Paskutinės žiemos dienos pasakėčia. Nusimetę uniformas. Vrš. E. Kuckailis

Žvalgybos instruktoriaus plunksna – aštri ir taikli  

Rubrikoje „Nusimetę uniformas“ pažintis su Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro vrš. Ernestu Kuckailiu, kuris tarnyboje dalinasi karinės žvalgybos subtilybėmis, o laisvalaikiu istoriniai tyrinėjimai virsta knygomis.

Pokalbis su Mokymo centro Žvalgybos kursų ekspertu apie tarnybą, dailės studijas ir jau parašytas penkias knygas. Naujausia knyga – „Partizano žiedas“, kurioje pasakojama, kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas, lydimas kelių partizanų, nuo plačių Kazlų Rūdos miškų keliauja pas žemaičius į 1949 metų vasarį vykusį Lietuvos partizanų vadų susitikimą.

Tavo gyvenime yra ir dailė, ir rašymas, ir karyba. Kas turėjo įtakos pasirenkant visiškai skirtingus dalykus?

Taip, čia visiškai trys skirtingi dalykai. Viskas prasidėjo nuo karybos, kai atėjau į ginkluotąsias pajėgas, SKAT (dabar KASP – Krašto apsaugos savanorių pajėgos). Vėliau mokiausi dailės institute, o baigęs mokslus atėjau į profesinę karo tarnybą. Rašymas mano gyvenime atsirado gerokai vėliau, po dešimtmečio, 2005 metais, kai grįžęs iš misijos Irake pradėjau rašyti straipsnius žurnalui „Karys“, o pirmą knygą, paskatintas draugų, parašiau 2012 metais, būdamas jau subrendęs vyras. Jokių išankstinių planų ar sumanymų tam neturėdamas.  

Kaip būsimam rašytojui rašyti straipsnius žurnalui „Karys“ turbūt buvo geras startas?

Tikrai taip, tai buvo tikrai puikus startas ir geros pamokos. Net įmantrių rašymo subtilybių išmokau, formavosi rašymo stilius. Kaip prisimenu pirmuosius savo straipsnius...oi, kiek daug klaidų darydavau. Kai pasirodydavo naujas žurnalo numeris, kuriame būdavo publikuojamas mano straipsnis, jį atidžiai, net sakyčiau kritiškai, perskaitydavau ir, žinoma, atsižvelgdavau į teksto redaktoriaus pastabas. Tada supratau, kiek dar daug turiu išmokti.

Paprastai esame įpratę girdėti karius, kalbančius trumpai ir aiškiai, o tavo knygų kalba labai vaizdinga, sklandi. Ar iškalba tavo įgimta savybė, ar reikėjo lavinti?

Mano rašymo stilius kito per daug tarnybos metų ir, manau, kad tai buvo stropaus darbo pasekmė. Kalbėjimo įgūdžius pradėjau lavinti nuo 2000 metų, kai tapau instruktoriumi. Tuomet reikėjo dažnai ir daug kalbėti prieš auditoriją. Turbūt ši patirtis turėjo įtakos ir pradėjus rašyti. Aš rašau visada natūraliai, taip, tarsi pasakočiau istoriją. Rašau, kada noriu ir kada turiu, ką papasakoti, niekada to nedarau neturėdamas įkvėpimo. Tiesą sakant, aš savęs nelaikau rašytoju, vengiu save taip vadinti, nes rašytojas yra profesija, darbas, o man rašymas – laisvalaikio veikla ir pomėgis.

Ir turbūt saviraiškos forma?

Tiesa, bet įdomiausias yra pats rašymo procesas. Žinoma, kai išleidžiama knyga, mane apima toks geras, malonus jausmas. O pats procesas iš tikrųjų yra įdomus tuo, kad rašydamas neišvengiamai daug naujo sužinau ir daug visko išmokstu. Taip kaskart tobulėju.

Pirmoji knyga buvo apie misiją Afganistane. Ar būdamas tarptautinėje operacijoje rašei dienoraštį?

Dienoraščio nerašiau, todėl daug įvykių reikėjo atsiminti, atgaminti. Kad jie būtų kuo tiksliau aprašyti, į pagalbą pasitelkiau drauge misijoje buvusius kolegas. Mano nuomone, žmogaus atmintis gan trumpa, o pats asmeniškai pajaučiau tai, bandydamas atgaminti tam tikrus dešimties metų laikotarpiu įvykusius įvykius. Todėl parašęs dalį istorijos susitikdavau su kolegomis ir drauge aptardavome. Su dokumentika taip yra, negali nukrypti nuo tikrovės, o su grožine literatūra paprasčiau, ne viskas turi būti paremta faktais, čia daug vietos vaizduotei. Savo kūriniuose dažnai remiuosi tiek sakytiniais, tiek rašytiniais istorijos šaltiniais, bet tai yra labai sausas žanras. Aš pats kiek įmanoma vengiu tokio žanro, man norisi įdėti šiek tiek daugiau savęs, daugiau istorijos, todėl dažniausiai rašau apysakas.

Kas tau tampa kūrybiniu impulsu?

Pasakysiu atvirai – vaizduotė. Jos mano kūryboje yra labai daug. Daugelio aprašytų dalykų tiesiog neįmanoma patikrinti. Gali būti faktinė medžiaga, pavyzdžiui, vietovė (archeologinė vaizdinė medžiaga), pats įvykis, data, veikėjai, bet visus šiuos dalykus rišanti medžiaga yra dialogas, kuris yra mano vaizduotės ir kūrybos dalis. Rašau taip, kaip tuo metu jaučiu ir matau širdimi.

Kaip organizuoji kūrybinį procesą? Ar specialiai skiri tam laiko, pavyzdžiui, kiekvieną dieną po kažkiek laiko ar savaitgalį?

Tikrai neturiu ir nesilaikau kūrybinio proceso plano, kada ir kiek parašysiu. Šiaip kūrybos procesas dažniausiai vyksta mintyse, pavyzdžiui, vairuojant. Arba atsigulęs į lovą, prieš miegą, mėgstu kurti, apgalvoti įvairius scenarijus, o pabudus belieka tik užrašyti. Įprastai labai neskubėdamas knygą parašau per kelis mėnesius, kai turiu kuriamai istorijai reikiamos medžiagos, turiu, ką papasakoti. Žinoma, būna, kad užstringu ties istoriniais momentais, kai reikia dar pasiskaityti, pastudijuoti, pasitikslinti, kad skaitytojui būtų perteikta kuo tikslesnė istorija. Man tiesa yra gan svarbus dalykas, todėl, jeigu remiuosi faktais, kiek įmanoma stengiuosi nenukrypti nuo tikrovės.

Tai vis tiek tas parengiamasis darbas yra išanalizuoti perteikiamus faktus...

Taip, dažniausiai tai būna istorinė medžiaga. Įsivaizduoju istoriją savo sukurto personažo akimis. Tačiau tas personažas nemato viso vaizdo (o ir negali matyti), kuris yra aprašytas istorinėje ar archyvinėje medžiagoje. Pavyzdžiui, kai rašiau apie Štefaną Hartmaną (išgalvotas personažas, vokiečių karys), kuris kariavo Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių parašiutininkų dalinyje. Turėjau susikūręs visą bataliono vaizdą, bet Hartmanas tai mato tik savo skyrių. Dėl to kartais sunku, nes norisi ir daugiau papasakoti, bet herojus juk mato tik tiek, ir viskas.

Ar rašant apie Štefaną Hartmaną buvo ilgos informacijos paieškos?

Labai daug nereikėjo ieškoti, bet darbo buvo. Su tyrėjų grupe ištyrėme vieną apkasą, kur žuvo du vokiečių parašiutininkai. Vieno jų vardas ir atsirado mano kuriamoje istorijoje, nes ant katiliuko buvo pasirašęs kaip Hangeris. Tiesą sakant, kūryboje pasitelkiu ir savo karinę patirtį, kuri leidžia pakankamai kvalifikuotai aprašyti personažų – karių – veiksmus, ginklo valdymą ar taktinį momentą, pojūčius ir net kvapus.

O kaip dailė? Daug jai laiko skiri?

Prisipažinsiu, šiam pomėgiui jau trūksta laiko. Esu anksčiau pats kelias savo knygas iliustravęs, tačiau dabar sutikau nuostabų žmogų, dailininką ir skulptorių Mindaugą Lukošaitį, kuris šauniai iliustravo paskutiniąją mano knygą. Spėju, kad ir ateity jo pagalbos prašysiu, nes jis – profesionalas, jo iliustracijos pasakojimui suteikia labai tinkamą emociją.

Koks dabar tavo naujausias literatūrinis projektas?

Dabar rašau antrosios knygos „Pavasarį paukščiai sugrįžta“ tęsinį, apie tai, kas toliau nutiko Štefanui Hartmonui. Atskleisiu tik tiek, kad personažas vėl grįžta į Lietuvą, nes Rytų Prūsijoje viskas suniokota ir sugriauta tiek, kad jis neranda nieko pažįstamo. O vėliau jo kelionė bus į Vakarus, turėtų susidurti su į Lietuvą ruošiamais dislokuoti desantininkais ir su vienu iš jų grįžti atgal. O paskui jau KGB pinklės, lageriai ir, ko gero, istorija baigsis 1993 metais.

Šaltinis: KAM