, auklėtojų akivaizdoje, ir šitaip tie poreikiai niekuo nesiskiria nuo bado, troškulio arba nuovargio.“ Vėliau šias išvadas patvirtino ekspertai: „Seksualinių poreikių tenkinimas, onanizmas pastebėtas tarp daugumos šiuose vaikų namuose gyvenančių vaikų. Tarp vaikų, ką tik atvežtų iš šeimų, onanizmo nepastebėta.“ Toliau išvadose teigiama, kad nevaldomas vaikų autoerotizmas išgąsdino ne tik auklėtojus, bet ir nuoširdžius psichoanalizės sekėjus. Nenuostabu, kad per trejus metus vaikų namuose pasikeitė 50 auklėtojų, o eksperimentas pripažintas nepavykusiu. Įstaiga 1925 metais buvo uždaryta.
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje seksualinė revoliucija ėmė silpti. Į valdžią atėjus Josifui Stalinui, „netradicinės“ orientacijos asmenys imti persekioti, naikinti fiziškai, ir per kelis dešimtmečius visuomenėje įsivyravo neigiamas požiūris į „palaidą gyvenimą“, imta deklaruoti, kad šeima yra visuomenės ląstelė, o monogamija – šeimos pagrindas. Dėl to bolševikai netapo moralesni ir nepaneigė visuomenės pavergimo ideologijos, iš tiesų ne stiprindami šeimą kaip „ląstelę“, o bandydami ją veikti kaip aritmetinę individų sumą. Šiaip ar taip, bet, regis, jau Nikitos Chruščiovo vadovavimo laikais iš tribūnų buvo sakoma: „Tarybų Sąjungoje sekso nėra!“
Kaip parklupdyti valstybę
Didžiosios Britanijos parlamento žemieji rūmai visai neseniai priėmė įstatymą, įteisinantį tos pačios lyties asmenų santuokas. Tiesa, ne visoje Didžiojoje Britanijoe, o tik Anglijoje ir Velse. Prancūzija gegužę tapo keturiolikta (tik!) tos pačios lyties asmenų santuokas įteisinusia valstybe pasaulyje ir devinta Europoje, prisidėdama prie Nyderlandų, Ispanijos, Norvegijos, Švedijos, Portugalijos, Islandijos, Danijos, Belgijos. Šių šalių vyriausybės ir parlamentai, pasidavę galingam seksualinių mažumų spaudimui, priėmė įstatymus, nepaisydami nei visuomenės pasipriešinimo, nei sveiko proto, nei mokslininkų rekomendacijų. Nėra reikalo dar kartą pateikti argumentus „prieš“ – jie žinomi. Diskutuojama ir Lietuvoje… bet ne daugiatiražėje įtakingoje spaudoje ir televizijoje, o smulkiuose interneto portaluose. Apie lyčių lygybę, apie vienos lyties santuokas, apie naują madą skambiai poetišku pavadinimu poliamorija, apie juvenalinę justiciją… Ir visi tie „netradiciniai“ upeliai (tokie kaip gėjų paradas Vilniuje) subėga į vieną sraunią ir galingą upę – šeimos, kaip laisvos visuomenės atramos ir pagrindo, naikinimą.
Turbūt profesorius V. Radžvilas nėra originalus teigdamas, kad Europos Sąjungą užvaldė ir užvaldo komunistinės ir liberaliosios ideologijos šalininkai, tęsiantys pasaulinės (t. y. globalios – aut.) revoliucijos žygį, tačiau jis, ko gero, pirmasis tai pasakė garsiai: „ES vienijimasis yra mėginimas suderinti tai, ką vadintume radikaliomis laisvosios rinkos idėjomis, su neomarksistine kultūrine programa. …Totalitarinės inžinerijos požiūriu labai svarbu žmones paversti vadinamąja žmogiška medžiaga, paversti juos atskirų atomų mase. Ir ta strategija, kurios esmė – sutraukyti bendruomeninius ryšius, natūraliai ir neišvengiamai dviem svarbiausiais taikiniais pasirenka dvi bendrijas – šeimą ir tautą.“
Laiko liko nebedaug. Europos Komisijos pirmininkas Žozė M. Barozas yra viešai pasakęs, kad iki 2020 metų Europoje valstybių nebeliks, valstybė bus ES. Todėl nebūtina rinktis priemonių. Tik reikia keisti įprastas sąvokas. Taip pederastai virsta gėjais (reikšmė – „be rūpesčių”, „laimingas” arba „ryškus ir spalvingas“, o homoseksualumo reikšmė paplito tik XX amžiaus pabaigoje), homofobai – žmonių nekentėjais, siaubūnais, o toks poetiškai skambantis terminas kaip poliamorija Lietuvos kaime reikštų paprasčiausią paleistuvystę (kai šiandien gyveni su vienu / viena, rytoj – su kitu / kita, yra geriau ir įdomiau, būtinai apie tai skelbiant visam pasauliui).
Todėl ES atstovė ponia V. Reding mus perspėjo. O perspėjimo esmė – kad žmogaus teisių Lietuvoje vertinimo matas yra gėjų ir lesbiečių paradas. Paradas pergalingai marširuojant: jeigu viskas praeis be incidentų, reikės toliau kovoti už vienalytes santuokas ir įsivaikinimą; jeigu paradas bus sutiktas priešiškai – moralinė ir finansinė parama dar labiau padidės.
Ką gi, „pasaulį seną išardysim“, dainuojama komunistų himne, o istorikai teigia, kad homo- ir kitokios seksualinės revoliucijos pranašauja valstybės žlugimą. Pasidžiaukime bent tuo, kad eilėje prie bedugnės gal būsime paskutiniai. Gyvename dar laisvoje šalyje, tad visi turi konstitucinę teisę žingsniuoti sostinės prospektais. Nepavydžiu ir nemanau, kad netradicinės seksualinės orientacijos būtybės yra laimingiausi pasaulio žmonės. Težygiuoja, tik niekas iš to visuomenės supriešinimo neturėtų daryti sau pragyvenimo šaltinio, šmėžuodamas televizijos ekranuose ir marširuodamas eisenos priešakyje. O apie save pasakysiu jums atvirai ir nieko neslėpdamas: esu lesbietis ir noriu juo likti toliau, iki pat gyvenimo pabaigos. Taip, taip, noriu gyventi su Ja, kaip Jis ir Ji monogaminėje santuokoje. Man nesvarbu, ką apie tai mano visi agresyvūs, arogantiški heterofobai gėjai, lesbietės, transvestitai, biseksualai, poliamorijai, pedofilai ir juvenalinės justicijos garbintojai, nors iš jų pusės netolerancijos jaučiu vis daugiau ir daugiau. Ir kai pagalvoji sau, kad aš, lesbietis, ir mano homofobė žmona netrukus galime likti seksualinė mažuma, tampa nejauku. Tada imi prisiminti: kas, iš ko ir kaip…
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
