O vis dėlto, istorinė atmintis ir jos tiesa – ne tas pats, visų šalių ekspertai

(...) slinko keisto ir laisvo 1992 metų spalio pradžia.Nei vasara-anei ruduo.“Praeitukai“, Sąjūdžio lyg ir dalyviai, staiga žvilgtelėjo į savo rankų nagus ir paėmė seimą. Teisingiau rinkėjas patikėjo jų „valstybiningumu“. Ko jų socialiniuose organizmuose niekada nebuvo.

Kur buvus-nebuvus virš Lentvario žaibais ir pekūnais ilgam užtaisė audrą. Žaibai pliauškėjo lygtos gero Lietuvos čigono platus ir odinis botagas. O mudu su 1948 metų tremtiniu Alfonsu Kacėnu buvome tik pagyvenę – jis daugiau, o aš mažiau. Žodžiu, pagonių perkūnui padedant, movėme atvirai į politiką. Ir nieko mums nedarysite. Staiga šventas dangus nustojo verkti. Išėjome iš kolektyvinio sodo tremtinio Alfonso Kacėno trobelės ir sėdome po šakota obelim. Laikas patapo tiesiog nekalto avinuko vilna – šilta, gera, musės nesikandžioja ir po žaibų pagoniškų atakų ozono nors į dvikinkį aukštaičių arba dzūkų vežimaitį artojo šakėmis krauk.

Sustingo tasai spalis,pasisaukojęs besigydančiai Respublikai nuo sovietinio (vienpartinių tarybų) maro. Tarsi Dievo pasiuntinys. Nors audra jau išsikviepė, o abiejų tremtinių pokalbis-žaibų kupinas,nes abu – Jonas ir Alfonsas – impresionistinių (teisybės įspūdžio) jausmų žmonės.

„Pokaryje grūdo Sibiran“, - guodėsi Alfonsas, - „Ten badavome ir vietoje duonos žolę rijome lyg nuvaryti kuinai,bet nepasidavėme...iš kur toji energija?..ir nieks nesižudė.“ Jam sakiau: „Tylus maištas kaip maistas, nes Tėvynės ilgesys plieno nervais ištaisytas. Buvote tautos žiedas, nušienautas Stalino dalgio, bet stebuklu laikinai prigijęs svetžemėje.“

1957 metais tremtiniai Alfonsas, Marytė ir jų dukra Onutė Kacėnai – Lentvaryje. Įdomu – pirmoji priglaudė lenkė, o vėliau – Kilimų fabrikas, nors pase buvo čekistų įrašyta – „Be teisės gyventi Tarybų Lietuvoje.“ Oi, kad ir ne vieną tremtinį mūsų tėtis Lentvaris pamylėjo. (Per 200. Liko 61. Gedulo audra labai įžūlėja.) Pergalvojome dar keblesnius dalykus, bet vistiek mums atrodė,kad okupantinė deportacija buvo ne žmogaus, o raudono šėtono darbas. Nors tu ką.

Šiektok aprimę, nori ar nenori, lietuvi, prisiminėme profesorių Vytautą Landsbergį, 1992 metais jau skiedžiamą ištisiniu melu, politine kalba šnekant,dezinformacija. O kaip kitopi – Lietuvoje „penktokų“ kaipos palaidų šunų ir kačių Lentvaryje, o toji ryški politinė asmenybė 1990 03 11 naktį įvykdė nacionalinę revoliuciją ir padėjo kanopas užversti „blogio imperijai.“ Faktas. „Ir nebandykite tai vyti į istorijos spalvotą rūką,“ - karščiausiai abu nutarėme. Ir nuvažiavome toliau,nes į mano rankas viesulu ūmai įkrito 2-antras Vinco Kudirkos raštų tomas,kuriame paviešinta istorinė nuotrauka, staiga pavirto Vytauto Landsbergio negailestingu advokatu, nes tenop šalia J. Tumo ir V. Kudirkos- du Vytauto įžymūs diedukai – J.Jablonskis-lietuvaičių kalbos tėvelis ir G.Landsbergis – „Tado Blindos“ autorius. Genetinė sankryža.

O joje nekepami Tėvynės judai. Ar čia reikalingas nacionaliai verdančioms galvoms tautos prokuroro komentaras? Nors kitoje vietoje šiektiek taip. „Nesame apolitiški,kad bijotume garsumo“, - padedu jau šalčiau dzūkui nešalto kraujo Alfonsui Kacėnui“, - „Netapome beminčiais ir bekilmiais,nors Sibirai mums siūlė nebuvimą...profesoriaus niekinimas tik prasideda.“

Beje, jis esąs žmogus, o ne angelas. Anasai paimtas tiktos pavyzdžiu rūžavam istorinės teisybės slopinimui ne be „išorės“ žinios. Veizekime,kaip aiškiai nutylo 1990 03 11 signatarai. Gauna rentas. Ir tiektos motulė Lietuva. O profesorius kalba ir rašo.

Tokie buvo mūsų liūdėjimai be ramybės. Panorome dar audros,kad užgiedotume savąją tremtinių dvasios giesmę. Tada, 1992 metais, kažkur netoliese kankinosi jaunutė Lietuvos policija, mirtinai pavargusi dėl kriminalų, o ir įvairiopų nelietuviškų „brigadų,“ naktiniai barai lūžo nuo turtingų valkatų.

Lyriniame horizonte vėl blykstelėjo draugiškas žaibas. Dorų piliečių ilgėjosi ramybė. Respublikoje buvo ruošiamas vidaus ir išorės nė tai juodas ar raudonas purvas socialiniam ir dvasiniam skurdui „bei“ talentingiems politikams, o ir jaunosios Lietuvos patriotinio avangardo veikos likvidacijai. Rodos,vyko jau ir puotos vėžio metu. Iš Rytų, regis, ne rusų tautos valia artėjo audra ir lūdesys (...)

2014 08 23 – po 22 metų-toje pačioje vietoje mudu ieškojome 1992 metų tąsyk audringo spalio nuklydymų.Bet neradome. 1992 metų tas „Lietuvos žinių“ siužetas „Audra ir liūdesys,“ čia sutrumpintas, ilsisi Martyno Mažvydo bibliotekoje, regis, labai impresionistiniu tonu. Taigi, šiandien verkiant būtinas ir trečias mūsų visais likusiais Lentvario tremtiniais susipynęs, o ir audringai sukilęs monologas, aiškinęs, kas yra kas.