Patriotizmas molinėmis kojomis…

Kai Žalios Girios – buvusio Didžiosios Kovos apygardos partizanų leidinio – prikėlimo naujam gyvenimui iniciatorius, LKKSS VAS narys, št. srž. Audrius Vareikis paprašė parašyti straipsnį apie patriotizmą – sutrikau. Niekad nemėgau filosofijos, nors pripažįstu jos neabejotiną reikšmę žmogaus savivokai. O kalbėjimas apie patriotizmą man panašus į filosofavimą, t.y. perdėm sudėtingą minčių dėliojimo tvarką, dažnai vedančią į siaurus personalinius labirintus-akligatvius, po kuriuos neitin mėgsta slampinėti kiti žmonės. Jie juk turi savo „kelius ir klystkelius“… Kalbėjimas apie patriotizmą man asocijuojasi ir su bereikšmiu oro virpinimu, nes ne „malimas liežuviu“, o veikimas duoda juntamus rezultatus… Ir vis dėlto sutikau paimti plunksną, idant žodį pabandyčiau paversti veiksmu.

Praėjus 24 nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metams vis dažniau įvairiuose lygmenyse galima išgirsti papostringavimų patriotizmo tematika. Kaip antai: ginsiu Tėvynę, bet jeigu …Skirsime krašto apsaugai papildomas lėšas, bet jeigu … Grįšiu į Lietuvą iš emigracijos, bet jeigu … Būsiu visuomeninės organizacijos nariu, bet jeigu… Esu rusas ir nors mano tėvynė Lietuva, tačiau… Aišku, kad esu patriotas, bet…

Ar gali egzistuoti patriotizmas „molinėmis kojomis“, t.y. patriotizmas su tokiomis išlygomis, kaip „jeigu, bet, tačiau“? Ar gali būti tik „patogus“ patriotizmas – iš ryto dar rėkiantis apie meilę Tėvynei, o vakare – tik savo kiemu besirūpinantis Lietuvos gyventojas; prieš TV kameras – pasisakantis už Lietuvos kariuomenės stiprinimą, o joms išsijungus – išmetantis valstybės milijonus „vėjais“; kol valstybėje taika – karjeros tarnautojas valstybės tarnyboje, o kai Tėvynė pavojuje – už kordono per upelį brendantis bailys; aistringai „ginantis“ Lietuvą nuo išpardavimo ir abejingai tylintis kai Lietuvai iškyla reali karinė grėsmė tautininkas?

Žodynai sako, kad patriòtas [gr. patriōtēs — tautietis, tėvynainis], žmogus, atsidavęs savo tautai, tėvynei, pasiryžęs savo interesus paaukoti jos labui. Patriotizmas (iš lot. patria „tėvynė“) – reiškinys, kai gerbiama, ginama ir mylima bei kartais – aukštinama sava šalis ar regionas, tauta, kalba, kultūra.

Žmogus, „atsidavęs tautai“. Kaip tai suprasti? Vėl gi, žodynai aiškina, jog, pavyzdžiui, „lietuvių tautą, o tiksliau tautybę sudaro individai, priskiriantys save lietuvių kultūros žmonėms, laikantys šią kultūrą sava“. Taigi, „atsidavęs tautai“, tai reiškia būti atsidavusiu žmonėms, jungiamiems bendros – lietuvių – kalbos ir per tūkstančius metų susiformavusių tradicijų, pasaulėžiūros, vertybių ir istorijos.

Tačiau šiame žodžių junginyje yra dar vienas svarbus žodis – „atsidavęs“, kurį galima iš karto paremti ir junginiu „pasiryžęs savo interesus paaukoti tautos, tėvynės labui“. Štai šioje vietoje ir prasideda veiksmas. Neužtenka deklaruoti meilės, atsidavimo, pasiryžimo, tai privalo būti paremta konkrečiu elgesiu – pradedant asmenine ir baigiant viešaja erdve, neatsižvelgiant į socialinę padėtį.

Jeigu elektroninius laiškus ar telefonines SMS žinutes rašome nelietuviškais rašmenimis (na, nebent telefono aparatas neturi tokios funkcijos), ar galime vadinti save patriotais? Jei abejingai žiūrime į taip besielgiančius savo vaikus, jei leidžiame sau ar savo vaikams numesti ant žemės šiukšlę, jei nekreipiame dėmesio į tai, kad patys ir mūsų vaikai vartoja necenzūrinius žodžius – ar galime vadintis patriotais?

Ar telpame į patrioto aprašymą, jei 1990-1991 m. buvome aktyvūs valstybės gyvenime, o po to  pasakėme – „ateisiu, kai reikės, o dabar einu savo reikalų tvarkyti“? Ar normalu yra tai, kad net esant visuomeninės patriotinės organizacijos, pvz., Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos, nariu išliekame pasyvūs, vos vos susimokantys kuklų nario mokestį, ir apsiribojantys tik aistringomis kalbomis apie Lietuvą kankinančias problemas? Ar normalu, kad apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio ir Sausio 13-osios atminimo medaliu asmuo lieka visiškoje nuošalėje nuo savo bendražygių organizacijos ir tik skundžiasi, kad tokia organizacija nieko dėl jo nėra padariusi, o, dar įdomiau, sulaukus neišvengiamos pabaigos – artimieji pageidauja tokį „aktyvų“ medalininką palaidoti su karinėmis iškilmėmis?

Ar nesulaužome priesaikos Lietuvos Respublikai, o tuo pačiu ir atsidavimo Tėvynei, kai tinkamai neatliekame savo tiesioginių pareigų, pvz., įtikiname Krašto apsaugos ministrą pirkti kovinės galios nekuriančius laivus, lėktuvus ar sunkvežimius, kai kitų šalių karių krauju aplaistytą patirtį į savo kariuomenę įvedinėjame po 5-7 metus, kaip tai įvyko su taktinėmis liemenėmis, kurių pirmieji pavyzdžiai dar tuometinei Savanoriškajai krašto apsaugos tarnybos vadovybei buvo pateikti „iš apačios“ jau 1994 m.? Tas pat įvyko ir su taikliojo šaulio ar ugnies galios pėstininkų skyriuje didinimo projektais, uniformų ir lauko batų kokybe bei aprūpinimu? O kaip vertinti tai, kad ne koks nors okupantas, o patys leidome silpninti kariuomenę naikinant KASP rinktines, centralizuojant ginklų saugojimo vietas, nesukaupiant būtinų logistinių atsargų, susilpninant tą pačią logistiką taip, kad ji nesugeba suorganizuoti vos vos daugiau kaip tūkstančio kito karių maitinimą, o ką jau kalbėti apie karių maitinimą mobilizicacijos metu? O kokį patriotizmą gali skatinti Pilietinio pasipriešinimo centras, jei nesugeba paskaityti kariniam daliniui paskaitos apie pilietinį pasipriešinimą? Arba kaip palaikyti savo patriotinę motyvaciją, kai valstybė Lietuvos kariuomenei perka rusiškus šaudmenis ar degalus, tačiau nepalaiko nacionalinių gamintojų ar mokslininkų, užsiimančių karinio sektoriaus produktų tyrimais ir kūrimu?

Tokius klausimus galima būtų uždavinėti, deja, nesustojant. Tačiau vilties suteikia tai, kad pastaruoju laikotarpiu turime ir kitokių pavyzdžių. Tai ir aktyvi jaunimo reakcija į Ukrainos įvykius, ir įvairių visuomenės sluoksnių, tarp jų ir dalies politikų, įsiliejimas į Lietuvos šaulių sąjungą ar Krašto apsaugos savanoriškąsias pajėgas, kariuomenės kūrėjų realius veiksmus stiprinant kovinį pasirengimą ir vykdant švietėjišką veiklą, moksleivių iniciatyva siuvamas milžiniškas trispalves, įvykių liudininkų rašomas dokumentines-memuarines knygas…

Neapeliuoju būti pranašu ir visažinančiu – aukščiau pasakyta yra tik mano „labirintai“. Puikiai žinau, kad įvardyti dalykai kai kam yra nemalonūs ir linkę išvirsti į pravardžiavimąsi ,,eilinio majoro nusišnekėjimais“. Tačiau, jei savo asmeninį pasipiktinimą ar gynybinę poziciją dažniau paversime tautą, kalbą, kultūrą, kariuomenę stiprinančiu veiksmu, nebeteks aušinti burnos apie patriotizmą „molinėmis kojomis“.

Šaltinis: kariuomeneskurejai.lt