Patarlės, įpročiai ir iliuzinė valstybė

Dauguma žmonių yra tikri, kad pasakos, mitai ir kitoks žodinis paveldas tėra mūsų protėvių fantazijos, kūrybos vaisiai, į kuriuos nė neverta rimtai žiūrėti. O kam visa tai skirta? Pasigrožėjimui? Estetiniam malonumui? Pramogai? Turėtumėte nusivilti, nes kaip tik tokių funkcijų minimi tekstai neatlikdavo. O ir išsaugoti „iš kartos į kartą“ jie buvo ne tam. Nuo smulkiausių formų – patarlių, priežodžių, iki stambiausių – sakmių, mitų – viskas buvo ir yra svarbus informacijos šaltinis. Vienais tekstais atpasakojama tūkstančius metų kaupta patirtis ir duodami nurodymai, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Kiti tekstai užšifruoti simbolių kalba ir pasakoja ypatingus dalykus – apie pasaulio ir žmogaus sukūrimą, apie svarbiausias iniciacijas, kurias privalu pereiti kiekvienam žmogui, apie papročius ir ritualus, kurie lydėjo žmogaus veiklą ir buvo įprasminti.

Šia ilga įžanga norėjau pasakyti, kad fizikos dėsnis „Niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nepranyksta“ jau seniai buvo užfiksuotas mūsų kalboje. Norėjau pasakyti, kad kiekvienas priežodis yra labai galingas informacijos perteikėjas, ir numoti ranka į „Ką pasėsi, tą ir pjausi“ ar „Su kuo sutapsi, toks ir tapsi“ tikrai negalima. Dauguma simbolių, ritualų ar burtažodžių tebeveikia mūsų gyvenimus iki šiol, bet nenuostabu – tradicijai tūkstančiai metų. Tačiau kokiu būdu vos pusę šimto metų trukusios tradicijos įsigalėjo taip stipriai ir galingai, kad jų nemanoma atšaukti, atsakyti sunku.

Kasdienos atributais sovietmečiu tapę melas, dviveidiškumas, gebėjimas kalbėti perkeltinėmis prasmėmis, negatyvių veiksmų pavertimas pozityviais – viskas gyva šiandieną. Taip gyva, kad net saldu. Prisitaikymo menas, arba kitaip tariant – gebėjimas imituoti tikrovę, tapo mūsų dalimi. Nebeatplėšiama, nebeišraunama. Tada imitavome sovietinę tikrovę – vieną tiesą, gerovę, dorovę, partijos pripažinimą, lygybės ir brolybės „rojų“. Tada vogti reiškė gėrį, nes vagiama buvo iš „priešo“. Tada melavimas buvo gėris, nes meluojama buvo „priešui“. Tada gyventi pogrindinį gyvenimą, slaptą, antrąją realybę, buvo gėris, nes akivaizdžioji realybė buvo blogis, kurią tik vaidinome.

Tačiau kas pakito, kai iliuzinę tikrovę pakeitėme geidžiama, tikra, iškovota realybe? Nieko. Pakito tik vaidmenys. Tačiau įpročiai liko tie patys. Mes ir toliau imituojame. Imituojame gerovę, demokratiją, laisvę, patriotizmą, pasišventimą, lietuvybę, globalizmą, liberalumą, konservatoriškumą,  europietiškumą, intelektualumą, inteligenciją etc. Apskritai, šioje valstybėje visas viešasis gyvenimas yra taip gerai suvaidintas, kad net neaišku, kas yra didieji butaforai. Maustymo ir vogimo papročiai yra tapę neatšaukiama lietuvių savybe. Bet kokios taisyklės, spragos įstatymuose ar oficialiosios tvarkos dogmose perprantamos akimirksniu.  Maustyti valdžią yra gėris. Meluoti žmonėms yra gėris. Vogti iš valstybės ar kitų ES valstybių yra gėris. Gauti pinigų iš „durnelių“ Briuselyje yra gėris. Turėti partinį „stogą“ yra gėris. Turėti įtakingų draugų, kurie sutvarkys bet ką, yra gėris. Sutvarkyti bet ką yra jėga. Turėti naudos iš žmonių patiklumo, bejėgiškumo, nemokšiškumo yra jėga. Manipuliuoti jėga yra lygis. Manipuliuoti jėgos instrumentais – pinigais, valdžia, bauginimu – yra lygis.

Ar Lietuva yra nepriklausoma ir savarankiška valstybė? Ar Lietuvoje veikia demokratijos principai? Ar Lietuvoje žmogus yra laisvas reikšti savo nuomonę, dirbti ir kurti pagal gebėjimus? Ar Lietuvoje žmogus yra ginamas? Paisoma jo teisių? Ar Lietuvoje visi lygūs prieš įstatymą?

Tai skambūs klausimai, bet jie yra pamatiniai, kalbant apie valstybingumą. Apie deklaruojamus mūsų gyvenimo principus. Tačiau ir uždavus paprastesnius klausimus, negalėsime į juos atsakyti teiginiu. Nes mes ir kasdienoje vis dar laikomės sovietinės tikrovės, kuria netikėjome, įpročių. Netikėjome, o tapome tokiais, su kokiais sutapome. Spjovėme į tą vandenį, bet dabar jį geriame. Manėme, kad sėjame tuščią sėklą, bet dabar pjauname prinokusį derlių. Manėme, kad žaidžiame obuoliavimą su velniu, bet šėtono draugystė nuo mūsų neatlipo.

Per tą pusšimtį metų mes įpratome netikėti niekuo. Netikėjimas yra pamato neturėjimas. Anais laikais mums buvo gėda, kad esame okupuoti, šiais laikais gėda lietuviu būti. Visi epitetai apie dorovingą lietuvių kultūrą, visi mėginimai susakralinti mūsų žemę, papročius, apeigas, tikėjimus – tik archaizmai, iš kurių globalioje Europoje pravartu pasišaipyti. Ir apskritai – mes puikiai žinome, kas mums pravartu. Pragmatiškumas tapo mūsų skiriamuoju ženklu. Ciniškas, brutalus, juodas pragmatizmas. Todėl keista, kad mokytojai stebisi vaikų abejingumu lietuvių kalbai, literatūrai ir istorijai. Ar dar kam nors Lietuvoje Mikalojaus Daukšos žodžiai sukelia bent menkiausius jausmus? „Kuri pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Per amžius žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba, visada rūpinosi ją išlaikyti, gražinti, skleisti, tobulinti. Nėra tokios niekingos tautos, nėra tokio menko žemės užkampio, kur nebūtų vartojama savoji kalba.“ Šitai jau yra pasenę, netinkama šiuolaikiniam gyvenimui.

Kas gi yra nauja ir tikra? Kas yra mūsų tikėjimo objektas? „Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę“. Galime drąsiai sakyti, kad nė vienas iš šių svarbių žodžių: kalba, meilė, motina, tėvas, valstybė, santaika, vienybė, dorybė, pasaulio tvarka, gyvybė, garbė... Tegalime tarti pagiriamąjį žodį mūsų žmonėms, kurie visa tai išmoko imituoti, sukurti iliuziją, jog visa tai egzistuoja. Ir jeigu jau mes gebame būti sotūs, laižydami medų per stiklą, tai gal viskas gerai šioje valstybėje. Galgi viskas tik į gera...